Teatro pedagogas iš Omahos D. Scottas Glasseris akcentuoja: „Jau tradicija tapęs Šiaulių universiteto Menų fakulteto vykdomas Tarptautinis teatrų festivalis yra puiki galimybė pamatyti įvairius teatrinius judėjimus ir svarbiausia, kad tai ateina iš jaunų žmonių. Šis festivalis yra proga jauniesiems aktoriams, režisieriams pasidalyti savo darbu su visais, suteikti galimybę kitiems tai pamatyti.“
Festivalio organizatorių nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Scottas Glasseris, Nebraskos universiteto Omahoje (JAV) Teatro katedros vedėjas, buvęs aktorius, savo studentus universitete moko režisūros, vaidybos, kino meno. Į Šiaulius ir į Šiaulių universiteto Menų fakulteto jau devintą kartą organizuojama festivalį „Po saule“ S. Glasseris atvyko ketvirtą kartą. Tačiau šis kartas tiek teatralui, tiek Šiaulių universiteto studentams yra išskirtinis, nes šio festivalio metu jie kartu vykdė bendrą projektą – pastatė spektaklį pagal Thorntono Wilderio pjesę „Mūsų miestelis“.
- Šiame festivalyje dalyvaujate nebe pirmą kartą.
- Į Šiaulius ir į šį festivalį atvykstu jau ketvirtą kartą. Anksčiau šiame festivalyje dalyvaudavau kaip svečias arba kaip festivalio dalyvis. Šiemet tai yra pirmasis kartas, kai aš dirbu su Šiaulių universitetu ir jo studentais. Džiaugiuosi, kad šiais metais vyko 2 savaičių projektas, kurio metu drauge su Šiaulių universiteto studentais statėme spektaklį pagal T. Wilderio pjesę „Mūsų miestelis“.
- Kokie įspūdžiai iš mūsų miesto ir šio festivalio?
- Iš tikrųjų galiu pasakyti, kad tai mano naujieji namai (juokiasi). Šiauliai – jaukus ir gražus miestas, visi žmonės draugiški, mieli, atviri naujovėms.
O šis festivalis yra puiki galimybė pamatyti įvairius teatrinius judėjimus ir svarbiausia, kad tai ateina iš jaunų žmonių. Tokio pobūdžio renginys yra galimybė daug ką išvysti, pasidalyti idėjomis, parodyti save. Aš žaviuosi šiuo festivaliu.
Deja, Omahoje nėra tokių renginių, kurie būtų daromi taip tikslingai, mūsų teatras - kitoks.
- Kodėl pasirinkote statyti pjesę „Mūsų miestelis“?
- Tai labai populiari amerikiečių rašytojo ir dramaturgo T. Wilderio pjesė. Yra sakoma, kad visame pasaulyje ji rodoma kiekvieną dieną. Kai buvau mažas berniukas, atlikau vaidmenį spektaklyje „Mūsų miestelis“, todėl kai mane pakvietė į šį festivalį, ši pjesė jau buvo mano galvoje.
- Apie ką „Mūsų miestelis“?
- Aš manau, kad visos T. Wilderio istorijos pasakoja apie žmones ir jų esminius gyvenimo momentus. Savo gyvenimo metais T. Wilderis buvo kareivis numeris vienas.
Pjesė „Mūsų miestelis“ parašyta 1938 metais, prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu Hitleris atėjo į valdžią, buvo daug baimės, įtampos, nežinios.
T. Wilderio pjesė pasakoja apie žmones, kurie gyvena mažame miestelyje ir neturi jokios galios. Joje atskleidžiama, kaip esant neaiškiai, baugiai politinei situacijai jaučiasi mažo miestelio gyventojai, ką jiems reiškia gyvenimas, kokia jų kasdienybė.
T. Wilderis kūrinį „Mūsų miestelis“ parašė tarsi žiūrėdamas iš viršaus į tai, kas vyksta neramiame pasaulyje, kaip elgiasi mažo miestelio gyventojai, kokie rūpesčiai juos slegia ir kokie džiaugsmai aplanko.
Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo labai paprasto siužeto kūrinys, tačiau tai yra kai kas giliau, nes eilinių žmonių gyvenimas stebimas tarsi iš viršaus, didžiulio ir grėsmingo pasaulio kontekste.
- Kaip sekėsi dirbti su Šiaulių universiteto studentais?
- Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie įsitraukia į pjesę ir į savo vaidmenis. Įvadas į šitą mūsų darbą prasidėjo nuo studentų pasakojimų apie save, apie miestus, iš kurių jie atvyko, apie savo šeimas. Kiekvienas studentas turėjo atsiminti jį labiausiai sukrėtusį ar pradžiuginusį įvykį iš savo vaikystės. Tai buvo labai įdomios istorijos, kuriose atsiskleidė ryškūs įvykiai, nutikimai, palietė tą mažą jų gyvenimą, sukėlė stiprias emocijas. Visa tai padėjo mums pažinti vienas kitą, priartėti prie statomos pjesės.
- Kokia jūsų nuomonė apie jaunuosius aktorius, su kuriais dirbote?
- Jie visi yra individualybės. Studentai spektaklyje „Mūsų miestelis“ kuria kitokius charakterius nei jie yra. Bet į tai vis dėlto jie eina per savo pačių patirties prizmę. Tapsmas šios istorijos dalimi yra neatskiriamas nuo pačių studentų asmenybių.
Mes turėjome labai mažai laiko pjesei pastatyti ir labai daug darbo. Tačiau esu laimingas, kad per tokį trumpą laiką padarėme tiek daug. Labai įdomu pamatyti, kokių stiprybių jie turi, kokiais tikslais atėjo.
Vieni nori laikytis disciplinos, kiti - linksmai praleisti laiką. Bet manau, kad kiekvienas iš jų turi stiprų talentą. Jie labai gerai pasiruošę fiziškai tiek dainavimo, tiek vokalo prasme.
Įdomu stebėti, kaip į šią pjesę tie vaikai įneša savo darbą, dalelę savęs. Jie yra pasiruošę ateiti į sceną ir daryti tai, ką daro.
Manau, kad didelio skirtumo tarp mano amerikiečių studentų ir šių studentų nėra, jie turi vienintelį tikslą – teatras. Ir jie tai daro.
- Kuo yra naudingas ir reikalingas šis festivalis?
- Manau, kad šis festivalis yra galimybė pasidalyti savo kūryba, idėjomis su kitais. Teatralų darbas yra labai uždaras – tarsi komuna, kur norint kažką pasiekti turi ištisai dirbti.
Šis festivalis yra proga pasidalyti savo darbu su visais, suteikti galimybę kitiems tai pamatyti. Svarbu tai, kad kiekvienas festivalis yra šiek tiek skirtingas.
Praėjusiais metais į šį renginį buvo atvykę labai daug dalyvių iš kitų šalių, šiemet festivalyje dominuoja dalyviai iš Lietuvos. Manau, kad tai yra labai svarbu, nes būtina, kad kuo daugiau Lietuvos studentų prisijungtų prie šio renginio, parodytų save, savo įdirbį.
- Kokį įspūdį susidarėte apie mūsų šalies teatrą?
- Aš mačiau spektaklių Vilniuje - jie visi buvo nepakartojami. Manau, kad teatras Lietuvoje yra labai stipri ir didelė kultūros dalis. Jūsų šalyje jis yra labai aukšto lygio.
Deja, Amerikoje teatras nėra taip vertinimas, kaip čia. Jeigu mano gimtojoje šalyje nori nueiti į gerą spektaklį, tai nėra taip lengva.
Taip gali būti dėl to, kad Amerikoje labiau krypstama į kitokio teatro kultūrą. Ten nėra aktorių, kurie dirbtų teatre tam, kad uždirbtų pinigų. Jie dažniausiai vaidina dėl savęs, o pinigų užsidirba dirbdami kitokį darbą.
Bėda ta, Amerikoje aktoriai mano, kad vaidinti yra labai lengva, štai pavaidinome kažką ir užtenka. Nėra nuomonės, kad aktorius turi nuolat augti, keistis, tobulėti.
- Ar kitąmet atvyksite į festivalį?
- Aš čia pasiliksiu... Esu laimingas, kad toks festivalis vyksta, tad jei tinkamai susiklostys aplinkybės, mielai čia sugrįšiu.