Pasak Š. Sabaliausko, dirbtinė prekybos centro „šventinė aplinka“ sukurta tik tam, kad skatintų žmones leisti pinigus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Pasak Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininko Šarūno Sabaliausko, architektūroje šiuolaikiškumas nebūtinai reiškia modernumą, o šiuolaikinės mados tendencijos daugiau skirtos pasipuikavimui nei gyvenimui. Šiuolaikiškumą architektai, dizaineriai ir visi kiti būsto kūrėjai supranta kaip žmogaus poreikių, norų ir gyvenamosios aplinkos funkcionalumo harmoniją. Tad čia slypi šiek tiek psichologijos – be žmogaus pažinimo ir prisitaikymo prie jo projektas nueitų šuniui ant uodegos. Tas pats statant ir prekybos centrus, tik čia daug paprasčiau: konkretus užsakovo noras – būsimųjų centro lankytojų pinigai. Tad ir čia aplinka veikia neva harmoningai, bet iš tiesų juk visa erdvė yra imitacinė.
– Kokios dabartinės architektūros tendencijos gyvenamuosiuose būstuose?
– Kalbant apie šiuolaikinį būstą, būtina pradėti nuo šiuolaikinio gyvenimo būdo. Reikia žinoti, kokie yra šeimos ar jaunų žmonių, vyresnio amžiaus žmonių, kuriems architektas ar dizaineris kurs gyvenamąją aplinką, poreikiai ir norai. Šiuolaikiškumas reiškia būsto atitikimą realiems jo gyventojų poreikiams. Pagrindinis kriterijus yra funkcionalumas, estetika, svarbus yra ir užsakovų biudžetas. Viskas prasideda nuo šių dalykų statant, įrenginėjat ar kuriant būstą. Tad svarbu pirmiausia išsiaiškinti žmonių poreikius ir tikslus.
– Kaip tendencijos atrodo vizualiai?
– Yra dvi vyraujančios tendencijos. Tai klasika su visomis jos interpretacijos formomis, sakykime, nuo labai puošnios iki minimalistinės klasikos. O kita tendencija yra visiškai šiuolaikinė – šiuolaikinės estetikos daiktai, baldai, aksesuarai. Tai du radikalūs ir visiškai priešingi poliai.
Yra ir tarpinis, kada yra daugiau dėmesio kreipiama į funkciją ir saikingą stilistiką, tad galima maišyti. Šie stiliai maišomi dėl to, kai žmogus gyventi vienoje stilistikoje negali, nes jis juk atėjo iš tam tikros suformuotos aplinkos - į naują savo būstą persineša tuos daiktus.
Labai retai būna, kad kuriama visiškai nuo nulio - kai žmogus neturi jokios „užgyventos istorijos“ ir neatsineša jokio daikto iš praeities – net nuotraukų.
Gali būti ir visiškai stilingi interjerai, kurie yra traktuojami kaip aukštoji mada, tuomet toks stilius skirtas labiau parodymui nei gyvenimui.
Spalva, šviesa – yra funkciniai dalykai, kurie, be abejo, reikalingi. Ir stilistiką jie mažai lemia. Juk namuose turi būti šviesu, šviesa būste turi eiti ratu pagal funkcines zonas, nesvarbu, koks yra interjeras. Būsto kūrėjams svarbiausia yra patogumas, taikliai pritaikytas konkretiems gyventojų poreikiams. Tokį faktorių vadinčiau šiuolaikiškumu. Žmogus neturi tarnauti savo būstui, jis neturėtų būti priverstas gyventi kitokį gyvenimo būdą, nei yra pripratęs. O stilistika – tai jau estetiniai dalykai.
– Kokie žmonės renkasi klasiką ir kokie modernumą?
– Negalėčiau įvardyti nei jų išsilavinimo, nei socialinės padėties. Sakykime, tai yra paprasčiausiai susiformavusi žmonių estetinė sistema, ir projektuotojo reikalas yra ne iš esmės pakeisti susiformavusį žmonių mąstymą, o prisitaikyti ir sukurti jiems tinkamą aplinką.
Teko ne kartą susidurti su situacija, kai buvo netinkamai statomas šiuolaikinės architektūros būstas. Su dideliais vitrininiais langais, laisvo planavimo vidine struktūra prasideda būsto statybos, statomas šiuolaikinis namas iš senovinių kreivų, šleivų plytų, bandoma jį papuošti senoviniais elementais, o viduje norima klasikinio interjero.
Tai reiškia, kad žmonės statosi namą visiškai ne pagal savo poreikius. Tada yra didelė prieštara tarp to, ką jie susiprojektavo, ir to, ko jie iš tiesų nori. Ir tai pavadinti šiuolaikiniu būstu yra neteisinga. Dažnai tenka matyti, kai šiuolaikinės architektūros pastatas papuoštas kaltiniais metalo turėklais su rožytėmis ir gėlytėmis iš praeities. Tai negera praktika, kai žmonės nelabai susigaudo, ko jiems reikia iš tikrųjų.
– Kas atneša harmoniją į namus?
– Paprasčiausiai - mieli daiktai ir spalvos. Yra žmonių, kuriems patinka ryškios spalvos, yra tokių, kuriems nereikia spalvingumo – tai individualios žmonių charakterio savybės. Blogiausia, kai žmonės priverčiami gyventi ne pagal jų norus ir charakterį.
Būna, kad interjero būsto kūrėjai ima ir priverčia žmogų turėti, ko jam nereikia. Ir tada atsiranda problema – noriu ramios aplinkos, bet man parinko raudonas sienas. Tuomet žmogus paprasčiausiai jaučia toje erdvėje diskomfortą. Bandymas situaciją pakeisti atskiromis detalėmis nepasiteisina. Namus jaukius daro patys žmonės su savo asmeniniais daiktais, asmeniniu požiūriu – tuomet būstas pasidaro išskirtinis ir harmoningas.
– Tai žmonės gali išsiaiškinti, ko jie nori?
– Žmonės dažniausiai žino, ko jie nori, tik jiems kartais reikia padėti tai įvardyti. Nuo taiklaus poreikių išsiaiškinimo priklauso, ar projektas bus sėkmingas, ar ne. Jeigu bandai pakeisti žmonių gyvenimo būdą, tai labai rizikuoji. Susiformavusią šeimos psichologiją pakeisti iš esmės neturėtų būti projektuotojų, architektų, dizainerių tikslas. Nes tai gali būti nebe keitimas, o laužymas – tokie radikalūs dalykai paprasčiausiai būna nesėkmingi.
– Kaip architektūra prisideda prie miesto kūrybingumo?
– Architektūra formuoja miesto ir valstybės veidą. Kiekvienas statinys daugiau ar mažiau kuria miestą. Tai atspindi miesto ekonominę galią, estetinį supratimą, reikšmę, vertybes. Visa tai yra daroma miestiečių pajėgomis – jų pinigais. Privatūs, dideli visuomeniniai pastatai ir t. t. – tai miestiečių investicijos. Kuo turtingesnė visuomenė, tuo įdomesnė ir gražesnė architektūra.
– Kuris miestas gali būti puošnaus miesto pavyzdžiu, atspindinčiu visuomenę?
– Šiauliai. Bet kuris miestas – Šiauliai, Joniškis, Kuršėnai, Kužiai. Šiauliai niekada savo ekonomine galia nesusilygins su Niujorku. Jei pradėtume kalbėti, kas statoma Niujorke už niujorkiečių pinigus ir kas Šiauliuose už šiauliečių, tai būtų paprasčiausiai juokinga. Šiaulių centre kvartalas aplink „Presto“ kavinę ir viskas aplinkui apeinant išorinį perimetrą, pagal plotą, yra mažesnis nei vieno bokšto iš sugriautų Pasaulio prekybos centro „dvynių“. Tai yra, vieno namo perimetras dar didesnis negu visas šis kvartalas. Tai ką galima kalbėti apie pasaulio miesto lyginimą su kitais miestais. Kiekvienas miestas su savo pastatais ir architektūra deklaruoja realią savo padėtį.
– Ką unikalaus turi Šiauliai?
– Miesto centre – aiškios struktūros ir sustatymo principai. Yra labai aiškiai išreikštos tarpukario architektūros miestas, būtent modernizmo – tai, kas buvo po Pirmojo karo sugriauta ir po penkerių metų miestas buvo atstatytas pagal puikią tuometinę architektūrą. Pokario metu lygiai taip pat miestas vėl buvo sugriautas ir atstatytas pagal senuosius principus. Senosios miesto struktūros išlaikant gatvių tinklą dabar yra didžiausia vertybė mieste.
Kuo mieste yra daugiau istorinių sluoksnių ir architektūrinių stilių, tuo jis vertingesnis. Tad posakis, kad Šiauliuose nėra senamiesčio, paprasčiausiai yra melas. Šiauliuose jis yra: formavosi gatvių tinklas, statymo struktūros jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tik gaila, kad tarybiniais metais nuspręsta, jog mieste nėra senamiesčio ir toliau jis buvo naikintas. Dabar matome tik atskirus fragmentus, bet jis yra.
Aušros alėja – lygiai tokia pat gatvė, kaip buvusi prieš Antrąjį pasaulinį karą. Paprasčiausiai mes ieškome stebuklų toli ir nelabai aiškinamės, kas yra šalia mūsų. Mūsų mieste yra tikrai įdomių vietų, tik jos negali konkuruoti su didžiaisiais pasaulio miestais. Savo mastu Šiauliai – įdomus ir gražus miestas. Teko bendrauti su svečiais iš užsienio, kurie puikiai išmano tokio mastelio miestus kaip Šiauliai – jų nuomone, tai puikus, gražus miestas. Tik mes jį, galima sakyti, nuvertiname.
– O pietinis rajonas?
– Tai yra irgi vieta, kurioje buvo išspręsta būsto turėjimo problema. Kai jie buvo skiriami, nė vienas žmogus neatsisakė gyventi jam pasiūlytame bute. Tai irgi paprasčiausiai yra laikotarpis, kai buvo tam tikra architektūra, o tokia statyba buvo būdas greitai aprūpinti gyventojus būstais. Tai buvo pigu, greita.
Socialinė sistema ir santvarka lėmė tokį statymo būdą. Lygiai taip pat kita santvarka lėmė centro užstatymą. Čia puikiai tinka posakis, kad architektūra yra epochos veidrodis.
Žiūrint į šiandien statomus daugiabučius, vėlgi yra visai kita kalba – paprasčiausiai galima pastebėti, jog dominuoja kitokia estetika, grožio samprata, dydis. Tarybiniais metais buvo pastatoma kone 100 daugiabučių per metus, o dabar – 1-2. Šiauliuose niekada nebus architektūros, kuri nustebintų pasaulį ir čia būtų važiuojama apžiūrėti miesto.
Be abejo, gali atsirasti keletas objektų, vertų dėmesio. Kad visas miesto užstatymas būtų unikalus, yra neįmanoma, nes pas mus kitokia ekonominė situacija. Ar žmonės, kurie investuoja pinigus, yra pasiruošę viena trečiąja padidinti investicijas tam, kad būtų sukurtas papildomas grožis? Architektūra visada susijusi su papildomomis išlaidomis.
– Ar tiesa, kad architektūra gali lemti isterijos priepuolius, pavyzdžiui, prekybos centruose?
– Tam ir stato, kad žmogus papultų į dirbtinę aplinką ir dirbtinai besielgdamas leistų pinigus. Didžiausia problema ta, kad yra žmonių kategorija, kuri mano, jog koks nors didysis ar bet kuris kitas prekybos centras yra reali, ne virtuali realybė.
Taip, tu gali viską pačiupinėti, bet nieko tikro ten nėra. Jeigu žmogus ten praleidžia didesnę dalį laiko, nei jam reikia kažko nusipirkti, tai jau yra žmogaus psichikos sutrikimas, o ne architektūros kaltė. Jeigu jis renkasi poilsį prekybos centro koridoriuje, o ne mieste, gamtoje, tai tikrai ne architektūros kaltė, kad jį ištinka panikos priepuolis. Jeigu jis išsiaiškina panikos priepuolio priežastis, tai jį reikia sveikinti - gal jis išsigelbės ir laisvalaikiui pasirinks tikrą miestą, parką, gamtą.
Nors priepuolis ištinka galbūt dėl to, kad pinigai baigėsi. Jei pavyksta idealiai sukurti dirbtinę aplinką pinigų leidimui – tai architektų tikslas pasiektas, nes tam prekybos centras ir buvo statomas. Jeigu žmonės pradeda galvoti, kad ten yra vieta skirta laisvalaikiui ar socialiniam bendravimui, tai jau yra tikrai kalti ne architektai. Jie sukūrė gerą aplinką, jei žmogus užsimiršta ir leidžia pinigus – vadinasi, jis įvykdė užsakovo poreikius. Žmonės susimaišo – ten yra miesto gatvių pavadinimai, plastmasiniai medžiai, suoliukai, sklinda dirbtinė šviesa – tai yra aplinka, imituojanti miestą. Bet ten nieko tikra nėra, tik iliuzija, kuri skatina leisti pinigus.
– Užtat išorė paprasta...
– Išorė paprasta, nes pastatas skirtas apsipirkti. Viskas sudėta viduje – kad pirkėjas nepraeitų pro šalį, o įeitų į vidų. Tai yra labai šiuolaikiniai pastatai, absoliučiai atliekantys savo funkciją. Ten lygiai taip pat skamba muzika, sklinda šviesa, kvapai – bendrai džiaugsmo ir šventės iliuzijai sukurti.
Kai žmogų ištinka psichologinės problemos, be abejo, tada galima sakyti, kad ta aplinka yra nežmoniška. Jeigu ją dar ir žmogišką padarytų, tokie prekybos centrai išvis viską nužudytų aplinkui. Bet nuo to jie tikresni nebus.
Dėl to tikras miestas su tikrais namais, dangumi, saule, kol kas konkuruoja su prekybos centrais. Gal po 10-15 metų vaikai, kurie nežino nieko kita, tik prekybos centrą, bijos išeiti į gatvę, nes jie gerai jausis tik toje dirbtinėje aplinkoje. Panikos priepuoliai kuo toliau tuo dažniau ištiks, nes ten poilsio nėra, ten nuolatos egzistuoja įtampa, ir sukurtas iliuzijų pasaulis. Tikras parkas su želdiniais, saule, vėju ir lietumi, suoliukais – yra kažkas tikro.