Menotyrininkė N. Tumėnienė: „Improvizacija ir paveikslų kompozicijos įvairumas, sakyčiau, yra patys didžiausi R. Bičiūno privalumai, kurie rodo jo turtingą fantaziją – neišsenkančią.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
„Laiptų galerijoje“ atidaryta vilniečio dailininko Rimo Bičiūno tapybos paroda „Po penkerių metų“ - labai maloni dovana ir 22-ąjį gimtadienį švenčiančiai galerijai, ir visiems meno mylėtojams šiauliečiams.
Ryškios sodrios spalvos ir „bičiūniškos“ paveikslų temos, pasak parodą pristačiusios menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, rodo šio menininko pomėgį improvizuoti, išreikšti tikrą tapybos džiaugsmą.
Todėl ir nenuostabu, kad šis lietuvių menininkas žavi tapybos gerbėjus ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kuboje, Olandijoje, Turkijoje, Japonijoje, JAV, Indijoje, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje ir kitose šalyse.
Tad tuo džiugiau, kad R. Bičiūnas jau antrą kartą savo personalinę parodą surengia Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“.

Kuo ypatinga ši galerija, kad po penkerių metų į ją sugrįžote su nauja paroda?
Rimas Bičiūnas: Todėl, kad čia man labai patiko. Be to, praėjusį kartą Nijolė Tumėnienė pristatydama parodą taip mane gyrė, kad pasijutau esąs kitas žmogus. Tikiuosi, kad ir šiais metais mane pagirs, nes aš tiesiog naują viziją pamačiau savo darbuose. Žinoma, čia aš juokauju.
Tiesiog pajutau, kad „Laiptų galerijoje“ dirba geri žmonės, kuriems menas rūpi, kad jiems dar reikia tradicinio meno, o aš esu grynas tradicionalistas ir tuo nė kiek nesigėdiju. Turiu norą tapyti ant drobės ir tai darydamas turiu tiek problemų, kad amžinu studentu jaučiuosi: metams bėgant viena surandi, kita prarandi. Tai yra sudėtingas ir ilgas procesas.
O šitoje galerijoje išgirstu, kad dalyvavo dailininkas, kuris man priimtinas. Ir antras, ir trečias... Matote, eksperimentinio pažaidimo tapyboje aš jau tiek ir tiek esu prisižiūrėjęs, kad jei čia būtų tokio eksperimentinio plano galerija, tikrai parodos čia nerengčiau.
Be to, pats esu iš Rokiškio ir noriu tą Lietuvos kampą palaikyti.

Kuo skiriasi prieš penkerius metus „Laiptų galerijoje“ eksponuota R. Bičiūno paroda nuo dabartinės?
Nijolė Tumėnienė: R. Bičiūnas yra iš tų dailininkų, kurie nestovi vietoje. Nestovi vietoje ta prasme, kad jis yra improvizatorius, labai kūrybingas žmogus ir tą patį motyvą jis kiekvieną kartą gali tapyti visai kitaip.
Galbūt liko panašios temos, bet yra ir naujų dalykų. Gal dabar jį labiau domina moterų grožis. Atsirado motyvų iš užsienio šalių – turiu omeny, Italiją, Prancūziją. Juk R. Bičiūnas pas mus vis tiek atstovauja prancūziško meno tradicijai, prancūziškos mokyklos tradicijai, kuri prasidėjo ketvirtajame dešimtmetyje kartu su profesoriumi Antanu Gudaičiu ir arsininkais.
Dabar R. Bičiūnui teko du kartus pabuvoti Prancūzijoje pleneruose, viename plenere kartą Italijoje, todėl atsirado ne tik naujų motyvų, bet ir naujų minčių. Jis tapo, sakyčiau, daug žaismingesnis. Ir tas jo žaismingumas yra ir spalvinis. O gal jo darbai tapo net drastiškesni nei ankstyvesni. Tai, mano supratimu, yra nauja.

O ką norėta pasakyti parodos pavadinimu „Po penkerių metų“?
Rimas Bičiūnas: Aš labai pritariu šiam pavadinimui, nors jis tikrai ne mano sugalvotas.
Kodėl? Ogi todėl, kad šis pavadinimas nėra pretenzingas. Juk žinote, kad dabar yra tokia mada – rašyti kuo ilgesnius paveikslų pavadinimus.
O aš paprastai jų pavadinimų neskaitau – jei man patinka paveikslas, pradedu jį analizuoti ir tik pačioje pabaigoje perskaitau, kaip jis vadinasi. Tai kartais atrodo, kad jei pamestum tą pavadinimą, tai paveikslo taip sakant pusė ir išnyktų, dingtų, nes visi baisiai stambūs filosofai.
Bet mene yra ir kita dalis – amatas ir juodas darbas. Šventinis momentas mene būna retas ir jį turi išsiugdyti juodai dirbdamas.
Taigi šitas pavadinimas „Po penkerių metų“ mano kūrybai tinka, nes nėra pritemptas.

O darbų eksponuojate?
Rimas Bičiūnas: Nijole, gelbėk! Aš savo darbų neskaičiuoju, nes esu jau apsinuodijęs jais – kiekvieną dieną juos matau dirbtuvėje ant visų keturių sienų. Tik gelbsti mane dirbtuvėje muzika – mėgstu muziką įvairią.
O kai išnešu tuos darbus į kitą erdvę, tai pamatau juos kaip ne savo paveikslus. Todėl būna, kad po tokių parodų kapitaliai pertapau kokį darbą. Ir dirbu iki galo – nepasiduodu.
Tai sunkus klausimas – turėčiau pusės gyvenimo išpažintį atlikti...

Ar paveikslų ciklai savaime atsiranda?
Rimas Bičiūnas: Žinokite, atsiranda kaip reumatas – tai palieka, tai grįžta.
Nijolė Tumėnienė: Nepasakyčiau, kad R. Bičiūnas cikliškas. Yra keletas darbų, kuriuos vienija moterų, kūrybos (čia yra ir teatralai, ir cirko atstovai, ir muzikantai) temos.
Manau, kad visomis prasmėmis R. Bičiūno kūrybą galima skirstyti į du laikotarpius: ankstyvesnįjį ir vėlyvesnįjį.
Ankstyvesniajame jo koloritas buvo kitas – poetiškesnis, labiau susijęs su peizažo tradicija, su realizmo tam tikrais bruožais. O kitas etapas yra daug, pasakyčiau, moderniškesnis - jo darbuose atsirado daugiau daugiau abstraktumo bruožų, mitologijos, simbolikos dalykų.
Ta prasme jo kūrybos etapai skiriasi. Tačiau temos yra panašios ir ankstyvesniajame, ir vėlyvesniajame laikotarpiuose: tai senas lietuviškas kaimas, kuris nueina į praeitį, įvairiausi natiurmortai, be abejo, moters grožis – nuo florų iki...
Labai įdomūs yra R. Bičiūno darbai, kuriuose vaizduojamas modelis ir dailininkas. Čia modelis, aišku, yra moteris, o dailininkas - jis pats. Šitie yra labai įdomūs.
Be to, labai įdomi kūrybos tema: spektakliai, šokiai, net karnavalai.
Įdomu tai, kad mitai, kuriuos R. Bičiūnas mums pateikia, yra ne tik lietuviški – daug europietiškų mitų jo kūryboje. Turiu omeny Vakarų Europos, senosios Europos mitus. Ta prasme R. Bičiūnas visą laiką auga ir improvizuoja.
Improvizacija yra jo džiaugsmas, nes jis improvizuoja kurdamas piešinius, improvizuoja kurdamas paveikslus. Ta improvizacija ir paveikslų kompozicijos įvairumas, sakyčiau, yra patys didžiausi R. Bičiūno privalumai, kurie rodo jo turtingą fantaziją – neišsenkančią. Tuo jis labai įdomus ir tuo labai originalus.

Ar jūsų darbai kabo ir namuose, ne tik dirbtuvėje?
Rimas Bičiūnas: Kabo. Ir kabo ilgai. Yra paveikslų, kurie atlaiko laiko išmėginimus.
Matote, taip greitai niekas mene nesensta, kaip naujumas ir siužetas. Gali būti abstrakčios formos – ir būti geras paveikslas. Gali būti pačios realistiškiausios formos – ir geras paveikslas.
Rusų dailininkas Ilja Repinas, toks jau tradicionalistas, yra pastebėjęs, kad mes visi vienodai pradedame naujus paveikslus, tik vieni vienaip užbaigia juos, kiti - kitaip. Tai yra grynai pozicijos pasirinkimas.
Tačiau kalba ne apie šį dailininką. Dabar mažai beliko dailininkų, kurie eitų į dirbtuvę kiekvieną dieną. Na, aš žinau Leonardą Tuleikį, kuris dabar Vilniuje, Taikomojo meno muziejuje, atidarė puikią parodą – tikrą tapybos šventę keliose salėse. Tai yra pavyzdys tikro dailininko, kuris žino, ko nori, kuris dirba. Ir tu ką nori gali sakyti – patinka ar nepatinka, bet tas dailininkas yra rimtas ir su juo reikia skaitytis.

O N. Tumėnienės namuose kabo R. Bičiūno darbai?
Nijolė Tumėnienė: Geriau neatsakysiu
Rimas Bičiūnas: Aš esu iš tų dailininkų, kurie nepataikauja menotyrininkams – tuo esu bjaurus. Aš greičiau susipyksiu su kuriuo nors, nes atvirai sakau ką galvoju. Pasakau taip vieną, antrą, trečią kartą ir paskui jie nenori manęs matyti.
Ir tegul, nes esu dailininkas, kuris tapo tik ant drobės ir tapo savaip. Ir paskui staiga ateina menotyrininkas, kuriam tuose darbuose reikia kažkokių dvasinių dalykų - net nežinau, kaip jie vadinasi. Bet ne pas tą dailininką ateina, todėl tik sukibirkščiuoti gali.
O štai su Nijole galima šnekėti ir apie prancūzų meną, mus abu vienodai jungiančio, ir mudu randame bendrą šneką ir dėl kompozicijos, ir dėl spalvinių dalykų.
Žinote, aš gerai su žurnalistais sutariu – jie bent nesiknaisioja ten, kur jaučia kad truputį gali nepataikyti. O menotyrininkai, matai, išmano ir apie fotografiją, ir apie skulptūrą, ir apie tradicinį meną, ir apie kompiuterinį meną, ir apie objektus...
Todėl aš vertinu tik tuos menotyrininkus, kurie dirba muziejuje, kurie įsigilinę į tam tikrą laikotarpį, jį išanalizavę. Tokie yra specialistai: kai pasakys - tai nei pridėsi nei atimsi.

O kita R. Bičiūno paroda „Laiptų galerijoje“ irgi bus tik po penkerių metų?
Nijolė Tumėnienė: Kai galerijai bus dvidešimt penkeri metai – tai visko gali būti.