„Laiptų galerijoje“ atidaryta Šiaulių miesto 3-ioji plakatų paroda „Šiaulių afiša“ (parodos kuratoriai Vilmantas Dambrauskas ir Vilius Puronas): visoje galerijoje kabo penkių šiauliečių dizainerių, plakato meistrų, darbai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Čia ir seniausio Šiaulių plakato menininko Vytauto Čečkausko dar sovietmečiu sukurti plakatai, kurie miesto bendruomenei „Laiptų galerijoje“ pristatomi pirmą kartą. Čia ir dizainerio, buvusio vyriausiojo miesto dailininko V. Purono ofsetiniai darbai, daugybė V. Dambrausko sukurtų plakatų įvairioms miesto ir kitokioms šventėms. Darius Linkevičius ir Aidas Toleikis čia pristato spalvingus šiuolaikinėmis technologijomis sukurtus reklaminius plakatus. O nuošalyje, „už grotų“ ir perspėjančių užrašų, – sovietmečio Šiaulių plakatai. Taigi paroda visa apimanti – nuo 1975 metais sukurtų plakatų iki šių dienų.
Parodos kuratorius V. Dambrauskas sako, kad būtent šiuose plakatuose galima susipažinti su tam tikro laikotarpio Šiaulių miesto istorija - politiniu, kultūriniu, visuomeniniu gyvenimu ir kartu su paties plakato istorija.
- Idėja surengti plakatų parodą - tiek antrąją 1992 metais, kai grįžau iš Vilniaus po studijų, tiek šią, trečiąją – man kilo todėl, kad nors tai skambės keistai, bet dizainerio toks likimas, jog jis daro daug dalykų, kurie yra neparodiniai.
Su šia problema susidūriau, kai dar rengdavau savo reklaminių plakatų parodas – žmonės reikšdavo nepasitenkinimą: kaip meno galerijoje gali kabėti tokie reklaminiai plakatai.
Taigi šios parodos idėja begerdamas kavą su V. Puronu ir pasidalijau – tegul ši idėja ateina iš Lietuvos dizainerių sąjungos Šiaulių skyriaus.
Kadangi man pačiam parodų yra sočiai - šie metai man yra jubiliejiniai, todėl manęs visur pilna, pasiūliau šią parodą organizuoti kartu su kolegomis.
Žinoma, tik gaila, kad ši paroda yra tik trečioji. Bet labai tikiuosi, kad ji galėtų būti dažnesnė. Kasmetinė ji, aišku, nebus, nes nebus tiek produkcijos – tikiuosi, kad ji gali būti periodinė ir kad joje dalyvaus vis kiti žmonės.
Iš tiesų ši paroda yra buvusių parodų tąsa – joje tie patys dalyviai, kaip ir antrojoje, išskyrus tuos kelis, kurie nenorėjo dalyvauti dėl įvairių priežasčių.
Labai džiaugiuosi, kad atsirado naujas senas dalyvis – V. Čečkauskas. Džiaugiuosi, kad ši paroda apskritai yra.
- Kada Šiauliuose įvyko pirmoji plakatų paroda?
- Nežinau, kada konkrečiai, - dar sovietmečiu. O antroji vyko 1992 metais. Taigi praėjo 22 metai - žmogus per tą laiką galėjo užaugti, baigti mokslus taip parodos ir nepamatęs.
Dar rengiant šią trečiąją parodą buvo atvažiavęs didysis Lietuvos plakatistas profesorius Juozas Galkus, kuris rengia didžiulę Lietuvos plakatų nuo XVII amžiaus iki šių dienų antologiją. Jis sakė, kad Šiauliuose yra tik vienas plakatistas Giedrius Šiukščius, o pasirodo, jog plakatistų čia yra daug.
Nors mano nuomone, ne visus šios parodos eksponatus galima pavadinti plakatais, todėl parodą ir pavadinau „Šiaulių afiša“.
Apskritai plakatas, kaip grafinio dizaino žanras, yra visai kitoks dalykas – toks, kokius daro, sakykim, Stasys Eidrigevičius. Jo plakatuose yra menas nuo kampo iki kampo.
O mūsų plakatai yra ne plakatai – labiau miesto afišos, nes jose yra begalė tos techninės informacijos: kada, kur vyks renginys, dalyvių sąrašas ir visa kita.
Ir aš, ir kiti dizaineriai su tuo susiduria - spjaudykis nesispjaudyk, bet turi sukišti visą tą informaciją. Tad kuriant plakatą ir vyksta nuolatinė kova, kurioje profesionalumas lemia, kiek jame bus informacijos ir kiek meniškumo liks.
Gyvename rutinoje, todėl žmogus gali pamatyti plakatą tik dalį sekundės ir, jei smegenys per tą laiką nepasako, kad vyks kažkas įdomaus, netikėta, jis nesustos, praeis, pravažiuos taip nieko ir nesuvokęs.
Reikia tokio plakato, kuris atkreiptų dėmesį, kad plakato atraktyvumas būtų su užtaisu, kad tai išmuštų žmogų iš vėžių, atkreiptų dėmesį - tik tada informacija bus veiksminga. Nes plakatas atveda iki renginio durų, už kurių jau už viską yra atsakingi renginio organizatoriai.
Aišku, dabar, kai kalbėjome su profesoriumi J. Galkumi, plakatas yra mirštantis žanras, nes internetinė erdvė naikina daug ką, kartu ir plakatą.
Tačiau popieriuje atspausti plakatai yra ypatingi, ypač tie senesni ant gelsvo popieriaus yra nuostabūs. Kaip atėjęs į parodą aktorius Juozas Bindokas sakė: kaip man čia gera... nes tai yra tas tikras plakatas.
Be to, šiuose visuose plakatuose galima pamatyti tam tikro laikmečio Šiaulių istoriją: kultūros įstaigų renginius, teatro repertuarą, koncertų afišas. Pavyzdžiui, yra čia vienas mano plakatas, skirtas „Roko laboratorijai“ – tos organizacijos seniai nebėra, bet plakate ji liko.
Norėjome šioje parodoje padaryti ofsetinių plakatų retrospektyvą, bet, deja, ne visi yra išsaugoti arba likę tik reklaminiai plakatai. Apskritai labai ilgai svarstėme, ar tuos reklaminius iš viso eksponuoti, bet pasirodo, kad dizaineriai neturi nieko kita – yra, kaip yra.
Ačiū Dievui, kad dar tą parodą pavyko surengti tokią. Žiūrisi ji visai tvarkingai – yra ir senų plakatų, ir naujų, galima pamatyti grafinę kalbą, technologijas – vienspalvę, dvispalvę, keturspalvę spaudą, lakuotus ir tuos, kur daugybė spalvų.
- Plakato meną vertino ir didieji pasaulio menininkai.
- Taip jau Anri Tulūz-Lotreko laikais buvo sukurti tie plakatai, kur visiškai išimta erdvė. Jei plakatus darydavo Alfonsas Mucha, tai užpildydavo visą foną, o Lotrekas staiga į baltą foną įdėjo tą savo šokėją.
Chuanas Miro kūrė plakatus, kūrė Pablas Pikasas ir kiti. Kūrė, nes plakatas yra fantastinis dalykas.
Aišku, jis yra funkcionalus – jis ne vaizduojamojo meno, o taikomojo meno žanras ir turi atlikti ne tik lavinamąją funkciją, bet ir informacinę, reklaminę.
Tačiau kartu geras plakatas yra menas - Vakaruose yra tradicija plakatą rėminti ir naudoti kaip interjero detalę, kuri primintų ir renginį, ir plakato autorių.
Aš visada ir darau taip, kad nuėmus reklamą jį būtų galima naudoti kaip paveikslą. Man tai galioja visokiems taikomojo meno darbams.
- Ar turite didelę savo plakatų kolekciją?
- Anksčiau buvo tokia nerašyta taisyklė, kad 10 vienetų plakatų gaudavo autorius, nesvarbu, koks būdavo tiražas. Dabar yra kiek kitaip: jei spėji pasiimti iš karto, tai ir turi, jei ne - tai ne. Todėl, kai parodai rinkau plakatus, net nustebau kai kurių savo darbų neradęs, nes plakatus renku. Tiesiog dabar užsakovai nebesuka galvos, kaip atiduoti tuos dešimt plakatų autoriui, nes visi gyvena beprotišku tempu.
Užsakovai diktuoja visada, nes be jų nebūtų ir plakatų – dizainerio profesionalumo lygis apsprendžia, kaip išlaviruoti, kad plakatas būtų ir meniškas, ir kartu informatyvus.
Baisu, bet dabar erdvės nukabinėtos tokiomis afišomis, kuriose nei profesionalumo, nei meniškumo – vien tik viską užgožiantis tekstas, šriftas, spalvų mirgėjimas, žodžiu, košė. O toks plakatas visiškai jokios funkcijos neatlieka.
Kita vertus, jei užsakovas tik tiek išprusęs, jei atlikėjas – dizaineris ar maketuotojas – tik tiek išprusęs, jei dar daroma neišprususiam žiūrovui, tai ir kabo toksai neva plakatas, kurio niekas ir nemato, neskaito.
- Ar Šiaulių plakatai yra išskirtiniai Lietuvos kontekste?
- Nemanau. Abejoju, ar yra šiaulietiška plakatų mokykla. Tam, kad būtų plakato mokykla, turėtų būti plakatas kaip atskira disciplina universitete.
Gal G. Šiukščius turi savą braižą. Bet dabar nežinau, ar jis dar daro, nes paskutinėje jo darbų parodoje buvo ne plakatai, o kažkokie montažai.

Vienas iš seniausiai plakatus kuriančių šiauliečių – V. Čečkauskas. Jis gimė 1935 m. Šiauliuose, mokėsi J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Jau tada dalyvavo mokinių piešinių konkursuose, bet labiausiai apipavidalinimo amato išmoko tarnaudamas sovietinėje armijoje. 1960 m. pradėjo dirbti Šiaulių prekybos valdybos reklamos dailininku, tuo pačiu metu neakivaizdiniu būdu studijavo dekoratyvinę dailę Maskvos liaudies menų universitete. 1980 m. Maskvos olimpiados metu vykusiame plakatų konkurse už plakatą „Taika, sportas, draugystė“ apdovanotas parodos medaliu ir diplomu. Šiauliuose V. Čečkauskas kūrė medalius, ženkliukus ir plakatus miesto ir valstybinėms šventėms, buvo pakviestas kurti plakatus dainų šventėms.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Šiaulių miesto 3-iosios plakatų parodos „Šiaulių afiša“ eksponatai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.