Virtuvės meistrė, žurnalistė ir laidų vedėja, penkių receptų knygų autorė B. Nicholson Šiauliuose pristatė savo naująją „Mamų knygą“.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Neseniai Šiauliuose savo naująją „Mamų knygą“ pristatė virtuvės meistrė, žurnalistė ir laidų vedėja, penkių receptų knygų autorė Beata Nicholson. Naujoji knyga nėra vadovėlis, kurį būtų galima rekomenduoti jaunai mamai, todėl, pasak B. Nicholson, tai visos šeimos knyga, kurioje sudėta patirtis, įspūdžiai, įkvepiančios kulinarinės idėjos. Autorė neslepia, kad jai sunkiausia buvo parašyti knygą vaikams, nes mažieji nemėgsta eksperimentuoti.
- Kaip kilo idėja rašyti knygą apie vaikų maitinimą?
- Mano naujoji knyga, kaip ir kitos, turi savo pradžią. Kiekvienos knygos idėja gimsta daug anksčiau nei ją pradedu įgyvendinti. „Mamų knygą“ sugalvojau parašyti tada, kai baiginėjau rašyti „Daržovių knygą“. Nors tada dar tik rinkau receptus, domėjausi daržovingo valgymo tema ir pagalvojau, kad reikia parašyti knygą vaikams.
Manau, kad pati sudėtingiausia sritis yra vaikų maitinimas. Suaugusiųjų valgytojų grupė dažnai yra pasirengę eksperimentams, skirtingai nei vaikai, kuriems nelengva įtikti. Turiu draugą Martyną, kuris gali paragauti viską ir jam viskas bus skanu, kai tuo tarpu vaikai daugumos dalykų, kurių neragavo, nevalgo.
Parašyti apie vaikų maitinimą buvo mano draugų dažniausias prašymas. Iš tiesų ši knyga nėra vadovėlis, kurį būtų galima rekomenduoti jaunai mamai, kuri laukiasi savo pirmagimio, kad šiais rekomenduojamais patiekalais ji galės maitinti savo vaiką. Kai aš pati susilaukiau vaikų, atrodė labai suprantama, kaip reikia maitinti vaiką ir jokiais receptais nesivadovavau. Todėl ir knygą neskyriau kūdikių košėms.
Man atrodė, kad reikia šeimos knygos, kada į maisto ruošimą galima įtraukti ir vaikus. Tai pagalbinė knyga man pačiai. Pirmiausia susirašiau, ką valgo mano ir mano draugų vaikai. Mano draugės dalijosi receptais valgių, kuriuos dažniausiai valgo jų vaikai. Tačiau kiekvienas vaikas turi savo maitinimosi algoritmą ir į didelius vojažus į šoną jie nesileidžia. Susisteminus draugių atsakymus ir pradėjau rašyti knygą.
- Tai ką valgo jūsų vaikai?
- Kaip nekeista, bet vaikai valgo daug ką: ir rūgštynių sriubą. Pavyzdžiui, mano Izabelė vis klausia, mama, kada išvirsi tos... sriubos. Niekada neprisimena rūgštynių sriubos pavadinimo. Visi receptai, kurie pateko į knygą, yra mėgstami mano ar mano draugių vaikų. Sugalvoti įvairiausių daržovių derinių galima, tačiau vaikai ne visada jas mėgsta. Nesinorėjo parašyti knygos, kuri įtiktų mamoms. Norėjau realių pavyzdžių iš gyvenimo. Nors kartais pati pripjaustau morkų, agurkų ir pomidorų vaikams ir sakau, kol jų nesuvalgys, kito maisto negaus.
- Ar ši knyga skiriasi nuo kitų?
- Naujoji knyga turi ryškias juosteles, kuriomis galima pažymėti mėgstamiausius receptus. Knygoje yra receptai pažymėti „Aš pats“. Tai receptai, kuriuos gamino mano ar mano draugių vaikai. Pavyzdžiui, dvejų metų Saulė gamino pomidorų ir agurkų salotas su parmezanu. Ir visus gaminimo darbus atliko labai rimtai. Mano vienos draugės, kuri gyvena Prancūzijoje, vaikai darželiuose jau nuo dvejų metų dalyvauja kulinarijos pamokėlėse, kuriose kepa jogurto pyragą. Šis receptas atkeliavo ir į mano knygą. Tai labai paprastai gaminamas pyragas, kuris matuojamas jogurto indeliu.
Knygoje yra ir skyrius, kuris pavadintas – „Mamos žino geriausiai“. Šiame skyriuje mamos išdėsto savo vaikų, šeimos valgymo tradicijas. Turiu draugių, kurios savo vaikams niekada neduoda saldumynų iki pat mokyklos. Tokios mamos turi griežtą požiūrį į saldžius vaisvandenius, cukrų, maisto produktus perka būtinai tik ekologiškus... Tačiau yra tokių, kurios atsisako vienų ar kitų produktų ir niekas negali pasakyti, kad toks pasirinkimas yra blogas. Kiekvienos šeimos mitybos pasirinkimai yra svarbūs, todėl knygoje norėjosi pateikti skirtingus požiūrius į vaikų maitinimą. Tačiau knyga skirta ne tik vaikams ir jų tėvams. Vieną knygą padovanojau vaikinui, kuris dar neturi šeimos, tai jis sakė, kad jam labai įdomūs visi receptai. Gal todėl, kad mes visą gyvenimą būname vaikai, todėl mėgstame tai, ką valgėme būdami vaikais. Manau, kad mano knyga galėtų būti atskaitos taškas šeimos maitinimui.
Taip pat ši knyga išskirtinė, kad ji visa buvo parašyta Lietuvoje. Noriu, kad mano knygos nebūtų tik knygos, nes tai mano gyvenimo dalis, jomis dalijuosi savo patirtimi, įspūdžiais, norisi įkvėpti žmones. Prie knygos dirba labai daug žmonių. Aš užrašau receptus, juos išmėginu, tačiau yra žmogus, kuris kiekvieną receptą pabando dar kartą ir išsako savo nuomonę. Man svarbu, kad tas pats receptas pavyktų ne tik man, bet ir kitiems.
- Ar dažnai gaminate kartu su savo vaikais?
- Su vaikais virtuvėje reikia labai daug kantrybės. Tas noras padėti mamai yra begalinis. Tačiau tada virtuvėje yra nuolatinis karo laukas. Kartu praleistas laikas gaminant su vaikais labai brangus. Norisi su jais kartu papiešti, paskaityti knygą ar pažaisti, tačiau kiekviena mama turi labai daug pareigų, kad vaikai galėtų sėkmingai augti ir veikti, todėl ne visada suspėjame su jais pažaisti ar gaminti kartu.
- Ar svarbi vaiko lėkštėje estetika?
- Aš gamindama savo vaikams ant maisto nepiešiu veidelių, nedarau žalių krokodilų ar grybų iš pomidorų. Ta žaismė lėkštėje yra nuostabi, jei gaminantis žmogus turi laiko ir fantazijos. Tačiau aš manau, kad maistas yra maistas ir vaikai turi būti susipažinę su skirtingu maistu, žinoti, iš kur atsiranda morka ir kaip ją reikia valgyti. Žinoma, vaikus įtraukiant į gaminimo procesą, juos galima priversti valgyti daugiau daržovių. Nuo mažumės vaikai mokosi rinktis maistą, kurį valgys suaugę.
- Gal jau yra minčių, apie ką bus kita knyga?
- Jau galvoju apie naujos knygos rašymą. Degu mintimi, kaip ją rašysiu. Seniai svajojau rašyti žurnalą, bet iki dabar pirmenybę skiriu knygai. Nauja knyga bus apie lietuvišką virtuvę, tačiau norisi parašyti ją anglų kalba.
- Kokie artimiausi planai?
- Pradėsime filmuoti naujos laidos sezoną, kuris televizijos ekranus pasieks rugsėjo mėnesį. Man labai svarbu pakeliauti po Lietuvą ir iš pirmųjų lūpų rinkti receptus. Tačiau nėra taip paprasta, nes tai padaryti pati neturiu laiko. Neturiu nei auklės, nei vairuotojo, todėl vaikus prižiūriu pati.
- Jums vyras padeda gaminti maistą?
- Taip, mano vyras padeda. Būna tokių dienų, kai neturiu laiko būti namuose, tada vyras rūpinasi vaikais, gamina jiems valgyti. Vyras lygiai taip, kaip ir aš, augina vaikus, nes tai ne tik moters darbas.
- Gal kada parašysite knygą, skirtą vyrams?
- Kol kas vyrams knygos apie maistą negalvojau leisti, nes mano knygų gerbėjų auditorija – moterys, todėl kažin ar vyrai susidomėtų. Galbūt todėl, kad maisto gaminimas moterims yra tarsi pareiga, o vyrams – prievolė arba kartais saviraiškos priemonė.
- Knygoje pateikiami vaikiški receptai yra vaikiški?
- Knygoje kai kurie receptai yra šiek tiek supaprastinti. Žinoma, kiekvieno patiekalo gaminimo greitis užtrunka nuo kiekvieno gamintojo įgūdžių. Tačiau knygoje daugelis receptų nesudėtingi. Gal vienas sunkesnių knygoje pateikiamų receptų, kuriuo aš labai didžiuojuosi – grybukai. Nesu valgiusi skanesnių grybukų, nei šie – jie tokie minkšti, tiesiog tirpsta burnoje.
- Kaip pavyksta vaikams rodyti gerą pavyzdį?
- Labai retai leidžiu sau valgyti saldainius, kuriuos taip mėgstu. Bet gal ir gerai, nes žinau, kad visada turiu vaikams rodyti gerą pavyzdį. Tačiau ne mažiau mėgstu ir keptas cukinijas, kai tuo tarpu mano vaikams reikia keptos vištos. Visų valgymo skoniai skiriasi.
- Ar pavyksta planuoti, ką gaminsite?
- Vaikų pageidavimams laikas skiriamas tik savaitgaliais. Ne visada pavyksta planuoti, ką valgys vaikai. Kai nueinu į parduotuvę, galvoju, kad kepsiu vištieną, kitą dieną gaminsiu daržovių padažą su makaronais, o dar kitą – kepsiu balandėlius, ar virsiu kopūstų sriubą, tačiau ne visada pavyksta laikytis numatyto plano.
- Ar ekonomiškai vartojate maisto produktus?
- Aš esu už ekonomišką produktų vartojimą. Visada stengiuosi kiek įmanoma įvairiau sunaudoti nesuvalgytą maistą. Paprastai gaminu vienam kartui, tačiau jei neapskaičiuoju, lieka kitai dienai. Lietuviai gamina per daug maisto, ypač ruošdamiesi priimti svečius, nes bijo nepritekliaus. Aš taip pat visada padarau per daug, nors po truputėlį mokausi. Man labiau patinka, kai nieko nelieka, nei lieka daug maisto. Šeimininkei kviestis į namus didelį būrį svečių – didžiulis vargas, nes jai reikia prigaminti maisto, sutvarkyti namus. Kartais galvoju, kad tokiu atveju būtų gerai turėti dvi padėjėjas. Jei nėra dar vieno žmogaus, kuris kartu virtuvėje darbuojasi, virtuvė tuoj pat „apauga“ neplautais indais, todėl nereikia bijoti į pagalbą pasikviesti ir svečių.