Poetas M. Burokas: „Esu ne iš tų, kurie rašo į stalčių, todėl man įdomu, ar mano kūrybą kas skaito.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Ketvirtadienį Šiauliuose svečiavosi poetas, vertėjas, literatūros kritikas, publicistas, naujasis knygnešys Marius Burokas, kuris sulaukė gausaus būrio klausytojų. Šiauliečiams autorius skaitė savo ir verstų mėgstamų autorių poezijos tekstus, pasakojo apie savo kūrybinius užmojus, kalbėjo apie šiuo metu skaitomą literatūrą, šiuolaikinės literatūros vertimus. Išsakęs nusivylimą šiuolaikine proza, M. Burokas teigė, kad joje pasigenda socialinių temų, tačiau poezijai priekaištų neturi, todėl ragina visus skaityti poetinius tekstus. Mylintis savo darbą M. Burokas poetų lenktynėse nedalyvauja ir nors yra parašęs tik tris poezijos knygas, sako, kad eilėraščių rašymas jam teikia didžiausią malonumą.
- Kokiu skaitiniu prasideda M. Buroko diena?
- Dieną pradedu feisbuku. Pasižiūriu, kas ten gero ar negero yra parašyta. Laikraščių neskaitau. Dažniausiai ryte, jei spėju, geriau perskaitau kelis puslapius knygos, kuri tuo metu skaitoma.
- Ką skaitėte vykdamas į Šiaulius autobuse?
- Kadangi esu mokslinės fantastikos gerbėjas, kol važiavau į Šiaulius, angliškai skaičiau vieną romaną. Tiesa, kelionė labai ilga, tai beveik įpusėjau skaityti knygą. Nors pastaruoju metu daugiau skaitau poeziją. Stokholme prisipirkau angliškų knygų ir apiplėšiau save: gavau amerikiečių poeto Charleso Simiko kūrybos rinktinę. Dabar skaitau ir žymiuosi, ką norėčiau išversti. Tikiuosi, kad rudenį turėsiu kiek daugiau laiko, išversiu ir atiduosiu į spaudą. Tai tikrai labai geras poetas. Buvo kviestas atvykti į Lietuvą, tačiau kadangi jaučiasi per senas, nusprendė, kad nerizikuos savo sveikata. Lygiagrečiai skaitau dar amerikiečių autorės nežinomos ir Lietuvoje dar neverstos Lidijos Davis knygą, kuri išgarsėjo savo apsakymų rinktine. Šias knygas skaitau gana savanaudiškais tikslais – noriu versti ir pasidalyti tais tekstais su neskaičiusiais.
- Kokia mėgstamiausia vaikystės knyga?
- Šiaip aš buvau visaėdis - skaičiau viską, ką rasdavau. Net pamenu, kad nemokėdamas skaityti varčiau senelio veterinarijos ir bitininkystės knygas. Jos buvo labai gražios, senais drobiniais viršeliais, su gražiomis iliustracijomis. Mėgau skaityti ir enciklopedijas. Skaičiau Žiulio Verno knygą, kurią paveldėjau iš tėvų. Dabar aš ją skaitau savo dukrai, nors ji yra labai nušiurusi ir susidėvėjusi, tačiau man labai graži – matosi, kad ši knyga buvo skaityta: išmarginta įvairiomis keistomis dėmėmis.
- Kada pamilote poeziją?
- Poeziją pamėgau labai vėlai, gal kokioje 10-11 klasėje. Tada susidomėjau daugiau tuo, ko nėra mokyklos vadovėliuose. Pradėjau nuo A. Patacko, V. Bložės, K. Platelio ir S. Gedos. Iki šiol jie ir lieka mano mėgstamiausi. Dar prisidėjo M. Martinaitis. Nuo K. Platelio poezijos perėjau prie užsienio poezijos. Būtent K. Platelis ir T. Venclova buvo tie žmonės, kurie paskatino plačiau domėtis amerikiečių autoriais.
- Kas jus įkvepia be literatūros?
- Esu taip užsivertęs literatūra: naujais darbais, vertimu, skaitymu, recenzijomis, tad nelabai ir lieka laiko. Bandau savarankiškai šviestis – domiuosi fotografijos klasika, kiek ji yra prieinama internete. Nors iš manęs fotografas gana prastas – galiu nufotografuoti, bet nebus aišku, kas tai yra. Visiškai neturiu nei akies, nei rankos fotografuoti, nors ši meno rūšis man patinka. Taip pat pradedu domėtis daile, kuria ilgą laiką nesidomėjau. Dabar stengiuosi kompensuoti tą nežinojimą. O teatre, deja, buvau labai seniai, nors kartais Klaipėdos teatrui verčiu pjeses, tačiau tuo viskas ir baigiasi.
- Lietuvoje draudžiamų knygų sąrašo nėra. Jūs viešai esate pareiškęs, kad keista, jog dėl to niekas nesipiktina. Tad kokios galėtų būti Lietuvoje draudžiamos knygos?
- Tai sakydamas turėjau mintyje, kad knygų draudimai dažniau pasitaiko užsienyje. Viena ar kelios mokyklos nei iš šio, nei iš to ima ir uždraudžia knygas. Išleidžia draudžiamų knygų sąrašą. Lietuvoje visai neseniai buvo skandalas tarp vaikiškų knygų, kai ežiukas virė midų. Tai arčiausia, ką mes turime iš priskiriamų prie draudžiamų knygų. Šiaip knygų filtravimu užsiima leidyklos, tačiau leidžiama maždaug statistiniam lietuviui tinkama literatūra. Pilnas knygynas knygų, kurių nederėjo leisti, tačiau jų niekas neuždraudė. Knygų srautas, kurios išleidžiamos betiksliai – savipagalbos, psichologijos knygos leidžiamos labai dideliais kiekiais. Sunku susigaudyti, kuri knyga turi kokios nors vertės, o kuri ne. Nėra žmogaus, kuris ryžtųsi skaityti ir vertinti tokias knygas, o jei toks žmogus būtų, tai aš jam nepavydžiu.
- Dėl kurios knygos atidėtumėte kritiko plaktuką į šalį ir skaitytumėte vien savo malonumui?
- Aš plaktuko neimu skaitydamas knygą. Recenzijų rašau labai mažai. Bėda yra Lietuvoje su rašymu, ypač kai visi yra pažįstami, draugai, kūmai. Jei nori rašyti sąžiningai ir tiesiai, tai turi arba su visais susipykti, arba visai nekritikuoti. Nuolaidžiauti autoriui ar tekstui paprasčiausia yra nesąžininga, todėl stengiuosi to nedaryti. Todėl labai mažai ir recenzuoju - nenoriu pyktis. Vienintelė knyga, prie kurios aš sugrįžtu ir man ją skaitant yra labai gera, tai „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ - užtenka paskaityti 5-10 puslapių ir viskas neatrodo taip beviltiška.
- Kokia jūsų neišsipildžiusi kaip vertėjo svajonė?
- Neišsipildžiusi svajonė – tai verstinės poezijos biblioteka. Daugelis pažįstamų ir bendraminčių poetų verčia iš įvairių kalbų ir visa tai spausdinama kultūrinėje spaudoje, o po kiek laiko dingsta. Tada visi pamiršta, kad toks autorius buvo. Todėl norėčiau inicijuoti ir leisti užsienio poetų tekstus. Esu išvertęs amerikiečių, kanadiečių ir kelių australų tekstų, kurie seniai pasimiršo. Kai skaitau tuos vertimus, darosi gaila, kad jie pražūsta. Yra daugybė knygų, kurias siūliau leidykloms spausdinti. Tačiau atsiranda kitos problemos – kad knyga yra nekomercinė, per stora ar per plona. Kaip tik neseniai kalbėjome su vienos leidyklos projektų vadove, kuriai siūliau išleisti romaną, tačiau man pasakė, kad tai ne romanas, nes knyga tik 100 puslapių ir kaip jis atrodys, kas pirks. Jei autoriaus knyga siekia 600 puslapių, vėl blogai, nes leidyklos rizikuoja spausdindamos tokias knygas. Labai retai pasiseka.
- Kokie yra geros poezijos ingredientai?
- Tikriausiai to reikėtų klausti Kęstučio Navako, kuris dabar sudarinėja rašytojų kulinarinę knygą ir prašė manęs prisidėti. Ten bus receptai, kaip rašytojai gamina valgyti. Reikės parašyti mini esė ir atsiųsti savo mėgstamo patiekalo receptą. Šiaip labai sunku pasakyti, kokie geros poezijos ingredientai – parašai eilėraštį, o po to jį sunku kažkaip išardyti ir pasakyti jo sudedamąsias dalis. Eilėraštis turi turėti psichologinio smūgio poveikį, kad perskaičius stabtelėtum susimąstyti. Smagu, kai perskaito eiles žmogus ir sako, kad va va va... ir man taip pat buvo. Konkretus receptas, ar eilėraštyje turi būti daug žodžių, ar jis turi būti eiliuotas, ar libru, o gal proza parašytas – neturi didelės reikšmės.
- Ką kritikas M. Burokas pasakytų apie poetą M. Buroką?
- Kad rašo mažai, nors gal tai ir gerai. Kai kas turėtų džiaugtis, nes reikia skaityti mažiau. Knygose daug balasto – iš trijų savo parašytų knygų išleisčiau vieną. Tada gal būčiau savimi patenkintas. Iš pirmos knygos paimčiau tris-penkis eilėraščius. Toje knygoje turėjo būti daugiau meilės eilėraščių. Tikriausiai blogas aš kritikas...
- Ar kada nors planuojate rašyti romaną?
- Kadangi dabar visi poetai rašo romanus, tai aš nenoriu būti dar vienas poetas, parašęs romaną. Populiaru, kad poetas rašo romanus, fotografuoja, bet tai reiškia, kad poezijai jam lieka mažiau laiko. Jei rašyčiau prozą, grįžčiau prie apsakymų, kuriuos rašiau rašytojystės pradžioje. Dalyvavau jaunųjų rašytojų konkurse su prozos kūriniu. Dar universiteto laikais aš užverčiau tuos apsakymus ir vis dar nesiryžtu atversti. Gerai būtų, kad ryžčiausi, kad nebūčiau kaip žmogus, kuris sako, jog nori parašyti romaną, ir miršta jo neparašęs...
- Kaip manote, kokio prieskonio trūksta šiuolaikinei lietuvių literatūrai?
- Man atrodo, kad poezijai nieko netrūksta. Gal reikėtų daugiau socialinės poezijos. O prozoje gana liūdnas vaizdas, nes jaunų ryškių autorių labai nedaug, kurie rašytų ką nors rimto, gero. Su pjesėmis reikalai kiek geresni.
- Koks yra idealaus skaitytojo portretas?
- Nebūna idealių skaitytojų. Svarbiausia, kad skaitytojas nežymėtų knygos dešros griežinėliais ir kad nestatytų kavos puoduko, o daugiau viskas jam yra atleistina.
- Ar svarbu užmegzti ryšį su skaitytoju?
- Labai svarbu. Esu ne iš tų, kurie rašo į stalčių, todėl man įdomu, ar mano kūrybą kas skaito, ką galvoja. Dabar padeda socialiniai tinklai. Aš nededu kiekvieno eilėraščio į socialinio tinklo puslapį, kaip kiti poetai, kurie persikėlė ten gyventi ir rašyti. Aišku, tai labai gundantis dalykas, nes iš karto yra gaunamas atgalinis ryšys.
- Ar poezija yra kančia?
- Man tai mėgstamiausias darbas. Poezijos vertimas – tai tam tikros poezijos formos palaikymas, kad neužmirščiau poezijos rašymo technikos. Yra populiaru įsivaizduoti kūrybą kaip kančią, kad poetas sėdi kaip išprotėjęs ir raunasi plaukus – jį užlieja meilės jausmai, badas, neviltis. Yra daugybė žmonių, kurie mėgsta rašymą ir prie stalo atsisėda džiugios nuotaikos, o ne kenčia sėdėdami ir kurdami nuo ryto iki vakaro. Man rašymas nėra kančia, bet jei būtų privaloma kasdien parašyti po eilėraštį, tai būtų kančia.