Šiaulių „Gintra-Universitetas“ moterų futbolo komanda perrašė istoriją ir pirmą kartą įveikė UEFA čempionų lygos barjerą. Apie euforiją, kuri užplūdo pasiekus tokią reikšmingą pergalę, moterų futbolo subtilybes ir savo kaip futbolininkės karjerą papasakojo „Gintra-Universitetas“ komandos kapitonė ir vartininkė G. Kaselytė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Neseniai Šiaulių mieste aidėjo pergalės dainos ir šūksniai, kai Šiaulių „Gintros-Universiteto“ moterų futbolo komanda perrašė istoriją ir pirmą kartą įveikė UEFA čempionų lygos barjerą. Mūsų futbolininkės pateko tarp 32 stipriausių Europos moterų futbolo komandų.
Apie euforiją, kuri užplūdo pasiekus tokią reikšmingą pergalę, moterų futbolo subtilybes ir savo kaip futbolininkės karjerą papasakojo „Gintros-Universiteto“ komandos kapitonė ir vartininkė Greta Kaselytė.
- Kodėl pasirinkote futbolą?
- Aš ne šiaulietė, o kilusi iš Ukmergės, kur moterų-mergaičių futbolas buvo labai populiarus. Mano pusseserė taip pat jautė aistrą šiai sporto šakai, o ji man buvo autoritetas, norėjau į ją lygiuotis. Tikriausiai šios priežastys ir lėmė tai, kad pasirinkau futbolininkės kelią.
Taigi futbolą pradėjau žaisti nuo 5 klasės. Iš Ukmergės mūsų šeima persikraustė į Ukmergės rajone esančią Šventupės gyvenvietę. Ten buvo įsikūrusi moterų futbolo bazė. Į šią bazę suvažiuodavo visi, kas domisi, žaidžia moterų futbolą, taip pat ten vykdavo ir moterų rinktinės stovyklos. Visa tai mačiau ir, galima sakyti, tuo gyvenau.
Na, o kai baigiau 12 klasių, mane pakvietė žaisti į Šiaulius. Kadangi Ukmergėje aukštųjų mokyklų nebuvo, sutikau mokytis, gyventi ir tęsti futbolininkės karjerą Šiauliuose.
Šiuo metu žaidžiu „Gintros-Universiteto“ merginų futbolo komandoje ir mokausi Šiaulių universitete viešąjį administravimą.
- Nemanote, kad tai labiau vyriška sporto šaka?
- Žinokit, daug kas sako, kad tai vyriška sporto šaka, bet aš taip nemanau. Dabar viskas labai sparčiai juda į priekį, niekas nestovi vietoje, pasaulis modernėja, moterų ir vyrų teisės tampa lygios. Pasitaiko, kad moterys lygiuojasi į vyrus, o vyrai - į moteris. Todėl manau, kad visiškai normalu merginai žaisti futbolą.
Be to, kitose pasaulio šalyse toks klausimas, ar tai vyriška, ar tai moteriška sporto šaka, nė nekyla. Begalė moterų, merginų mėgsta gal labiau vyrams priimtinas, bet jokiu būdu ne vien jiems skirtas sporto šakas.
- Ar esate patyrusi rimtesnių traumų?
- Mėlynių ant kūno jau nebeskaičiuoju. Dar kai esi vartininkė, jų tikrai pasitaiko nemažai, bet aš, tiesą pasakius, jų nebejaučiu.
Na, teko vieną kartą mėlynes po abiem akimis turėti, nes gavau kamuoliu į nosį, bet tai buvo vienintelis kartas, kai taip pasipuošiau.
O šiaip tai rimtesnių traumų, kaip rankų, kojų lūžimai ar plyšę raiščiai, nesu patyrusi. Nežinau, gal kas mane saugo, nes kitoms merginoms tikrai pasitaiko visko.
Bet galiu atvirai pasakyti, kad mėlynių ar rimtesnių sužeidimų, kurie gali atsirasti žaidžiant futbolą, aš nebijau. Kai buvau jaunesnė ir to kamuolio labiau prisibijojau, apskritai gal šiek tiek atsargesnė buvau. O dabar kuo toliau, tuo labiau manęs niekas nebebaugina.
Tiesą pasakius, manau, kad sužeidimai, aktyviai užsiimant bet kokia sporto šaka, yra natūralu.
- Nebaisi atsakomybė, kuri užgula vartininkės pečius?
- Na, žinoma, aš visada ta paskutinė, kuri turi paskutinį šansą išgelbėti vartus. Bet treneris mums visada primena, kad visos komandos narės yra atsakingos ir kaltos dėl pataikyto priešininkių įvarčio.
Taip yra todėl, kad futbolas - tai komandinis žaidimas ir visą laiką turi dirbti visa komanda.
Šiaip aš savimi labai pasitikiu. Jei varžybos vyksta Lietuvoje, tai man visai nebaisu. Tačiau kai varžybos yra visos Europos mastu, tai širdelė jau labiau daužosi. Tokiais atvejais kažkaip labiau susijaudinu, tampa sunkiau susitvarkyti su ta baime. Bet šiaip manau, kad su šia savo pareiga susidoroju gana gerai - man ramu.
- Ko reikia, kad būtum gera žaidėja?
- Svarbiausia futbole yra komandos ir vienybės jausmas. Jei komanda vieninga, įmanoma daug ko pasiekti. Kiekviena komandos narė turi būti valinga, stipri asmenybė. Tokioms asmenybėms susijungus į visumą galima parodyti gerą žaidimą.
Valia, ryžtas, stiprybė yra labai svarbu, tačiau taip pat svarbus ir geras fizinis pasiruošimas. Žinote, mano, kaip vartininkės, pozicija truputį skiriasi nuo visos komandos pozicijos, nes man daugiausiai reikia stovėti, saugoti vartus. Tačiau visoms kitoms komandos narėms reikia labai daug fizinių jėgų ir ištvermės. Išbėgioti pusantros valandos futbolo aikštėje tikrai nėra lengva.
Visas tas fizinis pasirengimas mums dažniausiai vyksta pasiruošimo stovyklose. Ir prieš vykusias UEFA moterų futbolo čempionų lygos varžybas buvome išvykusios į tokią stovyklą. Ten fiziškai labai daug dirbome ant smėlio. Tokias treniruotes turėjome po 2 kartus per dieną.
Po šių treniruočių kai kurioms merginoms būdavo net prisėsti sunku, nes raumenis degindavo skausmas.
Žodžiu, kiekvienoms varžyboms reikia daug ir intensyviai ruoštis, nes jeigu esi blogos formos, tiesiog negali žaisti ir parodyti geriausių rezultatų.
- Ar yra tekę varžytis su vyrais?
- Ne vieną kartą futbolo aikštėje esame susidūrusios su vyrais. Dažniausiai jei žaidžiame su tikrais vyrais, o ne su berniukais, tai jie su mumis juokaudami varžosi. Taip yra dėl to, kad, savaime suprantama, futbolininkai vyrai fiziškai daug stipresni už mus.
Taip pat ir su berniukais porą draugiškų rungtynių turėjome. Žinoma, skiriasi tas žaidimas ir labai jaučiasi, kur žaidžia berniukai, o kur - mergaitės. Futbolininkai tokie vikresni, greitesni ir, deja, kol kas mums nepasisekė jų įveikti. Tačiau manau, kad tokia patirtis yra labai gera ir naudinga. Rungtynės su vyrais ar berniukais pakelia mūsų pačių lygį. Tikrai verta taip pasitreniruoti prieš rimtesnes varžybas.
- Kokia jūsų komandos atmosfera?
- Galiu drąsiai teigti, kad mūsų komanda labai draugiška. Mes ne tik komandos narės, kurias vienija aistra futbolui, bet taip pat esame ir draugės už futbolo aikštės ribų.
Būdavo, kad kai išvykstame į pasiruošimo stovyklas, savaitgaliais mums leisdavo parvykti namo. Tai mes vis tiek susitikdavome ar tinklinio pažaisti, ar kitaip laisvalaikio praleisti.
Kai tiek laiko būni drauge, yra neįmanoma nesusibendrauti, netapti artimoms.
Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau mūsų santykiai gerėja. O šiuo metu mūsų komanda yra ypač draugiška ir vieninga. Aš dėl to labai džiaugiuosi.
- Ar tikėjotės patekti į kitą UEFA moterų futbolo čempionų lygos varžybų etapą?
- Aišku, kad, kai kiekvienais metais dalyvaujame šiose varžybose, turime tikslą ir trokštame patekti į tą kitą etapą. Šie metai taip pat nebuvo išmintis.
Per pirmąsias rungtynes su Kipru mes buvome per daug išsigandusios. Visi sakė, kad kiprietės - lyderės, stiprios priešininkės ir tai neleido atsipalaiduoti - pakišo koją.
Po antrų rungtynių su Farerų salų futbolininkėmis, nors ir tapome nugalėtojomis, manėme, kad nebeturime šansų patekti į kitą etapą. Net treneriai sakė, kad nesvarbu, kaip sužaisime kitas rungtynes, svarbiausia atiduoti visą save ir būtų gražu laimėti. Tuo metu nežinojome, kad šios varžybos ir pergalė prieš Albaniją mums atneš tiek daug džiaugsmo ir padovanos kelialapį į tą išsvajotąjį antrąjį etapą.
Jūs neįsivaizduojate, kas vyko viešbutyje, kuriame gyvenome, kai sužinojome, kad patekome į kitą etapą: visas viešbutis skambėjo nuo mūsų džiaugsmo šūksnių, visą komandą užvaldė nenusakoma euforija.
- Ar moterų futbolas Lietuvoje populiarus?
- Manau, kad šiuo metu ši sporto šaka yra tikrai gana populiari. Kuriasi labai daug naujų komandų, ypač pirmojoje lygoje. Apskritai didėja mergaičių susidomėjimas futbolu. Ypač tai pastebiu didesniuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune. Juose gausu renginių, susijusių būtent su moterų futbolu.
Šiauliuose gal truputį pasyviau į tai žiūrima. Tačiau neseniai vykęs tokio masto renginys, kaip UEFA moterų futbolo čempionų lygos varžybos - įrodo, kad mūsų mieste moterų futbolas taip pat vis dar gyvas.
Labai nudžiugino ir nustebino, kad šis čempionatas pritraukė tiek daug žiūrovų ir sirgalių. Mes tikrai nemanėme, kad sulauksime tokio palaikymo - žmonių susirinko tiek, kiek į vyrų futbolo varžybas.
Taip pat labai sujaudino ir daug emocijų sukėlė tai, kad šiose varžybose turėjome savo fanus, kurie dainavo mums dainas, skandavo. Tai buvo tikrai neapsakomas jausmas, labai labai didelės emocijos.
- Kaip pavyksta suderinti sportą, mokslus ir laisvalaikį?
- Jei atvirai - dažniausiai nukenčia laisvalaikis. Futbolo treniruotės man vyksta vakarais, o rytais reikia eiti į paskaitas.
Bendrakursiai dažniausiai laisvalaikį leidžia po paskaitų vakare, o aš, deja, ne.
Bet nemanau, kad tai yra koks nors pasiaukojimas ar labai didelė netektis, nes man patinka sportuoti. Būna, kad porą savaičių nesportuoju ir jau tiesiog degu, kaip noriu. Iš tiesų, nežinau, gal čia toks įprotis, bet tokia rutina ir gyvenimas man tiesiog priimtini ir kartu visa tai džiugina, nes aš mėgstu tai, ką darau.
- Kiek planuojate tęsti futbolininkės karjerą?
- Futbolą gali žaisti tiek, kiek nori. Iš mūsų komandos praėjusiais metais išėjo 45 metų futbolininkė. Tačiau ji ir toliau žaidžia - tik kitame klube. Tai įrodo, kad metai šioje sporto šakoje nėra rodiklis. Kol turi sveikatos, noro, entuziazmo, tol gali tęsti karjerą.
Aš pati dar kol kas nežinau, kiek laiko tai truks. Laikas galvoti ir apie asmeninį gyvenimą, bet bandysiu, jei leis galimybės, suderinti ir tai, ir tai. Deja, moterims yra sunkiau negu vyrams, joms reikia rūpintis ir galvoti apie šeimą bei vaikus.

Svarbiausia futbole yra komandiškumo ir vienybės jausmas.
Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.

„Kiekvienoms varžyboms reikia daug ir intensyviai ruoštis, nes jeigu esi blogos formos, tiesiog negali žaisti ir parodyti geriausių rezultatų“, - sako Šiaulių „Gintros-Universiteto“ vartininkė.
Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.