Pasak L. Rulinsko, vaistinių gyvenimas, darbas anuomet ir dabar skiriasi kardinaliai. Jeigu Šiauliuose anuomet buvo 8 vaistinės, tai dabar – beveik 100.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Provizoriai Liudvikas Rulinskas ir Antanina Klupšaitė-Rulinskienė gerai žinomi Šiaulių miesto medikų bendruomenei – šių farmacininkų įnašas į Šiaulių krašto vaistininkystę neabejotinai reikšmingas. Tačiau ne tik savo darbais Rulinskų šeima prisidėjo prie gyventojų aprūpinimo vaistais – dirbdami farmacijos srityje jie rinko istorinę medžiagą, kuri atsidūrė knygos lapuose. „Farmacijos praeities akimirkos“ - rinkinys ne tik apie farmacininkų praeities darbus, bet ir Šiaulių miesto ir kitų vaistinių istorijos fragmentus. Be to, pasak L. Rulinsko, knygoje yra daug įdomios medžiagos apie liaudies mediciną iš respublikinių kraštotyros ekspedicijų Gruzdžių, Kurtuvėnų apylinkėse ir Rusnėje.
– Kaip kilo idėja knygai?
– Medžiaga buvo renkama nuo1955 iki 2003 metų. Rinkau ne tik aš, bet ir mano žmona Antanina. Visi straipsniai liečia farmaciją, surinkta ir istorinė medžiaga. Joje – ano meto farmacijos darbuotojų gyvenimas, aktualijos ir problemos. Tai ir konferencijų, seminarų tekstai, respublikos ir kitų šalių mokslininkų viešnagės ir t. t. Mes su žmona tiek fotoaparatu, tiek filmavimo kamera fiksuodavome Šiaulių miesto ir krašto, respublikinius farmacinius renginius, rašėme į Šiaulių spaudą.
Knygos idėja kilo tiesiog pastebėjus, kaip greitai laikas bėga, tad norėjosi, kad medžiaga išliktų ateities kartoms. Ne vien šeimai, bet ir visuomenei. Tikime, kad kažkam prireiks ar bus paprasčiausiai įdomu pasigilinti į to meto vaistininkystės realijas arba liaudies medicinos gydymo būdus, kurie kartais kelia šypseną ir kurie iš tiesų yra veiksmingi bei naudojami šiandien. Knygoje yra labai maža dalis medžiagos, kurią iš tikrųjų sukaupėme. Tikriausiai būtų kelios knygos, jeigu viską atiduotume spausdinti. Tiesa, rinkinyje ne tik mūsų su žmona tekstai, bet ir socialinių mokslų daktarės Reginos Žukienės straipsniai.
– Kaip skiriasi šių dienų farmacija nuo praeities farmacijos?
– Vaistinių gyvenimas ir darbas tuomet ir dabar skiriasi kardinaliai. Jeigu Šiauliuose tuo metu, kai dirbau, buvo 8 vaistinės, tai dabar - beveik 100. Anksčiau vaistinėse vaistus gamindavo pagal gydytojų receptus. Dabar labai mažai gamina, Šiauliuose tokių - tik kelios. Visa kita – gatavi vaistai, pagaminti gamyklose.
Anuomet provizoriai, receptarai priimdavo receptą, sutaksuodavo, įkainodavo ir atiduodavo gamybai. Vaistus gamindavo specialistai, asistentai. Buvo ir labai griežta kontrolė, kad iš vaistinės neišeitų koks brokas. Receptaras atiduodavo vaistą piliečiui ir viskas. O paprastai gamindavo miltelius iš penkių-šešių ingredientų ar tirpalą, ar mikstūrą pagal išrašytą receptą. Žinoma, vaistų Sovietų Sąjungos laikais trūkdavo. Pačiam reikėdavo važiuoti į Maskvą, į Vyriausiąją farmacijos valdybą ir kovoti dėl didesnių medikamentų fondų Lietuvai, prašyti skirti jų daugiau. Tekdavo parvežti Lietuvai pačių naudingiausių medikamentų iš Maskvos vaistų sandėlių.
– Ar buvo tuo metu koks populiariausias vaistas?
– Populiariausias vaistas buvo citramonas arba aspirinas. Aspirinui jau daugiau nei šimtas metų. Taip pat populiarus buvo validolis. Ir dabar šie vaistai yra populiarūs.
Vaistų iš užsienio įveždavo gana mažai. Pagrindiniai – lietuviški vaistai Kauno „Sanitas“ vaistų gamyklos. O Šiauliuose buvo farmacijos laboratorija „Galen“, įkurta 1922 m. Kazio Kazlausko. Įdomi šios laboratorijos istorija – po karo ji atsikūrė ir pasiekė aukštumų, tačiau 2002 metais jos gamybinė veikla buvo nutraukta. Laboratorija gamino savo veiklos pradžioje apie 130 pavadinimų produkciją: įvairias tinktūras, ekstraktus, tepalus, tabletes, miltelius, vaistažolių mišinius, linimentus. „Galeno“ produkcija buvo skirta Lietuvai, ja prekiavo Šiaulių, Panevėžio, Kauno ir provincijos miestelių vaistinės. Dabar labai daug įvežama vaistų iš užsienio, Lietuvoje yra apie 10 proc. pagaminamų vaistų, visa kita yra importas.
– Kaip jūs tapote farmacininku?
– Mano šeimoje nebuvo farmacininkų. Tėvukai gyveno kaime – buvo mažažemiai ūkininkai. Mūsų tėviškė buvo tarp Kelmės ir Tytuvėnų, prie Dubysos. O gimiau aš Šeduviškės kaime, Kelmės rajone. Baigęs vidurinę 1957 metais apie farmacininko kelią rimtai negalvojau, tačiau nuo vaikystės žavėjausi šia specialybe. Nuvažiuoji į Kelmės vaistinę, įeini ir matai – kaip gražiai atrodo farmacininkas specialistas baltu chalatu. Vaistininkai anuomet buvo labai gerbiami, nes buvo ir gydytojai: jei kas nutikdavo – kreipdavosi į vaistininką, kaip į gydytoją.
Na, o mano apsisprendimas buvo kiek spontaniškas ir, matyt, į farmaciją pakliuvau atsitiktinai. Baigus vidurinę mokyklą, jeigu niekur neįstodavai, tekdavo eiti tarnauti į kariuomenę. Nuvažiavome į Kauną su draugu Stasiu Rumševičiumi iš Kelmės pirmą kartą ir užėjome į Politechnikos institutą, bet mūsų dokumentų dėl kažkokių priežasčių nepriėmė. Tuomet pasitarę nusprendėme stoti į Medicinos institutą.
S. Rumševičius įstojo į Gydomąjį fakultetą, o aš pasukau į Farmacijos. Egzaminus pasisekė labai gerai išlaikyti – lietuvių ir chemija buvo svarbiausi, po to - biologija ir vokiečių kalba. Ir prasidėjo mokslai. 1962 metais baigiau Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą ir gavau provizoriaus diplomą.
Studijuojant farmaciją nuo pat pirmojo kurso visą laiką buvo chemija: pradedant analizine, neorganine, farmacine ir taip iki paskutinės studijų dienos.
Man chemija visada sekėsi neblogai. O chemija – sudėtingas daiktas. Vien formulės. Pavyzdžiui, penicilino ar streptomicino formulės nesurašytumėte ant vieno puslapio. Buvo ir teismo chemija. Kai žmogus, pavyzdžiui, nusinuodijo – reikia nustatyti, kokiu preparatu. Tai pagalbinė specialybė, bet buvome labai surišti su ja.
– Kaip toliau klostėsi jūsų karjera?
– Ir rugpjūčio pirmą dieną pradėjau dirbti Kelmės rajono vaistinėje receptaru, tačiau po pusmečio buvau perkeltas į VFV Šiaulių tarprajoninę kontorą dirbti provizoriumi inspektoriumi. Pradėjus dirbti farmacijos kontoroje Šiauliuose, priklausė apie 90 vaistinių kontrolė.
Bet per tą laikotarpį didelių nusižengimų nepasitaikė, nors reikalavimai buvo griežti. Kontoroje dirbau iki 1975 metų, o nuo balandžio - Šiaulių vaistų sandėlyje vedėju. Vaistų sandėlis aprūpindavo vaistines ir gydymo įstaigas medikamentais, aprūpindavo Šiaulių krašto vaistines – Joniškio, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio, Akmenės, Šiaulių rajoną. Praėjo ir šis laikotarpis greitai. 1999 metais mane ištiko infarktas, išgulėjau pusę metų ligoninėje Šiauliuose, Santariškėse. 2000 m. prasidėjo privatizacija, vaistų sandėlį privatizavo, kaip ir kitas vaistines, o 2002 metais sandėlis buvo visiškai likviduotas. Farmacijos laboratorija „Galen“, kuri buvo prie jo prijungta kaip pagalbinė įmonė, irgi buvo likviduota ir dabar nieko nėra – tik sienos liko, kur įsikūrė visokios uždarosios akcinės bendrovės.
Kaip ir knygoje, taip ir dabar sakau, kad gaila ištuštėjusio „Galen“ kiemo, kuriame dešimtmečius buvo atliekamas kruopštus ir įtemptas darbas žmonių sveikatos labui.
Žmonai taip pat teko išgyventi likvidavimą. Ji nuo 1993 m. turėjo privačią vaistinę Vilniaus gatvėje. 2012 metais vaistinė likviduota, kadangi atsirado daug vaistinių ir netikslinga buvo dirbti. Privačiai dirbant neįmanoma padaryti nuolaidų, o kitos vaistinės siūlė jas, kurių žmogus, be abejo, ieško.
– O kur sužinojote apie senovinius gydymo būdus?
– Mes dalyvaudavome kraštotyrinėse ekspedicijose. Pagrindinė respublikinė kraštotyrinė ekspedicija vyko 1970 metais Gruzdžių apylinkėse. Vaikščiodavome po kaimus pas žmones ir jie mums papasakodavo apie įvairius gydymo būdus, kurie dabar kelia šypsenas.
Jei susižeisdavo žmogus, voratinklį uždėdavo ant žaizdos, tai tikrai padėdavo - užtraukdavo žaizdą. Arba pabarstydavo cukrumi.
Kone burtus primenantis vaistas – kraują paimti iš juodo katino ausies ir juo, pavyzdžiui, gydyti karpas. O karpų gydymas buvo gana įdomus – ko tik nesigriebdavo žmonės. Reikėdavo pasiimti virvutę ir surišti tiek mazgelių, kiek turi karpų. Vakare sutemus numesti ją, eiti nuo jos neatsigręžiant, kad ją rastų kitas žmogus. Žmonės tikėdavo, kad karpos net neišnyksta, o tiesiog pereina pas kitus žmones.
Tai čia, kaip matote, užkalbėjimas ir burtai. Jeigu žmogui pavyksta įsitikinti, kad tai iš tiesų veikia, tikriausiai jam tai padeda. Originalus ir išgąsčio gydymo būdas – žmonės gerdavo vorų arbatą, viena respondentė pasakojo, kad gerdavo juodo katino uodegos viralą.
1971 metais keletas farmacininkų dalyvavo kraštotyros ekspedicijoje po Kurtuvėnus, ten taip pat buvo įdomių gydymo būdų. Rožė buvo gydoma keliais būdais, bet įdomesnis – kai užkaitintą surūdijusią pasagą užpildavo pienu ir tą pieną gerdavo. Tikrai visko neatsiminsiu – knygoje yra kur kas daugiau įdomios medžiagos apie liaudies mediciną ir homeopatinį gydymą.

Vyr. farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros farmacijos istorijos muziejiniame kampelyje provizoriai A. Klupšaitė-Rulinskienė ir L. Rulinskas. 1975 m.
L. Rulinsko archyvo nuotr.

L. Rulinskas (pirmas iš dešinės) su studijų draugais ruošiasi paskaitoms. Apie 1959 m.
L. Rulinsko archyvo nuotr.

Provizorius J. Aleksandravičius – šimtametės Viekšnių vaistinės vedėjas. Šiandien vargu ar Šiauliuose pamatysime farmacininką su baltu galvos apdangalu.
L. Rulinsko archyvo nuotr.