S. Prancuitis: „Menas – ne tik filosofija, bet ir žaidimas“

2014-06-07 11

Dirbtuvėse kabo „Mažoji paslaptis“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Tapytojo, grafiko Sigito Prancuičio tapybos ir asambliažų paroda Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale menininką demaskavo ir kaip poetą – pastaruoju metu apimtas nuotaikos jis nevengia ir plunksnos. Tapyboje niūresnis, asambliažuose žaismingas ir ironiškas, poezijoje – lakoniškas.
S. Prancuičio dirbtuvė kvėpuoja kita aura – čia pilna darbų, kurie, pasak menininko, jam ir naktimis sapnuojasi. Čia yra ir tikrai netikėtų meno objektų, kurie nustebintų. Bet, pasak S. Prancuičio, pasaulyje gyvuoja dar ne toks menas, kuris gali ir šokiruoti. „Menas gimsta tiesiog iš žaidimo“, - sako S. Prancuitis.
– Kodėl sumanėte parodą rengti Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale?
– Parodoje eksponuojami paveikslai iš maždaug pastarųjų penkerių metų darbo - daugiausia paskutinių metų. Manęs tiesiogiai paprašė – Aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale parodos vyksta nuolatos. Kadangi niekur paskutiniu metu kaip ir nedalyvauju, tad sutikau. Ekspozicijoje nedaug – dešimt darbų - tiek, kiek telpa. Be to, norėjau parodyti šiek tiek tokių šviežesnių darbų, asambliažų. Būčiau atvežęs ir objektų, tačiau vietos nepakako.
– Kokių objektų?
– Objektai – panašūs į skulptūros darbus, maždaug tas pats. Jie padaryti iš konkrečių daiktų. Sakykime, Šiauliuose yra vienas objektas, kurio nelaikau gryna skulptūra. Skulptūra nulipdyta ar ištašyta žmogaus rankų, o objektas kuriamas iš gatavų medžiagų, produktų, daiktų. Marselis Diušanas, XX a. pr. prancūzų–amerikiečių menininkas, nupirko iš parduotuvės klozetą (tais laikais klozetai buvo populiarūs) ir pastatė ant pjedestaliuko, ant tualeto skylės užrašęs savo pavardę juodu laku. Šitas darbas pasaulyje sukėlė sensaciją ir berods šiandien jis yra Luvre. Tuo darbu susidomėjo daug kas – Robertas Raušenbergas, amerikiečių tapytojas, grafikas ir hepeningų kūrėjas, ir kiti. Tokia meno kryptis kartais vadinama ready-made. Šiauliuose ne skulptūra, objektu laikyčiau prieš mūsų Savivaldybę esančius saulės diskus – jie tiesiog suvirinti: nei lipdyta, nieko, o sujungti trys diskai. Kai tuos diskus statė, iš pradžių galvojau, kad dar kažką padarys, kad skulptūriškiau atrodytų. Bet nieko nepadarė.
– Na, bet menas – tualetas...
– Tai čia dar nieko. Šiuolaikinis menas dar ne taip šokiruoja. Neseniai skaičiau meno istoriją – toks dailininkas italas savo išmatas pardavinėjo. Kiek sveria – sudeda į dėžutes ir įkainoja. Visokių keistenybių yra, o ką aš darau – čia klasika.
Menas gimsta ir iš žaidimo, ne vien tik tu kurdamas filosofuoji, tu kartu ir žaidi. Objektus ir asambliažus kuriu iš žaidimo. Žaidžiu su daiktais, dėlioju, kol pasiekiu tam tikrą kompoziciją. O, sakykime, tapybai turiu temą ir sprendžiu klasikiniu būdu. Todėl mano asambliažai žaismingi, o tapyba - liūdnoka.
– Ar tai vieninteliai objektai Šiauliuose?
– Objektų pavyzdžių buvome pridarę su menotyrininku Virginijumi Kinčinaičiu geležies skulptūrų plenere, miesto parke. Dalyvaudami drauge penkias ar šešias padarėme. Ir įdomiai suvirinome iš įvairiausio metalo laužo. Bet kažkodėl valdžiai nepatiko.
Pats pirmasis iš įvairių sulūžusių mašinų detalių stovėjo prie Dailės galerijos. Per Šiaulių dienas po truputį ją sustatėme. Vėliau prie mūsų visokie verslininkai kabinėjosi – ar nenugrius, ar neužmuš žmonių, ar ką... Sakėme, kad ne – trosais pritvirtinta.
Buvau sugalvojęs nufotografuoti objektą – nueinu ir žiūriu, kad nebėra. Klausiu, kodėl nebėra – sako, kad verslininkų delegacija, aplinkiniai krautuvininkai bijojo, jog užgrius ir kas blogo atsitiks. Ką padarysi. Bet Vilniuje garsusis vamzdis tai stovi.
– Kaip vertinate vamzdį?
– Teigiamai. Akcentukas toks, kuris netrukdo gyventi. Nors visi žmonės galvoja, kad ten skulptūra. Suprantate, tam tikroje vietoje pastatytas objektas – menas, bet jeigu mėtosi kur šiukšlyne, tai jau nebe menas. Reikia jį ištraukti iš to šiukšlyno ir pateikti.
Būna ir kičai, kai visuomenėje išmetamas toks dalykas, kuris patinka vaikams arba šiaip žmogeliams, nelabai nusimanantiems.
Kičo pavyzdžiai – Viliaus Purono darbai, vyriausio Šiaulių skardininko visokios lapės. Tokie darbai yra kičai, kurie tiktų vienoje vietoje ir net labai, ir nebūtų joks kičas. Tarkime, disneilende. Jeigu Šiauliuose padarytų disneilendą, tai ta lapė labai tiktų. Bet ji pastatyta tokioje gražioje vietoje, tokiame gražiame peizaže.
Būdavo gražu pasivaikščioti prie Talkšos, o dabar ką padarė – nei menas, nei ką, tik vaikams įdomu pasižiūrėti. Jeigu Šiauliuose įrengtų disneilendą, tai V. Puronas galėtų būti vyriausias dailininkas ir daryti tokius fokusus pramogai.
– Papasakokite apie asambliažus.
– Asambliažas – tai paveikslas, kai daiktai arba spalvos dedami ant vienos plokštumos – kaip paveiksle. Ir paveikslas – galimas asambliažas, kai spalvos komponuojamos ant vienos plokštumos. Tai galima ir su įvairiausiais daiktais.
Štai, pavyzdžiui, mano darbas su spyna – „Mažoji paslaptis“. Mano neseniai sukurtas objektas, asambliažas „Amerikos balsas kalba į Lietuvą“ iš radijo detalių padarytas. Bet pridėtas ir kalbančio Bernardo Brazdžionio atvaizdas, įkomponuotas ir Stasio Lozoraičio atvaizdas, Amerikos ir Tarybų Lietuvos vėliava, garsiakalbis viską apibendrina.
Antroje objekto pusėje – Amerikos simboliai – Ronaldas Reiganas, Elvis Preslis, coca-cola, doleriai, visos amerikietiškos nuorodos. Tai tokia istorija pasakojama šiais sukomponuotais daiktais.
– Dirbdamas klausote muzikos.
– Taip, prieš jums ateinant dirbdamas klausiau Liudviko Bethoveno. Muzika padeda, turiu visą biblioteką ir galiu pasirinkti pagal nuotaiką. Dabar, kai tapau autoportretą su katinu, tinka L. Bethovenas.
Ne kiekvieną kartą prisėdus kurti skamba muzika, jeigu įdomu, klausau žinių. Man netrukdo.
Bet patinka Frenkas Sinatra, kuris labai gerai nuteikia. Tiesa, man patinka Kernagio jaunesnio baladės, labai šaunios. Kartais užeina ant seilės ir eilėraštį parašyti.
– Ką rašote?
– Parašau haiku. Ilgų nekuriu, trijų-keturių eilučių eilėraštį surašau į užrašų knygutę. Specialiai nekuriu, čia tik dėl savęs. Per parodos atidarymą aktorius Vladas Baranauskas paskaitė, bet taip aš nesireklamuoju. Koks čia iš manęs poetas.
– O kur tapyboje tas liūdesys?
– Štai paveikslas, kuriame tapiau arlekiną: liūdnas, bet jei jį perkelčiau į asambliažą, jis išeitų linksmesnis. Paveiksluose nėra tokios žaismės, vyrauja niūresnės spalvos.
– Jūsų kasdienybė.
– Dirbu maždaug nuo dešimtos iki šešių – visą darbo dieną. Bet dabar gerai, ankščiau dirbau mokykloje, tai nuo trijų būdavo pamokos. Jaučiuosi gerai – nereikia niekur skubėti, darbai pavyksta gerai. Tik kad sveikatos daugiau būtų.
Į darbą einu kaip į šventę – man patinka. Bet į šį darbą reikia ateiti jau pasikrovusiam. Šiaip jeigu ateisi abejingas – nieko neišeis, nežinosi, nei kur spalvą padėti, nei kur ką derinti.
Gal nebūtinai toks posakis tiktų „kaip į šventę“, bet tiesiog su nuotaika. Tada ir eilėraštį gali parašyti. Nusibosta tapyba – pereinu prie asambliažų, ir atvirkščiai.
– Asambliažai populiarūs?
– Pasaulyje jie yra labai populiarūs. O juk gyvuoja ir instaliacijos – tai meno kūriniai, į kuriuos galima netgi ir įeiti, kaip į tam tikrą erdvę. Štai šitą mano dirbtuvę, kurioje mes dabar kalbamės, galima pavadinti instaliacija.
Bet man instaliacijos nepatinka, mačiau jas Olandijoje – gana paviršutiniškai atrodo.
Žinoma, dabar madoje daryti didelius darbus, bet štai man dirbtuvėje niekas jau dabar nebetelpa. Net į tarpulanges esu sudėjęs savo darbus.
– Dirbtuvė mielesnė?
– Mieliausia man būti dirbtuvėje. Namuose – tik sekmadieniais, kadangi šventa diena. O šiaip dirbtuvėje leidžiu kiekvieną dieną. Priklausomai nuo nuotaikos – kartais vėliau, kartais anksčiau ją palieku.
Naktimis nedirbu, bet jeigu gyvenčiau dirbtuvėje, galėčiau ir naktį pabudęs pasidarbuoti. Kai buvau jaunesnis, kartais pasilikdavau – užsidirbdavau ir nebevažiuodavau namo.
Dabar naktį sapnuojasi mano paveikslai ir objektai. Nors į šį pasaulį jie ateina netikėtai – kartais per radiją išgirsti žinią: o, neblogas siužetas paveikslui. Arba knygą apie istoriją paskaitai. Užtenka ir tiesiog eiti gatve – pamatai kokį daiktą nereikalingą, kuris mėtosi, ir parsineši. Štai visai neseniai kompiuterio diskasukį radau ir šovė į galvą, kad panašu į arką.
Bet kartais tenka ilgai darbuotis. Taip ir tapyboje – kartais ilgokai nerandi spalvų derinių, ilgai kankiniesi, numeti darbą, po metų kitų išsitrauki ir žiūri – viskas aišku, kaip reikia toliau daryti.
O kartais labai greitai – per vieną-du seansus - imi ir padarai. Dar turiu vieną kitą mokinę – ateina papaišyti.
– Užtenka kurti Šiauliuose?
– Jeigu man būtų tokios galimybės, kaip prieš 20-30 metų, tai tikrai pakeliaučiau. Dabar jau nebėra ūpo. Labai šaunu, kad šiandien jauni žmonės gali laisvai pakeliauti. Aš Sovietų Sąjungoje esu irgi keliavęs - nuo Murmansko iki Jaltos, Nepriklausomybės metais išmaišiau beveik visą Vokietiją. Norėčiau į Italiją, bet kažkaip neišeina - šiek tiek per vėlu ir iš tos pensijos nelabai gali.
Anksčiau daugiau keliaudavau, ypač su baidarėmis po Lietuvą – pats smagumėlis.
Kelionėje pasiėmęs piešimo albumą pieši – į Olandiją ne fotoaparatą vežiausi, o piešimo albumą, iš to ir padariau parodą. Ten teko lankytis pusantro mėnesio – davė dviratį ir važiuoji vienas: labai smagu ir įdomu. Dviračiu ten niekas važiuoti netrukdo, gali visur prieiti, ne taip, kaip Šiauliuose. Tiesą sakant, tada buvo devyniasdešimt kelinti metai - gūdūs laikai. Iš Sovietų Sąjungos ten išvykus atrodė visai kitas pasaulis. O dabar koks skirtumas – ar čia, ar čia piešti.
– Jūs – individualistas?
– Aš toks. Man nepatinka su kompanijomis. Nebėra tų kompanijų, kurios anksčiau būdavo – vieni numirė, kiti - paseno. Faktiškai vienas liko – Romanas Vilkauskas, kurio šalia dirbtuvė. Mes ir įvertiname vienas kito darbus.
Su jaunimu ir savo mokiniais per daug taip pat nebebendrauju – jie turi savo reikalų. Geriausia kompanija – katino. Dabar kaip tik piešiu pusryčius su katinu – paveiksle jis man kavos puoduką siūlo. Katinas vardu Murklis – baltas ir trumpo plauko. Jis priekurtis šiek tiek, bet mes susitariame. Kartais pavadinimai ateina prieš darbą ir kartais dirbant ar padarius. Pavadinimas turi labai didelę reikšmę. Jis truputį intriguoja žiūrovą. Kai yra pavadinimas – tai įdomiau ir žiūrėti.