R. Šuipis: „Pasirinkus plaukiko kelią, reikia suprasti, kad laiko laisvalaikiui, draugams ir kitiems dalykams tikrai trūks.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Pagaliau atkeliavus vasarai ir užplūdus karščio bangai, visus vis labiau traukia laisvą minutę praleisti prie vandens telkinių.
Maudynės ežere, jūroje ar upėje - puikus būdas linksmai praleisti karštą vasaros dieną ir taip pat atgaivinti kūną. Tačiau norint, kad poilsis būtų turiningas ir saugus, būtina vandens telkinyje elgtis atsakingai ir svarbiausia - mokėti plaukti.
Apie plaukimo svarbą, būtinybę mokytis plaukti jau nuo pat vaikystės, naudą ir plaukikų gyvenimą savo įžvalgomis pasidalijo Šiaulių sporto mokyklos „Delfinas“ treneris Robertas Šuipis.
- Kada pradėjote plaukimo trenerio karjerą?
- Aš pats pradėjau plaukioti seniai - 1967 metais, kai pastatė mūsų Šiaulių plaukimo mokyklą „Delfinas“. Kadangi gyvenau prie pat mokyklos tai mes visi kartu, visas kiemas, visi draugai, pradėjome lankyti baseiną.
1967 metais, būdamas antroje klasėje, gavau pirmąjį diplomą ir nuo to laiko prasidėjo mano kaip plaukiko kelias. Iki pat 11 klasės lankiau trenerio Dambrausko plaukimo grupę, vėliau, baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą.
Pabaigus institutą reikėjo kažkur bėgti nuo kariuomenės, tada atsidūriau Šiaulių rajono Verbūnų pagrindinėje mokykloje. O ten prie mokyklos buvo pastatytas šiuolaikiškas 25 metrų baseinas.
Ta mokykla apskritai buvo pavyzdinė - vizija to, kaip turėtų atrodyti šiuolaikinė mokykla: didžiulė sporto salė, lauko aikštynas ir baseinas.
Deja, baseinas veikė apie 10 metų, kol į Lietuvą atėjo ekonominė krizė.
Svarbiausia, kad tuo metu, kai dirbau Verbūnų mokykloje kūno kultūros mokytoju, trečia kūno kultūros pamoka visada būdavo plaukimo.
Būtent dėl šios priežasties tais laikais visi vaikai, baigę mokyklą, mokėjo plaukti. Tokių įgūdžių ypač trūksta šiuolaikinei kartai.
Kai 1992 m. prasidėjo jau minėta ekonominė krizė, aš tik šiek tiek pamokų pasilikau mokykloje ir pradėjau dirbti „Delfine“. Taigi jau 23 metai dirbu treneriu plaukimo mokykloje „Delfinas“ ir šiais metais išleidžiu antrą laidą.
Pas mus tokia sistema: plaukikus auginame nuo 2 klasės iki kol jie baigia vidurinę mokyklą.
Treneris laiptelis po laiptelio kartu su savo treniruojamais plaukikais kyla iki pat to amžiaus, kada jie jau yra išleidžiami, o kai jie išeina, vėl treniruoja mažuosius. Taip ratas sukasi.
- Dėl kokių priežasčių svarbu mokėti plaukti?
- Galiu pasakyti, kad kiekvienas žmogus tiesiog privalo mokėti plaukti taip pat, kaip mokėti skaityti ir rašyti.
Esu skaitęs, kad Skandinavijoje pradinių klasių mokinių neperkelia į 5 klasę, kol jie nepraplaukia 200 metrų, t. y. 8 kartus per baseiną. Ir visai nesvarbu, ar mokinys mokosi gerai.
Žinoma, ten iki pat penktosios klasės yra papildomai skiriamos plaukimo pamokos, pas mus Lietuvoje to, labai gaila, nėra.
Kai nuvažiuojame į Vokietiją, į Prancūziją, matome, kad iš mokyklos tiesiog masiškai atveža vaikus klasėmis į baseiną mokyti plaukti. Ten visas pusdienis yra skirtas būtent tokiems vaikų mokymams.
Manau, kad ir Lietuvoje labiausiai reikėtų rūpintis, kad kiekvienas vaikas mokėtų plaukti, nes darosi baisu, kai pagalvoji, kiek jų nuskęsta.
Žinoma, yra toks paradoksas, kad dažniau skęsta tie, kurie tik truputį moka plaukti, nes jie pasidaro labai drąsūs, stengiasi kuo toliau, kuo giliau nuplaukti. Į priekį tai nuplaukia, bet kai reikia grįžti prasideda problemos.
Todėl būtina ugdyti vaiko plaukimo įgūdžius, privaloma išmokyti jį ne vien kelis metrus nuplaukti.
Dėl šios priežasties mūsų plaukimo mokykla „Delfinas“ kasmet birželį vykdo projektą „Išmok plaukti ir būk saugus vandenyje“. Į tą projektą yra įtraukiamos klasės iš mokyklų, vaikams yra skirta 18 akademinių valandų, per jas ir yra pramokstama gerai nuplaukti apie 25 metrus.
Aš pats šiemet dirbau su Sauliaus Sondeckio menų gimnazija - mokiau pirmokus, antrokus plaukti.
Galiu pasakyti, kad jie buvo labai patenkinti, ir nors ten visi labai užsiima muzika, piešia, šoka, dainuoja, noriai ir aktyviai domėjosi plaukimu.
- Kaip vyksta plaukimo mokymo procesas?
- Visas plaukimo mokymo procesas mūsų sporto mokykloje prasideda jau nuo pirmos, antros klasės ir kasmet vaikams yra didinamas treniruočių skaičius: mažieji plaukikai pradeda plaukti nuo trijų kartų per savaitę, o kitais metais - jau 4 kartus per savaitę, vėliau - ir 5 kartus.
O kada vaikas jau yra pakilęs iki tam tikro lygio, devintoje-vienuoliktoje klasėje treniruotės vyksta net 9–11 kartų per savaitę.
Žinoma, tai tikrai yra sunkoka tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Juk jei rytinė treniruotė prasideda 5.45 val. pietiniame rajone, o vaikas gyvena Pabaliuose, tai jis turi labai anksti keltis ir po treniruotės 8 valandą jau būti mokykloje. Po pamokų prasideda kita treniruotė ir taip treniruočių maratonas tęsiasi.
Tokiai įtemptai darbotvarkei pasiryžta tik tie, kurie nusprendžia rimtai žiūrėti į plaukimą, gerinti savo rezultatus ir tikrai nemažai dėl to paaukoti.
Savo treniruojamiems plaukikams 10 valandą vakaro rekomenduojame eiti miegoti, nes būtinai reikia pailsėti, o rytą vėl anksti keltis.
Pasirinkus plaukiko kelią, reikia suprasti, kad laiko laisvalaikiui, draugams ir kitiems dalykams tikrai trūks.
Žinoma, plaukimo mokykloje „Delfinas“ yra ir trenerių, kurie dirba su bendro fizinio grupėmis.
Vaikai, pasirinkę tokias grupes, ateina 2–3 kartus per savaitę ir juos tiesiog apmoko plaukti, supažindina su vandeniu, o jie linksmai ir kartu naudingai praleidžia laiką.
-Kokie jūsų treniruojamų plaukikų pasiekimai labiausiai džiugina?
- Kiekvienas treneris stengiasi išugdyti gerus, talentingus plaukikus - galima sakyti, kad tai tiesiog kiekvieno trenerio svajonė.
Deja, būna ir taip, kad treneris nori aukštų rezultatų, nes mato, kad plaukikas gali to pasiekti, bet sportininkas nenori. Būna ir atvirkščiai: sportininkas nori, bet, deja, negali.
Dar vienas minusas, kad Šiauliuose nėra 50 metrų ilgo baseino, kokiame vyksta visos pagrindinės varžybos. Visi miestai tokį baseiną turi ir mums jau prieš 10 metų žadėjo, kad pastatys. Deja, viskas tilo, tilo ir nutilo...
Tačiau nepaisant šių trukdžių, mūsų sporto mokykla „Delfinas“ yra išauginusi nemažai talentingų savo plaukimo rezultatais garsinančių ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą plaukikų.
Viena iš jų yra Eva Gliožerytė. Šią mergaitę treniravau aš, bet šiuo metu ji savo plaukikės kelią tęsia Plimute, Londone. Praėjusiais metais ji tapo pasaulio jaunių čempionė. Dabar Eva jau dvejus metus treniruojasi Anglijoje kartu su Rūta Meilutyte.
Dar viena mūsų plaukikė Viktorija Valiūtė šiuo metu yra išvykusi į Olandiją, kur startuos Europos jaunių plaukimo čempionate - ten ji atstovauja Lietuvai. Mes, treneriai, plaukimo aistruoliai iš šios plaukikės tikimės labai gerų rezultatų.
Taip pat Rokas Dabrovolskis, šiemet jau baigęs vidurinę mokyklą, yra tapęs Lietuvos čempionu, jis dalyvavo ir jaunimo olimpinėse dienose.
Mūsų treniruojami, kitaip pasakius, auginami, plaukikai dalyvauja įvairiose varžybose, yra laimėję tikrai nemažai garbingų prizinių vietų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Tikrai galiu teigti, kad turime tokių plaukikų, kurie myli šį sportą.
- Kokius specialius duomenis turi turėti norintis užsiimti šiuo sportu?
- Plaukime, kaip ir kitose sporto šakose, sportininkai yra atrenkami, todėl specialūs duomenys plaukikui yra būtini.
Pačioje pradžioje priimame visus, bet paskui išaiškėja tie, kurie tikrai gali tęsti pasirinktą plaukiko kelią. Pavyzdžiui, ateina vienų metų berniukai ir jau, kai jiems maždaug būna dvylika-trylika metų, gali pamatyti, kad vienas ištįsta, tampa aukštas, jo pėdos ilgos, rankos taip pat ir šie požymiai reiškia, kad iš jo bus plaukikas. Juk užtenka pasižiūrėti į aukštos klasės plaukikus, jų kūno sudėjimą, išryškėjusius raumenis, plačius gražiai nuaugusius pečius ir pasidaro aišku, kaip turi atrodyti plaukikas.
Taip pat plaukikai atlieka tam tikrus testus, tokius kaip: greitumo, ištvermės.
Dar vienas svarbus faktorius yra tas, kad plaukikas neturėtų antsvorio. Labai didelės problemos su antsvoriu būna ypač merginoms: ateina po vasaros mergaitės šiek tiek pasitaisiusios, o kai reikia numesti tą svorį, kyla didelės problemos. Aš mergaitėms ir sakau, kad prisipiltų į kairę pusę 5 kg smėlio, į dešinę - tiek pat ir paplauktų vieną dieną, tada ir suprastų, kaip tai yra sunku.
Galiu pasakyti, kad norint tapti geru plaukiku, siekiant aukštų rezultatų, reikia tinkamai maitintis, ilsėtis, laikytis dienos režimo – viskas dedasi į krūvą ir tik tada gali kažko pasiekti.
- Ar šiuolaikinė karta domisi plaukimu?
- Pastebėjau, kad po R. Meilutytės triumfo labai stipriai išaugo vaikų domėjimasis plaukimu. Aišku, labai daug vaikų nori išmokti plaukti, bet kai prasideda didysis jėgų ir gero pasiruošimo reikalaujantis sportas, tada nemažai plaukikų „nubyra“.
Žvelgiant iš kitos pusės, vaikų labai stipriai mažėja. Atsimenu, kai prieš 23 metus pradėjau dirbti, klasėse būdavo po 30 vaikų, o dabar - po 17 ar 18. Tai ir yra didžiausia problema.
Be to, manau, kad vaikai išmoktų plaukti, turi rūpintis ir valstybė. Tai jos pareiga.