„Pokalbiuose po ąžuolu“ darbo televizijoje patirtimi pasidalijo etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Z. Kelmickaitė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Šiaulių universiteto bibliotekoje įvyko jau tradicija tapęs renginys – „Pokalbiai po ąžuolu“. Į pokalbį savo mintimis ir patirtimi pasidalyti atvyko etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė. Teatrališka ir gabi visuomenės veikėja atskleidė ir papasakojo apie kitokią, eiliniams piliečiams nepažintą televizijos gyvenimo pusę.

Televizija įtraukė
„Televizinę karjerą pradėjau, kai buvau penktojo kurso studentė. Tada mane pakvietė parašyti scenarijų filmui apie Nijolę Ambrozaitytę. Pagalvojau: nieko sau, apie tokią didžią artistę leido kurti kažkokiai piemenei. Tačiau scenarijus nusisekė, vėliau parašiau ir daugiau jų: apie Noreiką, apie konservatoriją.
Po to susidomėjau etnokultūra. Etnokultūros ratas mane įtraukė. Pamenu, N. Vėlius sakė, kad reikia tokius dalykus filmuoti. Nusprendžiau taip ir padaryti ir pasidalyti tuo su kitais. Auditorijos nebijojau, todėl ir susidraugavau su televizija.“

Didžioji iliuzija
„Televizija yra didžioji iliuzija, didžioji apgaulė. Dirbdamas televizijoje niekada negali tikėtis, kad viskas bus padaryta ir susiklostys taip, kaip tau reikia ir kaip tu nori. Tarkim, aš pasiimu operatorių ir atvažiuoju į Šiaulius, todėl pirmiausia turiu jam papasakoti viską apie filmuojamus žmones, kokie jie įdomūs, ką yra nuveikę, kuo ypatingas jų gyvenimas.
Žinoma, operatoriui tai visai nėra įdomu. Jis vakar galbūt filmavo futbolą, poryt filmuos, kaip košę verda, dar poryt - politiką. Tačiau tu turi perduoti jam, koks yra filmuojamas žmogus, kaip nori, kad jis būtų nufilmuotas.
Pavyzdžiui, laidai reikia, kad vienas iš pašnekovų atrodytų labai romantiškas. Tai prašai operatoriaus padaryti taip, kad vienas iš žmonių, kuriuos filmuojame, atrodytų labai romantiškas, svajingas. Tuo metu iš visų pašnekovų operatorius turi nusižiūrėti vieną kokį nors žmogų, kuris, tarkim, labai atidžiai žiūri, o jo žvilgsnis išsiskiria ir jį nufilmuoti taip, kad žiūrintys laidą žmonės pamatytų jame romantiką.
Būna ir taip, kad ir labai norint nepavyksta nufilmuoti tai, ko reikia. Čia ir yra sunkioji televizinio darbo pusė. Pavyzdžiui, kartą viena ponia mums taip sugadino reikalą, kad aš net nežinojau, kur dėtis iš pasiutimo.
Vyksta pokalbis, graži ponia sėdi, aplinkui - gražūs vyrai, aš nežinau, ar ta ponia kažką valgė, ar ką darė, bet jos burna nuolatos judėjo. Operatoriui liepiau visus tuos gražius vyrus filmuoti, bet kaip tik jis stengėsi prieiti prie tų vyriškių vis užkabindavo viduryje jų sėdinčią ir nuolat kramtančią ponią. Savaime aišku, kad toks kadras televizijai nėra tinkamas. Tada aš liepiau operatoriui filmuoti kitą pusę, bet kitoje pusėje žmogui iš tų nervų, kad kamera artėja prie jo, prasidėjo tikai.
Tokie pavyzdžiai ir iliustruoja, kaip televizijoje tu nieko negali planuoti, nes yra filmuojamas gyvas organizmas, kurio veiksmai ar elgesys nėra nuspėjami iš anksto.“

Lipdoma iš gabalėlių
„Dažnai pasitaiko, kad susiduri su žmonių naivumu, o gal norėjimu pasirodyti. Pavyzdžiui, ateina jaunos merginos į rimtą laidą, atsisėda pirmoje eilėje ir pradeda mojuoti mums į kameras. Žinoma, jos tikisi, kad jas parodysime per televiziją, tačiau mums aišku, kad iškirpsime. Tada atsiranda bėda, kad nebėra ko rodyti, nes kažkas viską sugadino ir nebeturime vaizdo.
Būna ir kuriozinių atvejų. Viena mano pašnekovė tokiomis didelėmis gražiomis akimis kalbėjo apie liaudies tradiciją ir rodydama į širdį sakė, kad jai liaudies tradicija giliai širdyje. Aš iškart galvoju, kad tokiu gražiu vaizdu ir baigsiu laidą.
Grįžtu namo, peržiūriu filmuotą medžiagą ir kadangi tos merginos akys buvo labai gražios, kai ji kalbėjo ir rodė į širdį, operatorius nufilmavo tik jos akis ir veidą.
Tokiu atveju laidos užbaigimo neturiu, todėl iškart imu galvoti, ką čia pakeitus, ką padarius.
Svarbu suprasti, kad televizija yra kūrinys, kurį reikia lipdyti stikliukas po stikliuko, kol sulipdai tinkamą viešam rodymui kūrinį.“

Nufilmuoti tikrą žmogų
„Nufilmuoti žmogų tokį, koks jis yra gyvenime, – sunkiausia. Sunku užfiksuoti jį su atmosfera, jausmu. Bėda, kad žmonės dažnai gėdijasi savo namų, o namų nereikia gėdytis. Žmonės rūpinasi, kad jų namuose nekeista plautuvė ar panašiai. Bet jei jis tuo metu, kai filmuojame, neplaus indų, mes jo plautuvės nefilmuosime.
Buvo ir tokių atvejų, kai reikėjo suktis iš padėties, iš skurdžios pašnekovo buities. Pavyzdžiui, aš atvažiavau į kaimą filmuoti, kaip senas žmogus virs obuolienę, ir išvydau tokią skurdžią buitį - tamsu, maža virtuvėlė. Vieta filmavimui tikrai netinkama.
Sukorėme tokį ilgą kelią, todėl iš padėties reikėjo suktis. Virtuvėlės kampe pamačiau raugintus agurkus ir paklausiau moteriškės, ar gali man papasakoti, kaip juos raugia. Moteris be problemų sutiko. Išsinešėme tuos agurkus į lauką, leidosi saulė, viskas gavosi puikiai ir gražiai.
Taip pat reikia atsiminti, kad prie kuklaus žmogaus reikia prieiti su „baltomis pirštinėmis“, turi nesugriauti jo erdvės. Kuklus žmogus yra paprastas ir tyras, todėl negalima su juo elgtis grubiai ar įžūliai, tokiu atveju jis iškart užsidarys savo kiaute.“

Sukuria žmogų
„Aš galėčiau kiekvieną ponią, kiekvieną vyrą televizijoje pasodinti taip, kad jūs gyvenime nei savęs, nei savo artimųjų neatpažintumėte. Pasodinčiau taip, kad žmogus atrodytų su dviem „fanarais“, nors jų iš tikrųjų nėra, ir dar su ilgu, nutįsusiu pagurkliu.
Kaip žmogus pateikiamas televizijoje, jis nėra kaltas, čia kalti režisieriai, kurie nematė, o gal nenorėjo pamatyti, kad filmuojamas žmogus tikrai prastai atrodo ir reikia jį persodinti ar kokiu kitu kampu apšviesti.
Ne visi žmonės, kurie filmuojasi, yra gražuoliai, tačiau šiuo atveju labai gerai suveikia geros šviesos - brangus, tinkamas apšvietimas bet kokį žmogų gali parodyti kur kas dailesnį nei jis yra iš tiesų. Žmonės, kurie domisi, kodėl taip brangiai kainuoja televizija, turi suprasti, kad brangiausiai kainuoja šviesos.“

Kaip gražiai atrodyti
„Sakykime, ponios, ypač tos, kurios pačios mezga, ateina į laidą gražiu, savo gamybos megztiniu, bet tai didelė klaida, nes megztas megztinis prieš kameras jas pastorina nei daug, nei mažai - apie 7 kartus.
Atsiminkite, jei norite televizijoje atrodyti plonos ir gražios, niekada nesidėkite megztų, aksominių, baltos spalvos ir dryžuotų drabužių. Lygus vienspalvis drabužis ir koks nors švarkelis - idealiausias variantas televizijai.
Pavyzdžiui, apsivilkus rudą švarkelį veidas atrodys pavargęs, o jei apsivilksite asfalto spalvos drabužį, jau jokia pudra nepadės - būsite pavargusios, užkritusiomis akimis. Vienintelis dalykas, kas gali išgelbėti, tai gera grimuotoja. Ji padarys išraiškingas akis ir jau tada drabužis ir jūs pati atrodysite kitaip.
Taip pat visos, kurios turi antsvorio, privalo žinoti, kad atėjusios filmuotis laidoje turi atsisėsti ant kėdės kraštelio ir truputį pasisukti į šoną - taip atrodys daug plonesnės.
Reikia atsiminti tai, kad televizijoje neverta puoštis brangiais deimantais ar perlais, nes niekas jų nepastebės. Reikia segtis realybėje baisiai atrodančias sages ar papuošalus, kurių eidamas į gatvę niekada neužsidėtum. Tokie papuošalai eteryje atrodo visai kitaip. Aš pati iš sendaikčių turgaus prisiperku tokių daikčiukų už litą, už du televizijai ir jie puikiai atrodo.
Didžiausia klaida, kad jaunos panelės galvoja, jog televizijoje jos turi atrodyti labai puošniai ir patraukti dėmesį. Tačiau bet kokioje televizijoje žmogus turi pasirodyti kaip paprastas ir nuoširdus. Tada žmogus atrodo labai gražiai ir tai yra vertybė.“