I. Bubelytė: „Tikiuosi dar padidinti savo Lietuvos čempionatų titulų kolekciją, nes jau aštuonis kartus tapau Lietuvos čempione. Tikiuosi dar bent porą metų neužleisti šios pozicijos.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Daugkartinė Lietuvos imtynių čempionė Šiaulių universiteto absolventė Indrė Bubelytė pasidalijo pasakojimu, kas ją atvedė į šią sporto šaką, savo profesionalios imtynininkės patirtimi ir tolesniais planais.
- Kodėl pasirinkote būtent imtynių sporto šaką?
- Pirmiausia aš nesu šiaulietė, esu iš Troškūnų Anykščių rajone. Visada buvau labai aktyvi fizinėje veikloje, mano sportiniai gabumai buvo gana dideli ir, kai mokiausi šeštoje klasėje, treneris pasiūlė lankyti imtynes.
Jis mane paskatino dalyvauti varžybose teigdamas, kad esu tvirta, sportiška ir man tikrai turėtų pasisekti - gal imtynės bus ta sporto šaka, kur realizuosiu save. Treneris buvo teisus.
Nuėjus į pirmą treniruotę buvo labai juokinga ir keista, nes mes ten taip specifiškai apšilinėjome sprandą, tas mane nustebino ir prajuokino, bet pripratau. Treniruotis man patiko ir pačiose pirmose varžybose laimėjau medalį. Laimėjus atsirado noras ir toliau kažko siekti, tobulėti šioje srityje.
Po kelerių metų, nuo devintos klasės, atvažiavau į Šiaulius - mane pakvietė sportuoti Vijolių mokykloje. Čia atradau save kaip imtynininkę. Baigusi Vijolių mokyklą įstojau į Šiaulių universitetą, į kūno kultūros ir sporto vadybos specialybę. Šiemet jį jau baigiau.
Taigi mano kaip imtynininkės patirtis yra apie 11 metų.
- Ar jūsų neišgąsdino toks vyriškas sportas?
- Mes, imtynininkės, stengiamės laužyti visus tuos standartus ir visuomenės nusistatymus, kad imtynės yra vyriškas, grubus, daug jėgų reikalaujantis sportas.
Keista, kad imtynininkę visi įsivaizduoja kaip sumo - tokią didelę, galingą moterį. Tačiau taip tikrai nėra ir to imtynininkėms nereikia.
O kai žmonės pamato liaunus, gražius, raumeningus kūnus, jų nuomonė tikrai pasikeičia, gal net sukelia nuostabą.
Kai pradėjau užsiimti šiuo sportu, tikrai negalvojau, kad tai tik vyrams skirta sporto šaka. Imtynės manęs neišgąsdino dar ir dėl to, kad užaugau su broliu, o mergaitei augant su broliu visi žino, kaip būna: ir pasimuši, ir pasidaužai. Visko nutikdavo, todėl nebuvo baisu ir su priešininkėmis kovoti.
Mūsų sporte nėra skaudžių veiksmų, tokių kaip dziudo, – laužimų, smaugimų. Šiame sporte svarbi gudrumo, priešininko apgavimo technika, todėl manau, kad moterims tai tinka.
- Ar sunku pasiruošti varžyboms?
- Jeigu kalbėtume ne apie Lietuvos, o apie Europos, pasaulio čempionatus, tai tas pasiruošimas varžyboms yra tikrai ilgas procesas. Nėra taip, kad liko dvi savaitės – na, ir dabar pradėsiu ruoštis varžyboms. Tai nei psichologiškai, nei fiziškai nėra įmanoma.
Kaip jau minėjau, tinkamai pasiruošti Europos, pasaulio čempionatams reikia maždaug metų.
Kai baigiasi sezonas, vasarą truputį pailsi. Aišku, jeigu nesiruoši pasaulio čempionatui, kuris vyksta rugsėjo mėnesį. O jei ruošiesi pasaulio čempionatui, visą vasarą turi neatleisti vadžių, įnirtingai sportuoti.
Po varžybų gaunu porą savaičių atostogų ir po to vėl kimbu į sportą ir pasiruošimą kitoms varžyboms.
Visas pasiruošimas prasideda nuo sunkių fizinių krūvių, nuo technikos tobulinimo, lavinimo, važinėjimo į sporto stovyklas, dalyvavimo kontrolinėse varžybose, turnyruose ir po to vėl naujas startas.
Ruošimasis varžyboms yra toks uždaras, nenutrūkstantis ratas, kuris reikalauja daug darbo ir jėgų.
- Gal turite kokią nors specifinę taktiką ruoštis varžyboms?
- Ypatinga kokia nors taktika ar strategija tikrai nesinaudoju. Galbūt vienas iš mano ritualų prieš varžybas - tai dažnas arbatos gėrimas, nes neretai ruošiantis varžyboms reikia mesti svorį. O tuo metu labai norisi gerti.
Tačiau dabar, kai paskutinį kartą dalyvavau turnyre, jau nebemečiau svorio, nes pagalvojome su treneriu, kad taip bus geriau. Ir iš tikrųjų, galiu pasakyti, jaučiausi labai gerai.
Prieš kitas varžybas numesdavau po septynis, aštuonis kilogramus. Vasarą tai lengva, nes valgyti mažiau norisi, šilta, geri daug skysčių ir dar visokias ledų dietas išbandai.
Žiemą svorį mesti kur kas sunkiau, nes organizmas pats reikalauja sotesnių pietų.
Aišku, ruošiantis varžyboms taip pat stengiuosi labiau laikytis dienos režimo: anksčiau nueiti miegoti, tinkamai pailsėti.
Iš tikrųjų prieš turnyrus taip surimtėju, kad dažnai artimieji, draugai, pažįstami klausia, kas man yra, ko tokia rimta. Atsakau, kad ruošiuosi varžyboms. Tada visi aiškina, kad jos tik po mėnesio, kad dar daug laiko. Bet mano pasiruošimas jau seniai būna prasidėjęs.
- Neseniai grįžote iš Europos čempionato, iš XXX SELL žaidynių, turnyro Baltarusijoje. Kokie įspūdžiai ir nuotaikos?
- Europos čempionatas vyko Suomijoje. Pats dalyvavimas jame, aišku, manęs netenkina, nes nebuvo pasiekta tokių rezultatų, kokių norėjosi. Tai buvo ne pirmas Europos čempionatas, kuriame dalyvavau, todėl niekuo manęs nenustebino.
Tik vienas toks juokingas, gana keistas dalykas ten buvo.
Imtynėse, kai kovoji su priešininku, tavo sekundantas yra tavo treneris, kitame kampe – priešininko treneris. Kai treneriai nesutinka su teisėjų vertinimu, jie turi teisę mesti vadinamąjį „čelendžerį“ - tai toks trenerių prieštaravimas, reikalavimas peržiūrėti kovos video-.
Tie „čelendžeriai“ seniau būdavo kokios nors kempinės – tarkim, raudona, mėlyna, o per šį Europos čempionatą tai buvo „Angry birds“ figūrėlės, kurios atrodė labai keistai, bet kartu efektingai. Tad jos buvo toks „cinkelis“, kuris pralinksmino.
O šiaip Suomija tokia graži, švari, tvarkinga šalis, bet joje nesinorėtų gyventi.
SELL žaidynėse dalyvavau jau antrą kartą. Šiais metais jos vyko Estijoje, Tartu, pernai – Latvijoje, Rygoje. Kadangi pernai buvo ir oras prastas, apniukę, mes ėmėmės tamsioje niūrioje salėje, todėl net nepajutome SELL varžybų dvasios. Atrodo, atrungtyniavome, susikrovėme daiktus ir išvažiavome namo.
Šiais metais teko pamatyti ir daugiau kitų sporto šakų, daug sportiško jaunimo, kuris su entuziazmu dalyvavo šiose žaidynėse.
Dar šalia mūsų vyko štangos rovimo varžybos, tai irgi tokia nauja patirtis – pamatyti, kaip ten kas vyksta.
Turnyras Baltarusijoje buvo labai stiprus: jo finalininkai gauna sporto meistro kategoriją. Aš jau tą kategoriją buvau gavusi prieš porą metų, tad ir vėl ją pakartojau. Rungtyniavau keturiose kovose, bet iš tikrųjų šiame turnyre dalyvavau dėl savo asmeninio malonumo.
- Kokius didžiausius pasiekimus, titulus esate iškovojusi per savo kaip imtynininkės karjerą?
- Labiausiai didžiuojuosi savo pasiekimu Europos jaunimo čempionate, kur užėmiau aštuntąją vietą. Tai buvo 2010 metais Bulgarijoje.
Daugiau didesnę reikšmę man turi Filos turnyrai, juose esu tapusi prizininkė.
Iš tikrųjų tikiuosi dar padidinti savo Lietuvos čempionatų titulų kolekciją, nes jau aštuonis kartus tapau Lietuvos čempione. Tikiuosi dar bent porą metų neužleisti šios pozicijos.
- Ar savo ateitį siejate su imtynėmis?
- Nuo rugsėjo planuoju pradėti dirbti trenere ir savo žinias perteikti mažosioms imtynininkėms.
Kadangi baigiau kūno kultūros ir sporto vadybos specialybę, tai man leis treniruoti ir savo žiniomis pasidalyti su kitais.
Asmeninė karjera dar nėra labai aiški. Pirmiausia bandysiu savo žinias gilinti moksle ir stoti į magistrantūrą Šiaulių universitete.