Pasak dr. J. Vveinhardt tai, kas mobingo atžvilgiu Europos šalyse nėra įprasta, lietuviams atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Pasirodo, kad lietuviai neblogi mobingo scenaristai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Mobingas apibūdinamas kaip ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kolegų puolimas vieno asmens atžvilgiu. Žmogus jaučiasi nesaugus darbo vietoje, kol galiausiai išeina iš darbo praradęs pasitikėjimą savimi ir labai dažnai – pašlijusios sveikatos. Anot Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros docentės dr. Jolitos Vveinhardt tai, kas mobingo atžvilgiu Europos šalyse nėra įprasta, lietuviams atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Pasirodo, kad lietuviai neblogi mobingo scenaristai.
Išradingi veiksmai
Pasak J. Vveinhardt, lietuvių mobingas greičiausiai yra postsovietinis palikimas. Dorotis su kolega-auka galima „žaidžiant“ su jo daiktais. „Tai gali būti situacija, kai darbuotojas savo darbo vietoje randa surežisuotą kyšį. Jeigu užsienyje populiaru ištrinti informaciją iš darbuotojo kompiuterio, tai pas mus dažnai būna pavagiama USB jungtis, kurioje taip pat laikoma svarbi informacija. Užsienyje materialinė žala yra suvokiama, galbūt, šiek tiek švelniau, negu ta, kuri yra daroma Lietuvoje“, – sako docentė.
Žodinė išraiška – klastingesnė
Mobingas reiškia ir materialinę žalą žmogui. „Stengiamasi žmogui užkirsti kelią taip, kad jis negalėtų pasiekti darbe geresnių rezultatų ir nukentėtų jo galimybės pretenduoti į aukštesnes pareigas. Tokiu atveju materialinė žala pajuntama per atlyginimą“, – sako J. Vveinhardt.
Žodinė kolegų teroro išraiška – keiksmažodžiai, apkalbos. „Yra keli puolėjų tipai. Yra puolantis tiesiogiai ir agresyviai, kuris kartais labai gudriai užpuola ir tyčiojasi koneveikdamas. Visa tai jis daro ne prie liudininkų. Kitas variantas, kuris yra žymiai pavojingesnis, – klastingas puolėjas, kuris kenkia iš už nugaros, todėl auka labai ilgai to nesuvokia, kad jai kenkiama“, – aiškina docentė. Dažniausia mobingo situacija – kolegų sukurstymas ir nuteikimas prieš vieną asmenį. „Bandant suskaldyti ir sukiršinti kolegas iš vidaus apkalbos yra ypač veiksmingos. Labai populiaru, kad kolegai vienas papasakojama, jog kitas kažką neva sakė apie tave, viršininką. Pateikiama išgalvota informacija ir puolėjas taip suburia komandą, nusiteikusią prieš vieną visiškai nieko nenutuokiančią auką“, – teigia docentė.
Laiku perprasti mobingą
Pasak docentės, blogiausia, kai auka ilgai nesupranta, kas su ja daroma darbe. „Iš pradžių kolegų terorą išgyvenantis darbuotojas nesupranta, kas vyksta. Todėl jis linkęs galvoti, kad galbūt kažką pats daro ne taip. Kolegos su juo vis mažiau bendrauja arba apskritai vengia“, – sako J. Vveinhardt.
Tad reikia stebėti pokyčius: jei darbe pradedi jausti, kad kažkas ne taip, tai jau yra ženklas. Lietuviai linkę ignoruoti šį terorą kaip savaime suprantamą dalyką. Jeigu kažkas vyksta ne taip, jie tiesiog savo darbą dirba toliau, ir tiek.
„Vienas iš galimų mobingo ženklų – tau įėjus į patalpą, kur susibūrę žmonės kalbasi tarpusavyje, staiga nutyla. Vadinasi, buvo aptarinėjama informacija, kurios tu neturi girdėti. Tai nebūtinai mobingo požymis. Bet jeigu tai kartojasi dažnai, reiškia, kad tave izoliuoja nuo tam tikros informacijos. Jau aišku, kad tu tolsti nuo kolektyvo“, – tikina J. Vveinhardt.
Iš pradžių sunku pastebėti mobingą, todėl geriausia fiksuoti įtartinus dalykus. „Nereikia tikėti, kad savaime viskas praeis, nes visko būna. Įtraukiamas ir vadovas. Tada jau būna per vėlu eiti ir skųstis jam, ieškoti teisybės. Pastebėjus, kad „nesuvaikščiojo“ darbinė informacija, kad iki jūsų ji atkeliauja iškreipta ar netiksli, nebegaunate darbe užduočių, reikia kuo skubiau pasikalbėti su vadovu“, – teigia docentė.
Gelbėja ir etikos kodeksas
Yra dokumentas, kurį daugelis organizacijų yra pasitvirtinę, – tai yra etikos kodeksas. Jame išdėstyta, kaip žmonės turėtų elgtis ir bendrauti vieni su kitais darbe. Jeigu mobingo auka nenumojo ranka nuo pat pradžių. Tai yra, surinko tam tikrų įrodymų, viską fiksavo užrašuose, gali padėti ir profsąjungos. Visuomet galima kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją.
Tačiau užfiksuoti įrodymai turi būti konstruktyvūs ir aiškūs. „Visiškai neseniai į mane kreipėsi moteris, kuri skundėsi vadovei, kad ją apkalba moterys, negražiai elgiasi kolektyve. Tai vadovė jai atsakė, kad darbuotojos turi išsiaiškinti savo moteriškus reikalus pačios. Pas vadovą einant nereikėtų kalbėti apie situaciją kaip apie eilinį ir neesminį moterišką reikalą, paverčiant jį tik „pletkais“. Kalbant apie susiklosčiusią situaciją, derėtų priminti apie etikos taisykles darbe, kuriomis reikia vadovautis“, – sako docentė.
Tad norint įrodyti ir likviduoti mobingą, visuomet reikalingi įrodymai, struktūruoti argumentai, pateikti logiškai: kaip, kas ir kokia seka vyko. Tradiciškai aukos labai emociškai pateikia informaciją. Geriausia vesti asmeninį dienoraštį, užrašus, daugelis naudoja ir diktofoną.
„Iš tikrųjų, jeigu prieitume iki teismo – diktofonas nepadėtų. Geriausias ginklas yra viešumas – jeigu paviešinsi tokius įrašus, tuomet suveiks. Bet kokiu atveju – visuomet gali kreiptis į žurnalistus. Tai kone pirmoji pagalba siekiant išviešinti problemą. Kol problema nepaviešinama, į ją žvelgiama pro pirštus“, – tikina J. Vveinhardt.
Po mobingo – ligos
Mobingas reiškia ne tik materialinius nuostolius, bet ir žalą sveikatai. „Pasekmės – tiek psichologinės, tiek fizinės. Ir sunku pasakyti, kurios pirmiau prasideda“, – teigia docentė. Vieniems gali prasidėti širdies dūrimas, dusulys, išryškėti depresijos požymiai, skrandžio skausmai, stiprėja atminties praradimai, atsiranda fobijos. Tik iš pradžių labai sunku atpažinti, kad tai yra mobingo pasekmė. Mobingo aukos daug dažniau sapnuoja košmarus ir patiria nemigą, dažnai jaučia šleikštulį, pykinimą.
„Yra atlikti moksliniai tyrimai, kad mobingas turi tiesioginių sąsajų su kraujagyslių ligomis“, – sako J. Vveinhardt. O mobingo sukelta depresija, kuri nebus gydoma, gali privesti žmogų iki savižudybės, ypač kai žmonės nėra linkę kreiptis į psichologus ir psichoterapeutus.
