Dailininkas tapytojas R. Vilkauskas sako, kad kiekvienam menininkui svarbiausia išmokti meninio rašto subtilybių, nors ne visada mokantis tapyti gali iš tikrųjų kurti.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Garsus Lietuvos dailininkas tapytojas Romanas Vilkauskas gali pasididžiuoti savo kūrybinių darbų gausa. Didžiąją dalį jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, The Jane Voorhees Zimmerli meno muziejus (Nortono ir Nancy Dodge‘ų rinkinys) Niu Džersyje, JAV ir privačios kolekcijos. Kaip sako pats R. Vilkauskas, sunku buvo įsitvirtinti su kitokiu požiūriu į kūrybą, tačiau jei nebūtų skyręs dėmesio
kitokiam menui, tinkamai savęs nebūtų realizavęs. „Mano arkliukas – interjeriniai darbai. Vienoje knygoje mano darbai puikuojasi net kartu su P. Pikaso. Tai tik įrodo, kad savame krašte pranašu nebūsi, todėl mano darbus pirmiausia pradėjo vertinti užsienyje“, - sako dailininkas.
- Kodėl atvykote gyventi į Šiaulius?
- Yra gyvenime momentai, kada reikia apsispręsti. Man tas momentas buvo, kai baigiant Dailės institutą reikėjo pasiimti paskyrimą, kur gyvensime ir dirbsime. Kadangi jau buvau vedęs, turėjome dukrą ir žmona laukėsi antrojo vaiko, apsisprendėme kartu važiuoti į Šiaulius. Kadangi esu žemaitis, kilęs nuo Skuodo, netoli Mažeikių, apsispręsti nebuvo sunku. Norėjosi gyventi arčiau tėvonijos, todėl, į kokį miestą vykti, nebuvo sunku apsispręsti. Be to, į Šiaulius gyventi atvyko daugiau žmonių, su kuriais teko mokytis Vilniuje. Šiauliuose jau buvo žmonių, kurie man kėlė pasitikėjimą ir jaučiau, kad atvykęs čia aš tikrai nesijausiu vienišas. Kūrybingų, talentingų žmonių šiame mieste buvo daug. Atvykau į Šiaulius gyventi būdamas 27-erių.
- Ar Šiauliai buvo tinkamas miestas jūsų kūrybai vystytis?
- Šiaulių miesto mastelis atitinka mano prigimtį. Man nebuvo, kaip kitiems kurso draugams, kad be Vilniaus aš prapulsiu. Manau, kad visur galima rasti draugų, o kūrybinę atmosferą nesvarbu kur kurti – Šiauliuose ar Vilniuje. Mano draugai, likę Vilniuje, neleido man per daug atitrūkti nuo sostinės. Kartu rengėme grupines parodas. Atvykus į Šiaulius mano kūryba vystėsi ne tik Šiauliuose, bet ir Vilniuje. Dabar suprantu, kad tai geras pasirinkimas buvo, nes likęs vienas Šiauliuose galėjau aptingti. Tačiau buvo didelės ambicijos kurti. Mūsų menininkų grupė neformali, tačiau veikė organizuotai su savo išskirtine estetika. Kai pasensti, matai, kad viskas gyvenime labai gražiai susiklostė. Įleidau Šiauliuose šaknis ir dėl to visiškai nesigailiu.
- Šiauliuose daug parodų surengėte?
- Visų net nesuskaičiuočiau, kiek jų buvo. Tačiau įsimintiniausios - dvi didžiulės parodos, iš kurių viena buvo surengta 40-mečio proga. Personalines parodas kartu su draugais rengėme tada, kada jau buvome susiformavę kaip menininkai ir jau buvo prisikaupę pakankamai darbų. Kai yra darbų, nesunku ir parodą surengti. Tik svarbu atrinkti geriausius darbus, kad pati paroda būtų konceptuali, kad žmonės suprastų, ko menu siekiama, kodėl menininkas taip tapo. Kaip ir kiekvienas žmogus, menininkas yra priklausomas nuo laikmečio. Mano, kaip menininko, pradžia prasidėjo socializmo mirtimi. Tai mano kūrybai didžiulį impulsą davė tas laikas, kai menininkų iš parodų nebevijo, buvo galima atviriau pasireikšti. Visai atsitiktinai užtikau sau artimą temą – pokario tremčių ir netekčių metus. Tada tapiau gyvenimiškus fragmentus, simbolius be žmonių. Žmogus, turintis istorinę patirtį, lengvai perskaito tokius kūrinius, nes supranta, kad labai daug kūrinys pasako net tada, kai jame detalės nieko nesako.
- Kam didžiausias dėmesys skiriamas jūsų kūryboje?
- Sovietmečio epochoje, kad mažiau atkreipčiau dėmesį ir nebūčiau tampomas už savo meną, dažniausiai tapiau natiurmortus. Tačiau tai sena tradicija. Mano darbuose vyravo labiau fotorealistinė - daiktiška kryptis. Vėliau perėjau prie interjero tapymo: sienų, garažo durų. Ypač daug dėmesio esu skyręs laikraštiniams interjerams – jie yra mano vizitinė kortelė. Šie kūriniai patenka į užsienio albumus. Tačiau lietuviai visada mano darbams mažiau dėmesio skyrė, nes mano kūrybos tradicija buvo kitokia nei kitų menininkų.
- Ar visi darbai turi pavadinimus?
- Taip, visi darbai, kaip vaikai, turi savo pavadinimus. Pats išgarsėjau interjero tapymu. Vienas mano mėgstamiausių kūrinių - „Laukas“. Šį paveikslą tapiau įvedant figūrinį siurrealistinį motyvą. Norėjosi sukurti plokščią erdvę, kaip sceną. Tapiau ir savo mamos seserį, kurios niekada nebuvau matęs. Žinoma, paveikslo struktūrą kiek sumeninau, todėl paveiksle įvedžiau kontrastus ir taip sukūriau tetos gyvenimo tragizmą. Ir liko tik blyškus veidas, neryški bliuzelė, apie kurias žinojau tik iš mamos pasakojimų.
- Kodėl būtent tokią išskirtinę meno kryptį pasirinkote?
- Tai galbūt padiktavo pati epocha. Norėjosi kūriniuose užfiksuoti dokumentinius faktus, istoriją. Ekspresionistinis vaizdas jau man buvo įgrisęs – norėjosi kitokių vaizdų. Menininkas turi būti išskirtinis ir turi daryti tai, kuo tiki jis pats. Jei menininkas pasiduos bendrai srovei, nieko naujo nesukurs. Mano kūrybą taip pat ne visi supranta. Amerikiečiai į savo fotoalbumus dėjo mano nutapytas garažo duris, o lietuviai sakė, kad aš kvailas, jog tokius darbus tapau. Tačiau reikia turėti savo įsitikinimą ir kiekvieną darbą kurti kaip likimo ženklą. Mano darbuose buvo tapomi tiesiog intuityvūs ženklai. Pajutau erdvę, kur aš galiu save realizuoti. Žinoma, mano arkliukas – interjeriniai darbai. Vienoje knygoje net mano darbai puikuojasi kartu su P. Pikaso.
- Kodėl jūsų paveiksluose mažai portretų?
- Todėl, kad žmogus pats savaime yra išraiškingas. Jei reikia, galiu nutapyti portretą. Tačiau mieliau tapau interjerinius paveikslus. Smagu pačiam žiūrėti į tokius darbus, kuriuose matyti šviesios dėmės, kur kažkada kabėjo šventųjų paveiksliukai. Nukabinus paveikslus, liko tuščios sienos, pasimato Stalino paveikslas. Ištuštėjęs interjeras - tai drama. Saulės lango kryžmė yra amžina, todėl ją dažnai vaizduoju savo darbuose. Tokios sugestijos paprastame portrete neperteiksi, nes tada yra konkretus žmogus. Gilesnė mintis gali atsirasti tada, kai yra kuriamas abstraktus portretas. Manau, kad man buvo būtina sustoti prie interjero tapybos. Dabar atrodo, kad jei to būčiau nepadaręs, būčiau visiškai savęs nerealizavęs ir savito koncepto, istorizmo nesukūręs.
- Ką dabar dažniausiai tapote?
- Galbūt lengviau įvardyti, ką tapau, – tai savo laikmetį, kuriame atsirenku mane dominančias detales. Aš tapau laikmečio ženklus. Dabar labiau norisi tapyti geometrizuotas, faktūrines formas, kurios yra labai kontrastingos. Jaučiu kontrastingas nuotaikas su interjerais, kuriuose atsispindi gyvenimo lėtėjimas - išėjimo artėjimas. Tai tapybinės formos. Senatvėje kyla džiaugsmas matant anūkus, draugus. Todėl manau, kad senatvė - pats gražiausias laikas, kai nebereikia skubėti ir kiekviena diena yra sekmadienis. Dabar ne tik tapau, bet ir drožinėju kaukes, vėjarodes anūkams.
Nesu toks pajėgus tapytojas, koks buvau jaunystėje, todėl jaučiu lėtėjimą. Dabar pasikeitė ir kūrybinė motyvacija. Naujos formos, nauji kūrimo metodai, naudojant įvairias instaliacijas ir pan., tačiau tai ne mano epocha. Aš ir mano kurso draugai viską tapydami darydavome iš rankos ir akies, be jokių kitų technikos priemonių. Todėl bėgti paskui jaunimą nebegaliu ir nenoriu. Kiekviena epocha turi savo menininkus. Juk negalėjo Da Vinči tapyti taip pat, kaip Van Gogas. Yra laikmečio tėkmė ir menininkai tą laikmetį pajunta, iškelia svarbiausius dalykus. Rimti menininkai - didieji meistrai išlieka istorijoje, muziejuose. Tačiau kaip visi žinome, savo kieme pranašu nebūsi, todėl ir mano daugelis kūrinių labiau vertinami užsienyje nei Lietuvoje, nes niekas kitas tokių darbų netapė ir nesuprato, ar tai vertinga. Tačiau dabar esu per sprangus, kad manęs nepastebėtų Lietuva, todėl jau atkreipiamas dėmesys į mane.
- Ar ką nors teko mokyti tapybos subtilybių?
- Yra labai graži tradicija mokyti studentus. Mokydamas jaunimą didžiausią dėmesį skyriau meno raštingumui. Svarbiausia išmokti būti raštingam menininkui, kuris gali nutapyti gyvą šviesą, šešėlį, komponuoti atskiras detales. Tai yra raštas, tačiau dar ne kūryba. Kiek daug yra raštingų lietuvių kalbos mokytojų, tačiau jie nerašo knygų. Raštingas menininkas nebūtinai taps tapytoju ar kūrėju.
Reikia išskirtinumo. Pavyzdžiui, R. Granauskas vieną knygą parašė specialiai pokštaudamas be kablelių. Tada buvo tam tikra literatūrinė provokacija, kurią visi pripažino. Tiek literatūroje, tiek mene ar muzikoje reikia turėti kūrybinę gyslelę, kuri neleidžia užmigti.
- Iš kur atkeliauja kūrybinis įkvėpimas?
- Manau, kad kūrybinis įkvėpimas atkeliavo iš vaikystės. Vėliau išsiaiškinau, kad ir mano mama buvo naginga ir tėvą traukė meno link. Kūrybą formuoja aplinka, tačiau visos idėjos palengva išsisemia.
- Ar menininko duona skalsi?
- Taip. Jei menininkas tapo komercinius darbus, kuriais pataikaujama pirkėjui, duonos net per daug būtų ir papildomos veiklos nereikėtų. Tačiau jei menininkas kuria darbus, kurių „niekam nereikia“, nors taip tapantis menininkas išreiškia save, gali būti ir sunkiau. Tačiau jei tuos darbus pripažįsta, tada menininko duona darosi dar skalsesnė. Kai paveikslą perka ne tas žmogus, kuris nori pasipuošti butą, o įsigyja galerijos, muziejai, tada duonos menininkui tikrai užtenka. Nors pats, kurdamas kitokį meną, niekada nebadavau.
- Kaip įsivaizduojate savo kūrybą po dešimtmečio?
- Kartotis nesinori... Medis sensta – šakos džiūsta. Kartojimas - kaip džiūstančios šakos. Menininkas gali kartoti darbus, kurie buvo padaryti, tačiau tai beprasmis savęs realizavimas, norint įrodyti, kad dar kažką gali. Praeina mano epocha, tad negaliu lėkti paskui jaunimą. Jei plūkiuosi, kaip žuvis ant kranto, slopsta motyvacija kurti. Žinoma, yra užsispyrusių menininkų, kurie kuria iki amžiaus galo. Ir aš kuriu, tačiau dabar nereikia kovoti dėl įspūdžio, kuris parodoje kaip nors suveiktų. Jei menininkas gražiu darbeliu pasitenkina, jis tapys visą senatvę, tačiau kaip yra aukštoji mada, taip yra ir aukštasis menas. Kiekvienas menininkas turi savo likimą, nuo kurio pabėgti negalima. Menininkas kurdamas kenčia, gyvena nerimo būsenomis, kankinamas nemigos. Tai menininko likimas.

Sovietmečiu R. Vilkauskas tapė natiurmortus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Pasak R. Vilkausko, žmogus pats savaime yra išraiškingas, todėl gilesnė mintis gali atsirasti tik tada, kai yra kuriamas abstraktus portretas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

R. Vilkauskas kaip tapytojas išgarsėjo tapydamas interjerinius paveikslus. Vienas jo mėgstamiausių kūrinių – „Laukas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.