Dailininkė V. Žabarauskaitė: „Pristatau tuos tekstūrinius darbus, kurie kažkuria prasme yra tarp tapybos ir tekstilės.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Greta CIŪNYTĖ
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skyriuje vykusio pristatymo metu ne tik susirinko meno mėgėjai ir kultūros ištroškę šiauliečiai, bet ir trumpam pasirodė vasariška saulė, žymėdama Vitos Žabarauskaitės tapybos parodos „Iš atminties skrynios“ atidarymą. Bibliotekos Muzikos ir meno skyrius tarsi nušvito kita šviesa, o paveikslai užgrojo - tekstiliniai darbai tarsi siūlų muzika pasklido po šviesią ir jaukią erdvę. Nors paveiksluose menininkė, kaip visuomet, nestokojo spalvų, ryškumo, tačiau pokalbis kontrastiškai buvo svajingas, melancholiškas ir atviras, kuriame V. Žabarauskaitė prisiminė savo keliones, vaikystę ir apmąstė ateities planus.
- Apie ką ši paroda?
- Apie viską ir apie nieką, kaip visada - apie viską ir apie nieką... Kažkoks vidinis spalvinis išgyvenimas. Skirtingai nei parodoje prieš metus, čia aš daugiausia pristatau tuos tekstūrinius darbus, kurie kažkuria prasme yra tarp tapybos ir tekstilės.
Kadangi mano močiutė, tėvo mama, iki pat mirties audė, tai tie darbai ir darė man didelę įtaką, sugulė į „atminties skrynią“. Aš tiesiog bandžiau atkartoti tuos kažkur seniai seniai matytus koloritus.
Štai penki darbai, kuriuose bandžiau atrasti tautinio sijono, kuris kabėjo namuose, audinio koloritą, kitur - žaliavimas, sodai, obuoliavimas, upė, viskas iš kažkokių gilių vaikystės prisiminimų.
Darbai etnografinės stilistikos. Dabar aš jau iš dainos žodžių neišmesiu, iš atminties vaizdinių neištrinsiu. O santykis su tautosaka irgi atėjo iš vaikystės, esu dėkinga mane supusiai aplinkai.
- Kodėl pasirinkta P. Višinskio biblioteka?
- Su šia biblioteka bendradarbiaujame jau seniai. Aš dirbu Gegužių progimnazijoje dailės mokytoja, tai atvežu čia savo vaikų darbus, taip pat eksponuoju ir savus. Tiesiog mes bendradarbiaujame su šituo puikiu skyriumi jau daug laiko ir man yra didelė garbė pristatyti darbus būtent Meno ir muzikos skyriuje. O kurgi daugiau..? Labai gražios erdvės ir man patinka, kad galima ne tiek daug darbų eksponuoti.
- Koks jūsų santykis su knyga?
- Anksčiau labai daug skaitydavau, o pernai buvau pervargusi, tai atidėjau skaitymą pusmečiui, dabar vėl skaitau - labai daug skaitau. Mėgstu skaityti viską. Ir, tarp kitko, visai nesusijusią su daile literatūrą. Atvirkščiai, aš netgi mėgstu skaityti literatūrą iš visai kitos srities - apie verslą, vadybą, ekonomiką. Nemėgstu tik tos vampyrologijos serijos, čia kažkaip jaunimas ją labai skaito, o man nuobodu - užmiegu.
- Kokia parodos koncepcija?
- Parodoje yra, tuoj suskaičiuosiu. Devyniolika paveikslų! Kiek ir kokie jie bus, pasirinkau spontaniškai iš to, kokias drobes gavau. Bet niekas specialiai nebuvo apmąstyta, tiesiog tapiau ir atsidaviau kūrybiniam procesui.
Prieš tai eksponavau kitą parodą ką tik grįžusi iš Danijos knygyne „Sielai“. Joje buvo įspūdžiai iš kelionės, o čia taip pat dar pora darbų atėjo irgi iš kelionės atminties.
Pirmiausia yra darbai, o tada ieškau erdvių, kur galėčiau eksponuoti. Taigi parodoje yra ir gamtos, ir žmogaus veiklos, ir kelionių iš užsienio, ir etnokultūriniai klodai, atėję iš močiučių. Joje ne vienas įkvėpimo šaltinis, aš taip pat nesu vientisa.
- Kokia jūsų, surengusios daugiau nei šimtą parodų, kūrybingumo paslaptis?
- Tiesiog nuobodu be darbo. Tinginiauju, tinginiauju ir paskui norisi dirbti. Jokių paslapčių čia nėra. Šiaip ar taip dirbti reikia, juk neatsisėsi ant akmens ir nesėdėsi per amžius - aš kūrėja, darbai neužsiprogramuoja kompiuteryje, yra daug ir juodo darbo.
- Kaip gimsta paveikslų pavadinimai?
- Tai paprastai būna iš gyvenimo konteksto. Pavyzdžiui, penki paveikslai „Pasiruošimas Šiaulių tekstilės bienalei“ tiesiog atėjo apsilankius paskutinėje tekstilės parodoje Kaune, kur pačių tekstilės darbų jau beveik nebebuvo - daugiau skulptūros kažkur pasiuvinėtos šeriais, tačiau labai įspūdingos.
Negalima sakyti, kad tekstilė visai sunyko, bet ji transformuojasi į didelę postmodernistinę parodą Kaune. Mano paveikslų pavadinimas čia tarsi koks pašmaikštavimas, kad reikia Šiauliuose pradėti tekstilės bienales.
- Kaip treniruojate vaizduotę?
- Kartais susapnuoju jau gatavus paveikslus, vis tiek kažkur manyje jie yra. Bet šiaip aš esu tokia improvizatorė, kad kol drobių neturiu, dažniausiai nežinau, ką padarysiu. Būna kartais išankstiniai pasiruošiamieji darbai, nes dirbtuvėje neturiu stalo, tai namuose turiu pasidaryti eskizus. O tekstūriniuose daugmaž žinau, kokių spalvų noriu tuo metu, kokia idėja, kokia spalva.
- Ar Šiauliai – meniškas miestas?
- Nelabai yra kada galvoti. Yra, aišku, meniškesnių miestų, vien Roma tikrai yra meno muziejus po dangumi. Bet negali gi visi gyventi Romoje, Vilniuje ar Paryžiuje, kažkas turi gyventi ir Šiauliuose.
- Kaip vertinate Lietuvos dailę pasaulio kontekste?
- Na, žiūrint, į kokią galeriją užeisi. Jei užeisi į komercinę galeriją, pamatysi praktiškai tą patį: naminiai paveikslėliai, peizažai, natiurmortai, keramika. O jeigu užeisi į modernaus meno muziejų, jau pamatysi visai kitokius, įspūdingus dalykus.
Bet sujaudins nebūtinai patys naujausi darbai, mane galbūt labiau domina brandesni. O lietuvių dailė labai įdomi, labai įvairi. Ji man tikrai yra priimtina visais pavidalais, ji puikiausiai gali atstovauti Lietuvai bet kuriame mieste ir įvairiais formatais.
- Ar turite mėgstamiausių tapytojų Lietuvoje?
- Tai kad aš labai mažai skaitau apie dailę: mokykloje nuo ryto iki vakaro - dailė, po darbo – dailė. Jei dar skaityčiau apie ją, tai imčiau rūgti tik savo sultyse.
Aišku, kažkada didelę įtaką man darė meno mokyklos mokytojai, kažkurių frazes ir iki dabar prisimenu. Tačiau dabar manau, kad tos įtakos yra sutrauktos - norint nutapyti paveikslą nebereikia remtis kažkokiu autoritetu. Nors kartais matytus vaizdus gali pakartoti nesąmoningai, pasąmonėje vis tiek viskas lieka, kraunasi, koduojasi. O kaip atsikratyti?
Čia irgi nėra toks žaidimas, kad tu turi visąlaik kažką naujo pateikti. Tiesiog gyveni taip, kad tau būtų įdomu.
- Ar įmanomas nuolatinis meno naujumas?
- Pasižiūri į tą patį reiškinį iš visai kito taško ir atrodo keistas dalykas - lyg ir viskas atrasta, bet staiga į tą patį reiškinį gali pažiūrėti iš visai kito taško.
Pavyzdžiui, galėčiau šiek tiek paliesti tokią skaudžią temą: mačiau keistą modernaus meno parodą - lenkė autorė pristatė vokiečių architekto karo laikų darbą skaitmeniniu variantu, kaip turėjo atrodyti Varšuva pagal jo planus. Visas milžiniškas miestas nušluotas nuo žemės ir pastatyti tokie modernistiniai penkiaaukščiai barakai - toks grynas modernas.
Atrodo, tarytum viskas sena, žinoma, ir kaip Varšuva atrodė, ir kaip atrodo dabar, koks turėjo būti vokiečių fašisto planas. O kai tai pateikta skaitmeniniu variantu, kur tu tarsi važinėji tomis gatvėmis, tai vėl viską pajauti iš naujo, lyg nebūtum matęs to miesto. Labai stiprus poveikis. O ar menininkė padarė kažką visiškai naujo?
- Ar jaučiate naujų idėjų badą?
- Aš kažkaip nesiekiu kiekvienoje parodoje būtinai parodyti kažką nauja. Tas naujumas atsiranda taip keistai, kai, pavyzdžiui, palygini 1989 ir 2010 metų darbus. Nors aš gal kaip tik esu tokia nuosekli, nesiblaškanti, nors ir ne su vienu stiliumi užsiimu.
Nuo vieno pavargstu, tada pereinu prie kito, bet kad atsirastų kažkas labai nauja, tai ir gyvenime turi apsiversti viskas aukštyn kojomis, tada tas naujumas atsiranda savaime. Visi mes ant savo dvasinio pagrindo gyvename ir aš galbūt laukiu tokio didelio sukrėtimo, bet ta teigiama prasme tada savaime pasikeičia viskas.
- Ar manote, kad mene idėja svarbesnė nei pavaizduotas objektas?
- Aš, jeigu atvirai, apie tai negalvoju, tiesiog tapau ir viskas. Žiūrint, ar čia vaizdinių parodą darai, ar konceptualią, bet man vis tiek yra gražu spalva, o grafikoje – faktūra. Grafikoje gal kiti dalykai, bet tapyboje man reikia tų spalvų, niuansų.
Atrodo, va visi penki paveikslai vienodi, bet iš tikrųjų yra labai subtilus skirtumas. Kažkaip apie daug dalykų, kurių jūs manęs paklausėte, aš elementariai negalvoju - esu per daug spontaniška, kad labai daug galvočiau.
- Pagrindinė meno funkcija – estetinė?
- Nebūtinai. Ta estetika yra painus dalykas: kas vienam gražu, kitam visiškai gali būti nepriimtina, vienam estetika yra rėmai, kitam - gražus įpakavimas. O aš galvoju, kad geras darbas ir be rėmų turi gerai žiūrėtis. Ir jeigu gerai žiūrisi be rėmų, tai su rėmu - dar geriau!
- Jums mieliausia parodas rengti Šiauliuose?
- Tiesiog patogiausia. Ne visi gi mūsų norai turi būti realizuoti, savaime aišku. Kas iš to, kad aš darysiu parodas kažkur Vilniuje, o čia nieko? Aš čia gyvenu, čia mano aplinka. Iš tikrųjų ir maloniausia ir patogiausia. Nesakau, kad mano darbai nepakeliavę po Lietuvą, o ypač po Šiaulių apskritį (aš, galima sakyti, aptarnauju tuos visus septynis Šiaulių rajonus), tačiau maloniausia ir būti ir kurti tiems žmonėms, kuriuos pažįstu, su kuriais kartu gyvenu, dirbu.

V. Žabarauskaitės parodos „Iš atminties skrynios“ akimirkos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.