B. Šaltis nepoetizuoja dailininko darbo, užtat sako, kad kaip bitei norisi medaus prinešti į visas akeles, o jų galo – nesimato.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
„Laiptų galerija“ džiaugiasi jau šeštąja žinomo dailininko Bonaventūro Šalčio paroda „jau...“, kurioje eksponuojami 27 menininko tapybos darbai. Žaismingos ir tuo pačiu konstruktyvios abstrakcijos pasižymi spontaniškumu, laisve, o elegantiški portretai – švelnia estetika. Tiesa, jų autorius, panašus į savo darbus intelektu, nevengia pasidalyti pastabiu humoru, kandžia ironija, tuo pačiu sakydamas, kad jo gyvenimas, kaip diena, kaip lošimas ir vis dėl to – mielas.
– Kodėl toks lakoniškas parodos pavadinimas?
– Čia kažkas panašaus, kai sakau „mylimoji“ ir nesakau, kas ji. Jeigu ne banaliąja prasme, tai tikriausiai įsimylėjau savo parodą. Yra mylimas ir mielas žmogus. Šiuo atveju žodis „mielas“ – artimesnis. Paveiksluose – ne tik abstrakcijos, bet ir žinomų kultūros veikėjų portretai. Žinoma, ekspozicijai dariau atranką: kai reikėjo vežti į galeriją, pro Šaltį nepraėjo 7 darbai. Tad dabar galima išvysti 27 darbus.
– Turite savo pirmą mylimiausią darbą?
– Mano visi darbai man atrodo kaip pirmi. Padarai darbą – savotiškai pirmas. Manau, kad gyvenimas duotas pirmas, o ir trumpas. Mėgstama sakyti – gyvenimą ilgą nugyveno arba trumpą. Man gyvenimas yra viena diena. Nes paskui vakare savotiškai numiršti – užmiegi. Nėra tavęs, nulis. Tad man gyvenimas yra ta diena – gimei ir numirei. O tą dieną reikia susitvarkyti, kaip aš mėgstu daryti, susikomponuoju ją tvarkingai. Ir tą dieną atsiranda mano pirmas paveikslas.
– Sakėte, kad gyvenimas – tai lošimas.
– Gyvenimas susidaro iš dienos. Tačiau galvoju, kad dar tai savotiška vežimo partija, kurių teko daug sulošti. Kartais tekdavo lošti su labai prasta korta, kartais labai gera iškrisdavo. Reziumuojant - dauguma mano lošimų buvo sėkmingi. Juk jeigu esi sveikas žmogus, kuriam lemta ilgai gyventi, viską, ką turi daryti, tai siekti savo tikslų. Kaip gaila, kad jauni žmonės numiršta – per jėgą numarina kokia nors liga. Po parodos išvyksiu į savo mylimųjų dailininkų gimtinę - Olandiją. Susimąsčiau, kad visi – Rembrantas, Rubensas, van Eikas, Broveris, van Gogas – jau būtų mirę, lyginant su manimi.
Sudėtinga išnirti iš srauto panegirikos, kurią sunkiai priima mano aš. 65 metai praėjo pakankamai greitai. Bet aš per daug ir neišgyvenu. Savotiškai nejaučiu, kad man tiek metų.
Iki šiandien atsimenu, kaip Vytenis Rimkus egzaminuoja tryliktoje auditorijoje – pats žiūri pro langą į parką, verčia albumą ir tu turi pasakyti pavardę. Jeigu jis galvos nepasuka – vadinasi, pataikei.
Tad tas reikaliukas kaip ką tik buvęs, o jau praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Menininkų sukirpimas keistokas: mes laimingiausi nuo žmogaus šalia, kuris materialinės naudos neturi.
Per tuos 65 metus vežimų korta krito puiki. Esu laimingas, dėkingas Vitoliui Trušiui, kuris kaimo snarglį sugebėjo paminkyti, V. Rimkui, Aloyzui Toleikui – mano profesūra buvo nuostabi. O pats apie savo darbus nemoku kalbėti, kažkam esu sakęs – nedarau blogiau negu moku, štai ir visas mano metodas. O tapybos norisi visuomet, ir viskas.
– Ar prisirišate prie savo darbų?
– Savotiškai kažkuris patinka, kažkuris – nervina. Kitas, žiūrėk, visai nepatinka, tad užtapai iš naujo ant viršaus ir atsiranda kažkas visiškai kita. Išmetęs esu ne vieną savo darbą.
Artimesni tie darbai, kurie adekvatūs, konkrečiai atitinka kažką. Jeigu yra portretinė kompozicija, jeigu žmogus įdomus, tada šiek tiek prisirišu. Nėra taip, jeigu matau asmenybę, tarkime, kultūros kontekste, kuri daugiau žinoma, man tampa lengviau tapyti. Nežinau... nėra nei sunku, nei lengva – tiesiog yra darbas, reikia išarti. Tai ir profesionalumo dalykai.
– Kokie?
– Mane siutina, pavyzdžiui, parke neseniai pastatytos medinės skulptūros. Ir vienas buvęs mano studentas ten reiškėsi. Rūpužiokas į paskaitas neidavo, nelankydavo, praleidinėdavo. Va, ir rezultatas – piešti nemoka, tad išėjo nesukomponuota skulptūra, prasto piešinio... jau nekalbu apie skulptūros plastinę pusę. Tai yra neprofesionalu. Tad amatininkas prastas – nežino gramatinių taisyklių. Va, kur yra problema – išvažiuoja į miestą automobiliu ir nežino taisyklių. Tai ir šiuo atveju, sakyčiau, įvyko plastinė avarija. Gramatika – menų pagrindai. Kaip ir muzikantai turi būti susipažinę su harmonija, solistai – su solfedžio. O kokia nelaimė su mūsų dainininkais... Tik užlipa ant scenos – ir jau žvaigždė. Užmiršta paprastą dalyką žmonės – Rūta Meilutytė ir Arvydas Sabonis yra žvaigždės, dar Šarūnas Sauka - tapytojas. Visi kiti – metereoritai, o tikra žvaigždė – Saulė.
– Tikrai nepatinka parko skulptūros?
– Pusę dienos nervinausi dėl to kičo. Paskui sukūriau teoriją, kad yra profesionalusis menas, liaudies, yra kičas ir dar vienas -izmas – puronizmas. Puronizmo viršūnė tie naujieji parko darbai, tik kad nuo „blėkos“ perėjo prie medžio.
Pavyzdžiui, gali būti geros idėjos, gera medžiaga, geri siūlai. Bet šie komponentai, patekę į prastas rankas prastam siuvėjui, ir taps prastai sukirpti. Tas drabužis padaromas – gali apsivilkti, bet jis ir spaudžia, ir raukšlėjasi. Idėja gera – pasiūsime švarką ar kostiumą. Siuva Vilius Puronas, bet kad drabužis kreivas, išaugtinis kažkoks – neįmanoma. Iš bėdos gali nešioti.
Taip ir čia – prie tų objektų žmogus gali nusifotografuoti, bet... Valgyti gali persūdytą sriubą, nemirsi iš bado, bet bloga, nesveika. Tad ne veltui sakoma – yra aukštasis menas, yra ir nulinis.
– O kas jums yra atskaitos taškai?
– Daug dailininkų. Kaip sakiau, dar sykį vyksiu į Amsterdamą ir prisiminsiu savo mylimuosius Rembrantą, van Goga, Rubensą, van Eiką. Tai tikros garsenybės, didžiuliai amato meistrai. Ne tik, kad talentingi plastine prasme. Dar pasižiūrėsiu da Vinčio darbus ir ponią Lizą. Vienintelis muziejus Amsterdame, turintis daugiausiai van Gogo darbų. O pasižiūrėti reprodukcijų tikrai neužtenka. Čia tas pats, kaip ir su moterimi. Juk jos nuotrauka gali pasidžiaugti, bet juk daug geriau gyvas bendravimas. Originalas yra tikra tiesa. Esu savo laiku matęs „Moną Lizą“ Maskvoje, seniai. Galėčiau pasakyti, kad tai nieko ypatinga, kai žiūri originalą – rudas ir tiek.
– Tai kodėl jis – toks šedevras?
– Šedevrai kartais pasidaro šedevrais tiesiog istoriškai. Sunku nusakyti tą jų vertę. Kalbėk, kalbėk ir prikalbėsi, bet čia, žinoma, humoras. Taip susiklosto, kai eina iš epochos į epochą. Gali glostyti, girti ir girti. Bet tai vis tiek šedevras, jau ir tais laikais, brandžiajame renesanse, jis buvo vertinamas. Yra tos tiesos – kai dailės meno vertintojai išdievina paveikslą ir tuomet jis tampa šedevru.
Juk nei pastatyta piramidė nėra graži, nei ką, bet ji vertinama. Ar ten architektūriškai gražu? Piramidė kaip piramidė – akmenų kalnas, sudėtas preciziškai. Čia ir prasideda meno kūrinio, šiuo atveju architektūros kūrinio, komponentai, kaip ir žmogaus, asmenybės.
Daug yra komponentų, segmentų, dimensijų, iš kurių susiformuoja vertė. Meno kūrinio vertė – ji nėra apčiuopiama ar nusakoma. Gali tik jausti.
O jausti gali, kažkokią vertę matyti, kai kūnas yra paruoštas. Žiūrovas gali tik apsimetinėti, o dažniausiai ir apsimetinėja, vaidina kaip artistas. Neprofesionalus, ne tos srities specialistas visada tampa artistu. Jis vaidina suprantantį, bet kūrinio gilumą vargiai gali pajusti. Kaip, sakykime, nebuvęs kosmose apie kosmosą kalbėti. Papilstyti iš tuščio į kiaurą gali gražiai, jeigu turi oratorinių sugebėjimų – apie kosmosą kalbėsi ir atrodysi kaip profesionalus kosmonautas. Bet gilumos jam nelemta pažinti.
Yra ir išimčių. Pavyzdžiui, toks rusų Stasovas, kuris visą peredyžnikų kartą išaugino pats nebūdamas dailininkas. Peredyžnikai – visa Repino chebra: Surikovas, Savrasovas, Serovas.
– Kaip žvelgdavote į savo studentus?
– Visaip buvo su mano pedagogika. Kai pradėjau dirbti, buvo vienaip, kai įpusėjau – kitaip, į pabaigą - dar kitaip. Paprasčiausiai kai susitinki su žmogumi, žiūri į jį kaip į medžiagą - greitai jį perprantu ir žinau, kaip reikėtų dirbti, iš kokio kampo prieiti, tarkime, dėstant kompoziciją. Metodas atsiranda iš tos eigos, po pirmos paskaitos aiškėja – matai, ar tavo mokinys durnių klijuoja, ar talentingas, ar mažiau talentingas. Jaučiasi. Apie 2000 žmonių per tą laiką teko išmokyti.
– Ar verta ištikimai priklausyti teptukui?
– Kažkada reikėtų kiekvienam susimąstyti – ar tu galėsi priklausyti, ar būsi ištikimas. Dailininku būti nėra romantika. Jeigu dirbi, tai jau darbas, bet kūryba yra savotiškas malonumas, atskiras pasaulis kiekvienam dailininkui. Jis turi savo kokoną kaip šilkverpis. Apsivynioja savo idėjomis, savo mintimis ir gyvena, ir miršta kaip medis stovėdamas. Vis tiek prie molberto pasilieki vienas ir labai miela nuo šito.
– O kas vedžioja dailininko ranką?
– Niekas. Jau sakiau, kad tai profesionalumas ir tai yra amatas, tad nereikia poetizuoti. Galima šmaikštauti ir dailiai kalbėti. Bet yra paprasčiau – sumąstei, vis tiek dirbančiam dailininkui kylis kylį varo, paveikslas paveikslą stumia, idėja ateina po idėjos.
Vienoje idėjoje kažką sutvarkei, atsiranda kita, kaip bitei korys. Į visas akeles norisi prinešti, o nėra pabaigos – tai taip ir gyveni. Tikriausiai kūrybos klodo nelemta ištirti, nors tikriausiai pasaulyje jau yra tų tyrimų...
Aš manau, kad čia yra smegenų veikla, bet į ją, kaip ir į kompiuterį, programa turi būti įdėta. Ją reikia įdiegti. Juk kompiuteris tuščias padaras – jeigu nebūtų žmogaus, iš jo nieko gero nebūtų. Jį reikia užprogramuoti. Taip ir dailininkas turi kišti į galvą programas, metai eina – ir nuolatos dedi. Jau mano naujausios parodos programa – pasenusi, eina kitas planas. Jau man nebepatinka, kaip Šaltis dirba. Nesmerktina, bet tiesiog nebepatinka.