„Gyventi nuostabu, eik, džiaukis kiekviena akimirka“ – iš R. Mendelio eilėraščio „Mano kelias“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Angelija MAČIUKAITĖ

Šiaulių universiteto docentė
Vėlyvą rudenį važiavau autobusu iš pietinio miesto rajono į centrą. Žaliūkių stotelėje įlipo jaunuolis. Jo rankoje – balta lazdelė. Jaunuolis važiavo vienas. Atsisėdo šalia; pašnekinau. O jis - mielai bendraujantis…
Negalėjau užmiršti šio susitikimo, kadangi jaunuolis – kryptingas ir savarankiškas. Nutariau gražiausiu laiku, kada atgimsta žemė, pasipuošia žaluma ir žiedais, pakalbinti vaikiną, kad papasakotų apie save miesto laikraščio skaitytojams. P. Višinskio viešojoje bibliotekoje radau Ramūno Mendelio kompaktinį diską: jame poezija ir pagrindinės gyvenimo datos.
Ramūnas Mendelis gimė 1987 m. gruodžio 10 d. Tais pačiais metais sunkiai susirgo. Pasveiko, bet sutriko regėjimas. 1996 m. pradėjo mokytis Kurtuvėnų pagrindinėje mokykloje kartu su reginčiais bendraamžiais. Neatsiliko moksle ir baigė tarp geriausiųjų mokinių 2005 m.
2002 m. įstojo į Kuršėnų muzikos mokyklos filialo Bubiuose akordeono specialybę, mėgėjų programą, baigė 2006 m., gavo diplomą. 2002 m. įstojo į Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ Kurtuvos žaliąją mokyklą, baigė 2006 m. 2005 m. pradėjo mokytis Šaukėnų vidurinėje mokykloje ir Kelmės muzikos mokykloje saksofono specialybės. 2008 m. baigė Šaukėnų Vlado Putvio-Putvinskio vidurinę mokyklą ir Kelmės muzikos mokyklą. Eilėraščius pradėjo rašyti nuo 14 metų.
Tekalba Ramūnas pats už save.
- Prašau, Ramūnai, papasakoti apie savo profesiją.
- Mano įgyta specialybė – masažuotojas. Dirbau pagal specialybę, man ji patiko. Buvau įkūręs savo kabinetą, atlikdavau klasikinį masažą. Tačiau daug ir nuoširdžiai dirbant atsirado sveikatos problemų. Sutriko širdies ritmas, išsivystė insultas. Pagijau po insulto, tačiau širdies ritmo sutrikimas dar gydomas.
Dabar esu nepriklausomas kompanijos „Forever living products“ (FLP) sveikatos ir gerovės konsultantas.
Visada buvau ir dabar esu visuomenininkas. Užsiimu kūrybine, menine veikla: muzikuoju, kažkiek eiliuoju. Mano eiles išgirdo ir pastebėjo. Buvo surengtas autorinis vakaras Kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių kultūros skyriuje, mano eilėraščius skaitė aktorė Silvija Povilaitytė. „Laiptų galerijoje“ buvo surengtas vakaras keliems autoriams.
Dabar savo eiles skaitau pats. Mane vadina poetu. Apie mano eilėraščius Ričardas Jakutis miesto laikraštyje parašė straipsnį. Yra išleista kompaktinė plokštelė su mano eilėraščių įrašais. Dabar vakarai vyksta kartu su knygos „Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti“ autoriais B. S. Tarabilda ir Ž. Skačkausku, kartais talkina R. Volodka.
- Ar turite šeimą?
- Savo šeimos dar neturiu. Pirmoji draugė mirė, kai mokėmės mokykloje. Turiu draugę, Gintarę. Draugaujame ketverius metus.
- Kokioje šeimoje augote? Kokia buvo jūsų vaikystė?
- Tėvai kiekvienam vaikui geri. Mano tėvai kažkuo apdovanoti, stebuklingi. Mama – medicinos sesuo. Yra baigusi tą pačią mokyklą, kaip ir aš po dvidešimties metų. Mama, kad galėtų mane užauginti, nebedirbo.
Tėvas, baigęs žemės ūkio mokyklą, dirbo agronomu. Tėvas dirbo, mama rūpinosi manimi ir seserimi Inga. Nuo 1989 m. tėvas dirbo Viekvedžių žemės ūkio bendrovėje.
Keitėsi laikai, tėvai liko tame pačiame kaime ūkininkauti. Turėjo nedidelį ūkį, augino galvijus. Dabar augina tik daržoves savo reikmėms. Sesuo, baigusi Šiaulių universitetą, gyvena ir dirba Londone. Sesers specialybė – specialioji pedagogika, dirba pagal specialybę, ugdo vaikus, turinčius sutrikimų ar negalių.
Kuo pasireiškė tėvų stebuklingumas? Kiek tėvai investavo į mus, retas gali. Tėtis, kad galėčiau baigti pagrindinę mokyklą, vežiojo mane į ją dešimt metų. Ketverius metus vežė į muzikos mokyklą Bubiuose.
Bandėme su seserimi važinėti į mokyklą dviračiais. Sesuo galėjo, o aš - tik vienerius metus, nes pablogėjo regėjimas. Sesuo mokėsi Šaukėnų vidurinėje mokykloje; ėjau į ją ir aš. Tam, kad nuvykčiau į mokyklą, kažkas (o tai buvo tėtis) turėjo mane nuvežti 5 kilometrus iki autobuso stotelės. Tada autobusu Šiauliai–Užventis nuvykdavau į Šaukėnus, nuo stotelės - dar pusė kilometro. Kadangi mokykloje buvau „mergišius“, muzikavau, mane kas nors „paimdavo“, atsirasdavo bendrakeleivių. O vėliau, po metų, įsigudrinau vienas su lazdele ar be jos nueiti. Buvau pripažintas Metų naujoku - bendraujantis, mėgstamas mokytojų ir draugų.
Tėtis Kostas - begalinio gerumo žmogus, pirmas kitiems padėti, kartais užmiršta save. Mama Almida – vos ne gydytoja, jos žinių užtenka mums ir tėvų draugams. Mama be galo tvarkinga, griežta. Mus auklėjo, kad būtume kultūringi piliečiai.
Mama stipraus charakterio; jei pyksta – reiškia reikia, griežta, bet teisinga. Vadindavau mamą direktore. Nė vienas iš tėvų nenaudojo nei psichologinio, nei fizinio smurto, todėl mes turime savo nuomonę. Tėvai leido man susikurti savo gyvenimą.
- Kaip sekėsi mokykloje? Kokius dalykus mėgote?
- Kai atėjau į Šaukėnų vidurinę mokyklą, direktorius Algimantas Armalis pamatė, suprato ir pasakė: „Jeigu tu nori, būsi čia.“ Klausiau: „Ar galiu norėti?“ Jis atsakė: „Taip.“ Direktorius A. Armalis tiesiog traukte traukė vaikus. Dėka jo renovuota mokykla, sutvarkyta aplinka.
Mokykloje buvo Žalioji mokykla, kurią lankiau. Užsiėmimai vyko gamtoje. Rinkau medžiagą apie papročius, kaimo istorijas, etnografinius momentus. Parašiau baigiamąjį darbą. Mokymosi metais eksponavo. Ieškojau tos veiklos.
Tikslieji mokslai patiko, bet neskyriau jiems tiek dėmesio. Nebuvo dalykų, kad labai nepatiktų. Mokytojai skirdavo užduotis, kad galėčiau atlikti. Jie turėjo mokyti tokį žmogų, kokio dar nemokė. Mokykloje didžiausia pagalba – iš tėvų. Sesuo padėdavo atlikti rašto darbus. Pagalbininkė buvo tikybos mokytoja Sofija Blaževičienė, dabar ji - Šaukėnų kultūros centro direktorė. Aldona Bacevičienė, lituanistė, taisydavo mano netikslumus, o aš dar rašiau eilėraščius į mokyklos laikraštį.
Kolektyvas labai draugiškas. Draugavo su manimi ir aš buvau draugiškas. Labai įsiminė muzikos mokytojai Aidas Kalinčikas ir Diana Astrauskienė, Jonas Baliutavičius - fizikos mokytojas. Jie ugdė mokinių kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi. Man visada patiko muzika, meno dalykai. Gyvenimas labai daug priklauso ir nuo žmogaus noro siekti.
- Kokioje aukštojoje mokykloje tęsėte mokslus?
- Buvo galimybė stoti į aukštąją mokyklą, lavintis. Pasirinkau Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos fakultetą - masažuotojo specialybę. Dekanatas labai rūpinosi mūsų grupe ir kiekvienu atskirai. Grupę sudarė daugiausia silpnaregiai. Dėstytojai buvo suinteresuoti, kad mes baigtume, geranoriški.
Kolegijoje daug padėdavo dėstytojai Saulius Petrauskas, Agnė Savenkovienė. Labai domino kūdikių ir vaikų masažas. Su vaikais reikia kantrybės, o aš jos turiu. Darėme baltos lazdelės renginį. Mūsų grupė buvo draugiška. Buvau veiklus žmogus. Stengiausi būti savimi. Svarbiausia - padalyti laiką.
- Kaip susiklostė jūsų tolesnė veikla?
- Lankiau kursus. Buvo parengtas projektas negalią turintiems žmonėms. Tai kursai rinkodarai, buhalterijos pagrindai, kompiuterinis raštingumas ir anglų kalba. Šios studijos buvo nuotolinės, užduotis gavau internetu. Projekte dalyvavau, kursus baigiau. Šiaulių verslo inkubatoriuje yra informacijos centras negalią turintiems žmonėms, jo darbuotoja Laura Barčytė noriai padeda žmonėms, turintiems negalią, kartais bendraujame.
Mano darbinė veikla sustabdyta, nes dėl sveikatos važinėju į įvairias klinikas. Saksofonu nebegroju: reikia tausoti sveikatą. Dalyvauju sveikatos programų veikloje ir visuomeninėje veikloje. Man pačiam reikia pagalbos, bet noriu ir pats padėti. Nesu dar pasiekęs visko, ką planavau.
2009 metais išleidau įgarsintą poezijos rinkinį „Gyvenimas, gamta, Lietuva“. Įgarsino aktorė Orinta Jazdauskaitė; muzikinės improvizacijos – mokytojo Aido Kalinčiko; garso operatorius Andriejus Aputis.
- Ar turite draugų? Kiek savo gyvenime rėmėtės draugais?
- Draugais vadinu tuos, kurie yra realybėje (ne feisbuke). Turiu tris tikrus draugus. Jie yra šalia, gyvena netoli, vienas – mieste, kiti – kaime. Jiems pagalbos reikėjo, stengiausi padėti. Jie man padėjo. Galiu paskambinti jiems bet kada. Jie kaip broliai. Jei draugai - kaip broliai, jie tikri.
- Kokių sunkumų savo gyvenime patiriate?
- Gyvenime patiriu daug negatyvo. Dauguma zirzia: vieniems pinigų, kitiems laimės nėra. Kaip žmogui rasti savo kelią? Klausiu: juk yra kažkas gyvenime gražaus – medžiai išsprogsta. Kai žmogų atvedi į tai, jis pasidžiaugia. Kiekvienas turi turėti savo tikslus, savo sėkmę. Aš nemėgstu pasroviui plaukti, todėl vis užkliūvu. Nelengvas dalykas - visada turėti optimizmo.
- Kokie jūsų gyvenimo siekiai?
- Siekiai – ne laikini. Kol nepakvietė dangus, kažką darau. Neveikiu, ko nenoriu, tačiau geriau veikti nei neveikti. Norėčiau dirbti. Tai galėtų būti darbas su žmonėmis, susijęs su bendravimu; gal reikės kultūrinio renginio, o aš padėsiu; gali būti darbas bendraujant telefonu.
- Jūsų pamąstymai apie gyvenimą.
- Savo gyvenimą lyginu su kūriniu. Atėjome iš nežinia kur, turime rasti kažką padaryti, kol yra laiko. Nuo keturiolikos metų mano gyvenimas labai sunkus, grįstas vien pareiga, bet prasmingas. Negatyvas labai stumia į apačią. Ačiū Dievui, turiu daug noro, vadinasi, nugalėsiu. Ko norėčiau palinkėti? Žmonės dažnai ne laiko neturi, o noro – svarbu norėti ir turėti optimizmo, kad kasdienybė ir ligos nepalaužtų. Tėvams linkiu begalinės sveikatos...