K. Čeilutkos kovos akimirkos.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiauliečio Kristupo Čeilutko, septyniolikmečio tekvondo sportininko, dar laukia įspūdingi sportiniai pasiekimai, ir ne tik. Kaip pasakojo jo treneris Romualdas Montvydas, Taivane, Naujajame Taipėjuje, vykusiame 10-ajame pasaulio jaunimo tekvondo čempionate svorio kategorijoje iki 73 kg Kristupas pasiekė ketvirtfinalį, kur praėjęs tris nelengvus ratus laimėjo penktąją vietą. „Europoje tai reikštų medalį“, - sako treneris.
K. Čeilutka jau yra laimėjęs Olandijoje vykusį Grand Prix turnyrą, prieš tai dar du kartus tapęs įvairių varžybų prizininku Prancūzijoje ir Vokietijoje. Be to, sportininkas itin sunkų sportą sugeba suderinti su mokslais – tai rodo geri jo mokymosi rezultatai. Kai kurie jaunieji užsienio sportininkai, mokymąsi apleidžia, nes tekvondo jiems – visas gyvenimas ir vienintelis tikslas.
– Kada susidomėjai tekvondo sportu?
Kristupas: Kai buvau mažas, pradėjau sportuoti drauge su broliu. Jis jau sportavo ir atvedė mane čia. Buvau septynerių, o brolis vyresnis už mane septyneriais metais. Po to išvažiavo, o aš likau sportuoti.
Brolis pradėjo lankyti tekvondo treniruotes, nes šis sportas patiko tėvams, nes mokė disciplinos. Dabar labiau tekvondo domisi dėl manęs.
Romualdas: Iš tikrųjų Kristupo tėtis labai domėjosi šiuo sportu, nes ir pats treniravosi pas mane. Jis žinojo, kur Kristupas eina.
– Kokie įspūdžiai iš tekvondo čempionato?
Romualdas: Taivane, Naujajame Taipėjuje, vyko atranka į antrąsias tekvondo jaunimo olimpines žaidynes. Daugiau nei šimto šios sporto šakos šalių varžybose dalyvavo keturi šiauliečiai.
Tai „Chinese Taipei“ – Taipėjaus Kinija. Jeigu Taivano pilietį pavadini tik „chinese“ - labai jį įžeidi, nes jis Taipėjaus kinas. O Taipėjaus kinai yra kokiomis dviem galvomis aukščiau pagal savo drausmę, kultūrą.
Taipėjus - daugiamilijoninis miestas. Ten gali vaikščioti kiaurą parą – yra aukšto lygio saugumas, neįtikėtina švara. Ten yra vadinamieji naitmarketai - naktiniai turgeliai. Taivano teritorijoje netgi kalnuose yra laisvas internetas. Tokia įdomi šalis.
Aš per 30 savo kaip trenerio darbo metų buvau pirmą kartą tokiame didžiuliame renginyje. Daug kur dalyvavęs ir daug ko matęs, bet Taipėjuje ir vieta, ir pats sporto renginys, kurį organizavo didžiulė komanda, buvo ypač įspūdingas. Europos pasaulio čempionate yra dešimt svorio kategorijų, o čia buvo tik penkios. Ir tai yra žymiai sudėtingiau, nes šioje sporto šakoje sportininkų svoris gali skirtis 5 kilogramais, o tai labai daug.
– Ką reiškia Lietuvai šis renginys ir Kristupo laimėjimas?
Romualdas: Lietuvai tai labai reikšmingas renginys. Čempionate dalyvavo jaunieji sportininkai iš 110 šalių, arenoje buvo 8 vadinamosios apšilimo aikštės, kurių kiekvienos plotas - maždaug dešimt kart dešimt metrų ir visos užpildytos didžiulių komandų.
Į kvalifikacinį turnyrą atvyksta kiekvienos šalies komanda vienokios sudėties, o į pasaulio čempionatą – kitokios. Atvyksta rinktinės, nes pavyzdžiui, rusai turi ką išrinkti – iš 120 mln. gyventojų, brazilai – irgi iš daugybės milijonų. O dabar palyginkite su Lietuvos, Šiaulių pasirinkimo galimybėmis. Taigi pasaulio kontekste tu jautiesi iš tikrųjų mažas.
Be to, rinktinės atvažiuoja su masažistais, gydytojais, kurių kiekvienas dirba savo darbą, kad paruoštų. Tos komandos didžiulės ne tik sportininkų, bet ir pagalbininkų skaičiumi.
Tad įsivaizduokite, kaip Kristupas turėjo išlikti ramus pamatęs tokį „presingą“. Bet jis padarė viską, ką buvo galima padaryti: kvalifikaciniame turnyre jis nugalėjo pirmąjį priešininką iš Puerto Riko, bet pralošė iraniečiui - Azijos čempionui.
O juk Iranas, Azerbaidžanas, Turkija – turtingos šalys, kurios gali sukurti puikias sąlygas sportininkui. Vien kiek visur buvo suvažiavusių vadinamųjų „lobistų“ su portfeliais. Kristupas yra liudininkas: vienaip traktuojamas Irano sportininko elgesys aikštelėje ir kitaip – atvykusio iš Lietuvos ar Bangladešo. Net tie patys gestai skirtingai traktuojami.
Kristupas: Man tai buvo antras pasaulio jaunių čempionatas, todėl jau maždaug žinojau, kas ten bus - daugiau negu kiti mūsų komandos nariai. Bet spaudimas vis tiek buvo labai didelis. Ten nėra kada atsikvėpti, nes reikia ruoštis, nuolat neprarasti savitvardos, nes nuolat jauti įtampą.
Romualdas: Pridėkite dar ir šešių valandų skirtumą, kitokį maistą ir atogrąžų klimatą. Todėl čempionate dominavo Azijos sportininkai – Vietnamas, Korėja.
– Kuo Irano sportininkai išskirtiniai?
Romualdas: Iraniečiai yra fanatikai. Tarkime, vyksta turnyrai Olandijoje: kadetų (12-14 metų) ir jaunių (iki 18 metų) - beveik visi vaikai. Tai jauną sportininką lydi į aikštelę dviese: dvasinis vadovas ir treneris. Ir jeigu jis pralošia finalinę kovą dėl medalio, tai man teko matyti, kaip jaunuoliui aikštės viduryje skelia antausius. Iraniečiams tai pasaulio pabaiga.
Visose Rytų šalyse ir net Baltarusijoje tekvondo sportui valstybės yra skiriami didžiuliai pinigai. Mes buvome Baltarusijos treniruočių stovykloje. Maitinimas ten koks? Rytą – raudona žuvis ir visa kita tik aukščiausios kokybės. Net Lenkijoje sukasi didžiuliai pinigai ir organizuojama stovykla po stovyklos, todėl ten sportininkai nesimoko. O Kristupas juk mokosi ir jo vidurkis – devyni.
– Tekvondo sporte gal yra kokių naujovių?
Kristupas: Viskas elektronizuota – liemenės, šalmai. Teisėjai beveik nebeturi jokios įtakos kovai. Viskas fiksuojama prietaisais, kurių neapgausi.
Taip pat nuolatos kinta ir tobulėja sportininkų lankstumas: jie gali daryti špagatus kaip balerinos ir iš bet kurio kampo spirti tau į galvą. Elektronika fiksuoja smūgio stiprumą, tu turi į korpusą įmušti atitinkamą kiekį džaulių, kad užsidegtų taškas, kad tai būtų traktuojama kaip smūgis.
Romualdas: Sportininkai žongliruoja kojomis. Kodėl tekvondo sporte rankos yra nelabai veiksmingos? Nes koja vos ne dvigubai ilgesnė už ranką, o apatinė kūno dalis šitaip ištreniruota, kad gali koją valdyti, kaip nori: tiesiai, iš viršaus, iš šono. Tikras greitis ir dinamika. Tiesiog akrobatiniai veiksmai.
Technika ir greičiai. Bendras ir specifinis sportininkų pasiruošimas yra tikrai aukšto lygio. O be to, bus dar ir pirštinės – jomis bus fiksuojama rankų jėga.
Kiekvienoje svorio kategorijoje yra skirtingos jėgos. Reikia pataikyti tiksliai: tu kad ir smūgiuoji, gali tuoj pat atgal gauti.
Kristupas spyrė varžovui į pilvą, o jis - Kristupui atgal į galvą ir mes gavome tašką, o varžovas - keturis. Kiekvienas suartėjimas su priešininku yra labai pavojingas.
– Treneris gali įsikišti?
Romualdas: Varžybų metu aš turiu kortelę, viskas yra filmuojama. Jeigu teisėjas kažko neužfiksavo ir neįvertino, galiu pakelti kortelę ir tada peržiūrime filmuotą medžiagą: dviejuose didžiuliuose ekranuose rodomas sulėtintas varžovo veiksmas.
Jeigu teisingai apeliuoju, tuomet gerai, jeigu ne – jau nebegaliu įsikišti į kovą.
Viskas daroma tam, kad kova būtų kuo dinamiškesnė. Kovos pradžioje po penkių sekundžių varžovai turi susiremti, kitaip jie įspėjami, nes dar po penkių sekundžių kova bus stabdoma.
Dabar taisyklės dar labiau sugriežtintos: jeigu koją pakėlei ir nedarai veiksmų, tai jau yra blogai. Viskas yra daroma, kad vyktų kova. Rezultatas gali kisti kas akimirką, o vienos atakos metu gali pelnyti 7 taškus. Bet sportininkai yra apsaugoti maksimaliai - nuo galvos iki kojų.
– Tai agresyvus sportas?
Kristupas: Taip - kiekvieną akimirką gali gauti nokautą. Kai baigiasi varžybos, nieko nejauti. Bet kitą rytą atsikeli ir matai – kojos ir rankos nusėtos mėlynėmis, nors apsaugos yra nepramušamos. Skauda visą kūną. Tad kovos reikalauja labai daug jėgų - iki šiol dar neatsigavau, nors ir praėjo mėnuo.
Romualdas: Varžybos prasidėjo devintą ryto, o paskutinė kova buvo apie aštuonioliktą valandą. Tad visą dieną reikėjo išsilaikyti, nors ir buvo tarp kovų vienos-dviejų valandų pertraukos. Per tą laiką reikia vėl atsipalaiduoti, apšilti, pasiruošti psichologiškai būsimai kovai.
Tačiau jeigu taip ir toliau Kristupas dirbs, tai po kokių 4-6 metų olimpiadoje turėtume dalyvauti. Sakau, būtų aštuntas pasaulio stebuklas, jeigu lietuvis patektų į olimpines žaidynes.
Kristupas: Gali laimėti netgi pasaulio čempionatą ir vis tiek suvokti, kad olimpiados atrankoje tekvondo sportininkai – tikri kovotojai, kurie visą gyvenimą į dieną turi po kokias tris treniruotes ir daugiau nieko nežino. Todėl į čempionatą, tarkime Europoje, patenka tik vienas iš 50 kandidatų, o į pasaulio atranką suvažiuoja patys geriausieji.
Romualdas: Po Kristupo kovų, kai jis iškovojo penktąją vietą, aš pavargau visiems rankas spausti. Priėjo Jungtinių Arabų Emyratų vyriausiasis treneris, įteikė vizitinę kortelę ir pakvietė į stovyklą. Jis galėjo pasikviesti korėjietį, bet tai labai brangiai kainuotų, o Kristupas neprastesnis už korėjietį, be to, mes atvažiuosime patys.
Mus sveikino lenkai, kroatai. Daugelis, susidomėję sportininku, klausinėjo – kur ta Lietuva. Tad Kristupą užsienio šalių delegacijos atstovai verbavo treniruotis ir atstovauti jų šaliai. Jam atsivėrė be galo daug kelių.
Kristupas: Bet kokiu atveju nežadu mesti sporto. Nesu apsisprendęs, ką veiksiu baigęs mokyklą. Nors mane domina teisininko specialybė.
– Tai kur tas sporto malonumas?
Kristupas: Kai ruošiesi varžyboms tris mėnesius ar pusę metų, kiekvieną dieną tau atrodo, kad jau nebegali. Juk turi laikytis dietų ir kiekvieną dieną intensyviai treniruotis, o reikia mokytis. Tačiau kai išeini į ringą ir nugali savo priešininką, emocijos būna nerealios.
Romualdas: Ypač didelė euforija, kai nugali vienus iš stipriausių.
– Kuris sportininkas paliko bene didžiausią įspūdį?
Kristupas: Iranietis, kuriam pralaimėjau. Tai buvo pats baisiausias įspūdis. Pralošiau azerbaidžaniečiui, bet jis nebuvo toks agresyvus. O iranietis buvo labai staigus, mažesnio ūgio nei Azerbaidžano atstovas ir labai agresyvus. Be to, Irano sportininkai visada labai intensyviai tobulėja.
Romualdas: Yra trys pagrindiniai poliai, kurie diktuoja kovos madas: Korėja, kurios kovos technika minkšta, greita ir staigi, Iranas – Korėjos priešingybė - be galo fanatiškas ir grubus ir amerikiečiai, kurie yra tarpinis variantas. O kitos šalys daugmaž lygiuojasi į šias šalis.
– Į ką jūs lygiuojatės?
Kristupas: Galbūt į Iraną. Grubumas nėra blogai, nes jei nebūsi grubus, tai praloši. Tu kovodamas žinai viena: jeigu tu savo priešininko nesumuši, tai jis tave sumuš. Tačiau viskas vyksta pagal labai griežtas taisykles.
Romualdas: Nesportiškas elgesys gali labai brangiai kainuoti šaliai ir federacijai – baudos nuo 5 iki 25 tūkst. dolerių. Griežta antidopingo kontrolė, nes juk yra didžiulė pagunda, kai sportininkai sunkiai susitvarko su jauduliu. Įsivaizduokite, kaip kovos išsekino Kristupą – su juo kokį dešimt dienų galėjome tik pabėgioti, pasišnekėti ir jokiu būdu nesiimti sunkesnių treniruočių.
– Kaip gyvenime padeda tekvondo?
Kristupas: Turi ištreniruotą ir stiprų kūną. Psichologiškai tu visada sieki aukščiausio rezultato ir nepasiduodi. Išmoksti būti šaltų nervų – per kovą niekada negali prarasti savitvardos. Jei prarasi savitvardą, greičiausiai per kokias dešimt sekundžių gausi į galvą. Na, bent jau vieną kartą. Ir per kovą matosi, kuris sportininkas nesusitvardo. Jeigu sportininkas kovoja vedamas emocijų, įniršio, baimės ir panašiai, tai didelė tikimybė, kad jis bus nokautuotas.

Pasak K. Čeilutkos, jeigu sportininkas kovoja vedamas emocijų, įniršio, baimės ir panašiai, tai didelė tikimybė, kad bus nokautuotas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Kaip teigia R. Montvydas, tekvondo sportininkai kone žongliruoja kojomis ir jų kova nuolat intensyviai tobulėja.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.