„Visą mėnesį buvau išvykusi į Australiją, šioje šalyje filmavau. Pastebėjau, kad Australijoje tokie dalykai kaip savas ar svetimas neegzistuoja, ten visi savi. Sukurta tokia bendrumo, draugiškumo atmosfera“, - teigė Z. Kelmickaitė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Šiaulių universiteto bibliotekoje įvyko jau tradicija tapęs renginys – „Pokalbiai po ąžuolu“. Į pokalbį savo mintimis ir patirtimi pasidalyti atvyko etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė. Etnomuzikologė papasakojo apie savo kelionę į Australiją, apie ten sutiktus žmones ir apie skirtingą lietuvių ir australų gyvenimo būdą.

Lietuviai – uždara tauta
„Lietuviai yra užauginti pakankamai uždaroje erdvėje ir čia jau net kiekvienas folkloristas pasakys, kad tokia uždarumo tradicija yra mumyse įaugusi iš labai labai seniai.
Liaudies dainose, pasakojimuose yra kalbama apie kažkokius atėjūnus, atvykusius iš toli, ne iš mūsų žemės. Juokingiausia, kad taip vadinami atėjūnai gyvena už kokių 5 kilometrų. Neduok Dieve, atvyks žmogus iš dar toliau, tai jau visiškas atėjūnas, svetimas, nepažįstamas.
Lietuvoje viskas yra čia pat, vienoje vietoje.
Visą mėnesį buvau išvykusi į Australiją, šioje šalyje filmavau. Pastebėjau, kad Australijoje tokie dalykai kaip savas ar svetimas neegzistuoja, ten visi savi. Sukurta tokia bendrumo, draugiškumo atmosfera.
Pavyzdžiui, jei tu pasijuoktum iš kokios kitos tautybės žmogaus, niekas tavęs šioje šalyje nesuprastų, nes ten visi vienodi, visi lygūs.
Lietuvių tauta labai susikausčiusi. Man atrodo, kad pas mus niekas nemoka pasakyti, galvoju, kad iš viso tokio žodžio žodyne nėra, ačiū.
Kai būni Australijoje, ten už kiekvieną menkniekį yra dėkojama. Pavyzdžiui, viena moteris atnešė siūlų, jai iškart yra dėkojama.
Petriukas sustatė šiandien kokias nors kėdes, visiems yra liepiama padėkoti ir paploti Petriukui už tokį jo poelgį.
Lietuvoje iš karto yra mąstoma, na ir kas, kad atnešė, galėjo ir daugiau kėdžių atnešti.
Tas dažnas ačiū sakymas rodo, kaip Australijos žmonės vertina patį žmogų – individualybę.
Ten visa bendruomenė yra toks gėris ir visi žmonės sugeba kartu kurti tą gėrį.“

Emigrantams – dvejų metų kontraktas
„Bent keli pirmieji lietuviai į Australiją atvyko po sukilimo, maždaug 1873 metais, iš Mažosios Lietuvos.
Visa pagrindinė lietuvių emigracijos banga į šį žemyną suplūdo1948–1949 metais.
Atvykusieji galėjo rinktis tik dvi specialybes. Moterys Lietuvoje galėjo būti geriausiai išsilavinusios gydytojos, profesorės, atvykus į Australiją jų pase vis vien buvo įrašyta - tarnaitė.
Vyrai galėjo būti nepakeičiami advokatai, teisininkai, plieno liejikai, jų pase buvo įrašyta - darbininkas.
Dvejus metus atvykėliai buvo paskirti, kas švendres kirsti, kas prie geležinkelių dirbti, jokio kito pasirinkimo jie neturėjo. Visi iki vieno emigrantai atliko tokį dvejų metų kontraktą.
Praėjus šiam terminui, kas tik norėjo galėjo važiuoti mokytis, statyti, kurti, ką tik nori daryti. Jiems atsivėrė plačios ir perspektyvios galimybės.
Tada visi lietuviai emigrantai rinkosi - kas norėjo, ėjo mokytis, kiti ėjo dirbti, deja, kiti taip ir liko darbininkais.
Nemažai lietuvių įsikūrė, sukūrė šeimas, kažko pasiekė ir gana gerai gyvena Australijoje. Savo kelionės metu tokių sutikau ne vieną.
Įsimintiniausias toks susitikimas buvo su 95 metų lietuve odontologe. Ji turi dvi dukras, sūnus žuvęs. Moteris man pasakojo, kad nieko vaikams nepirko ir nieko nepirks, bet provaikaičiui yra atidėti pinigai, kurie skirti kelionei į Lietuvą.
Yra dvi šios kelionės sąlygos, jis turi nuvažiuoti ten, iš kur kilęs jo prosenelis, – į Plungę, ir į Panevėžį, iš kur kilusi pati odontologė. Niekam kitam tų pinigų negalima panaudoti.
Tai parodo, kokia svarbi yra Lietuva, nors ir seniai iš jos emigravusiems žmonėms, ir kokią didelę dalį ji užima jų gyvenime.“

Australijos žmonės taupesni
Australijoje žmonės daug labiau taupo ir skaičiuoja nei Lietuvoje. Šioje šalyje niekas taip neišlaidauja, kaip mes. Pavyzdžiui, Australijoje nepriimtina svečius vaišinti taip, kaip pas mus. Ten, jei į svečius ateisite dviese, bus padėti du kepsneliai, gal aš ir trečio norėčiau, bet jo nebus.
O pas mus, kai laukiame svečių, stalas lūžta nuo valgių. Iškart galvojame, gal svečiai septynių kepsnių norės, o gal ungurio norės, o ta ponia šito nevalgo, gal kitko norės. Tik užsienyje supranti, kaip žmonės taupo.
Bėda ir ta, kad pas mus Lietuvoje žmonės patys nenori dirbti. Pavyzdžiui, užsienyje žmonės sutelkia pinigus kokiai nors idėjai, jų prasimanydami loterijomis, moterų kepiniais, sendaikčių išpardavimais. Visi tie surinkti pinigai keliauja kokiai nors konkrečiai vizijai įgyvendinti.
Pavyzdžiui, per sendaikčių išpardavimus jie prekiauja visokiais niekais, menkniekiais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko verti. Į tokius išpardavimus susirenka apie 60 žmonių, kurie visus senus daiktus surūšiuoja, kur drabužiai, kur kvepalai, kur namų apyvokos daiktai.
Man pačiai teko būti tokiame sendaikčių išpardavime, viskas ten po kelis dolerius, brangiausias buvo dviratis – 20 dolerių.
Aš nusipirkau muzikinę dėžutę už 7 dolerius, prie manęs pribėgo kelios moteriškės ir sako, kad labai brangiai sumokėjau, galėjau derėtis. Todėl man pasirodė keista, kad jie sugeba iš tokių išpardavimų užsidirbti.
Tačiau sekmadienį, kai baigėsi jų prekyba sendaikčiais, kuri vyksta penktadienį, šeštadienį, sekmadienį, paaiškėjo, kad tie žmonės uždirbo 17 500 dolerių.
Visa tai jiems ne tik būdas prasimanyti pinigų, bet tokie susibūrimai tampa puikiu būdu vienam su kitu pabendrauti, atrasti savo ratą žmonių, su kuriais malonu praleisti laiką. Visos šios idėjos atmosfera tokia gera – tai kažkas nepaprasto.“

Lietuvoje senyvo amžiaus žmonės nieko nenori
„Ir Australijoje, ir Amerikoje, ir Kanadoje man gražiausia yra tų senų žmonių gyvenimas. Kyla šypsena, kai sužinai, kad Australijoje tik nuo 85 metų reikia pasitikrinti akis vairuojant.
Lietuvoje mūsų seni žmonės nieko nenori, jiems niekas neįdomu. Jų nusistatymas, kad jiems nieko nereikia, jie nieko nemoka, trukdo laimingai gyventi senatvėje.
Pavyzdžiui, 70 metų žmogus nemoka naudotis telefonu ir nė nesistengia to išmokti. Pagrindinė tokio žmogaus frazė, kam man to reikia. Baisu, kaip žmonės patys save nurašo.
Man pačiai teko filmuoti Australijoje, Sidnėjuje, senelių namus. Ten jauniausiam seneliui 80, o vyriausiam - 98.
Atėjau į bendrą salę, kur turėjau pabendrauti su seneliais, ir jų prižiūrėtoja man sako, kad norinti paklausti senukų, kas nori plaukti kruizu. Žiūriu į viršų pakilo 17 rankų.
Kitas prižiūrėtojos klausimas, kas nori nemokamai tris mėnesius eiti į kompiuterinio raštingumo kursus, atnaujinti žinias, kalbant skaipu ir panašiai. Stebiu, pakilo 5 rankos, kiti pareiškė, kad viską moka.
Tokie pavyzdžiai įrodo, kokie sumanūs ir atviri naujovėms yra Australijoje gyvenantys senyvo amžiaus žmonės.
Kai Australijoje senukų paklausiau apie ligas, man jie atsakė, ar jūs taip sergate, kas jums darosi.
Ten senyvo amžiaus žmonės nesiskundžia, jie gyvena visavertį gyvenimą ir juo džiaugiasi.
Įdomu ir tai, kad Australijoje visi žmonės gauna vienodas pensijas, jie gali būti profesoriai, mokytojai, valytojai, tai visai nesvarbu, nes visų senatvės pensijos vienodos.
Jeigu žmogus yra turtingas ir turi namą, kuris kainuoja 10 milijonų, pensijos išvis negauna, nes yra turtingas.
Australijoje valdžia vadovaujasi tokia nuostata, kad jeigu tu buvai gabus, daug dirbai, būsi sukaupęs papildomų pinigų, o jei ne, teks išgyventi iš visiems vienodai išmokamos pensijos.“

Kotedžuose – senelių namai
„Australijoje seneliai gyvena kotedžiukuose, kurie atrodo kaip dviejų kambarių butukai. Vienas miegamasis, kitas valgomasis, viskas privatu, aplinkui daržiukas.
Aš čia, Lietuvoje, klausiau, ar negali mūsų seneliams tokių kotedžiukų pastatyti, man atsako, kad buvo bandyta, bet sėdi senyvo amžiaus moteris trijų kambarių bute ir tu pabandyk jai pasakyti, kad parduok butą ir eik į kotedžą gyventi.
Mūsų seneliai iškart galvoja - ne, jokiu būdu neisiu, kas mano vaikams paliks, o kad tie vaikai seniai užaugę ir turi savo gyvenimus jie nesusimąsto.
Australijoje už tuos kotedžus žmonės susimoka 30 000 dolerių, bet tai nėra jų nuosavybė, jie gyvena ten savo gyvenimą iki mirties ir vėliau po jų mirties tas kotedžas tampa valdžios nuosavybe. Jei per pusę metų tokiame kotedže apsigyvenę seni žmonės numiršta, jų vaikams atiduodami tie 30 000 dolerių.
Tačiau ten galima gyventi ir 10, ir 15 metų, kiek tik sveikata leis, o per mėnesį mokesčiams sumokėti išeina tik apie 120 dolerių.
Australijoje žmogus žino, kad jo vaikai dirba, neturi jam laiko, todėl jis gyvena savo gyvenimą su savo amžiaus žmonėmis.
O pas mus seni žmonės bamba, priekaištauja vaikams, kam daržo nenuravėjai, manęs neaplankei, ir nepagalvoja, kad tie vaikai turi savo vaikus užauginti.“