D. Vaičiulionienė: „Verta gyventi tik dėl nuostabių žmonių, kurie tampa tavo bendražygiais ir galų gale – draugais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Choro dirigentė, pedagogė Danutė Vaičiulionienė rugpjūčio 22-ąją pasitiko 70-ies metų jubiliejų. Skaitant dirigentės biografiją norom nenorom išvysti, kad šios asmenybės gyvenime darbas darbą vijo: visą savo gyvenimą be dirigavimo ir pedagogikos D. Vaičiulionienė gaivino ir puoselėjo Lietuvos muzikos kultūrą. Ji pirmoji Nepriklausomoje Lietuvoje prikėlė naujam gyvenimui sovietiniais laikais draustas lietuvių kompozitorių tautines ir bažnytines giesmes. Meilė savo profesijai, dėka kurios D. Vaičiulionienė ne tik keliavo, bet ir susitikdavo su garsiais kultūros ir visuomenės veikėjais – yra visa tai, ko žmogaus laimei reikia.
Sąmojinga, intelektuali D. Vaičiulionienė juokauja ir apie savo jubiliejų: „Žinote, į pasą dažnai nežiūriu, o kai pasižiūriu, tai tiesiog pasakau – yra taip, kaip yra“.
– Kuo jus paviliojo muzika?
– Mama grojo gitara, tėvelis - smuiku. Bet aš nežinau... nuo mažens man patiko muzika. Sėdėdavau virtuvėje, mama ruošdavo maistą, o aš skaityti dar nemokėjau, bet jau žaidžiau muzikantę. Buvau tikriausiai kokių ketverių metų. Tad ant taburetės pati grojau. Eidavome į kino filmus, matydavau kaip groja. Pasižiūriu – pati noriu groti.
Kai sukako šešeri, tėvai mane nuvedė patikrinti mano muzikinių gabumų. Pasirodo, kad visai ne kvaila buvau ir tada. Aš pradėjau mokytis fortepijono specialybės. Aštuonerius metus mokiausi groti fortepijonu, o paskui įsteigė choro dirigavimo skyrių ir man pasiūlė mokytis ten. Tuomet jau pradėjau mokytis dirigavimo. Turėjau labai nuostabią mokytoją.
– Kodėl būtent dirigavimas?
– Choro dirigento darbas – kaip ir instrumento valdymas. Nes paskui studijuojant konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) fortepijonas buvo kaip specialybė. Aš grojau stambios formos kūrinius. Taip, kad tas instrumento valdymas niekada nepakenks, jis tik padeda geriau suprasti dirigavimą.
– Neišmanantys dažnai sako, kam tas dirigentas.
– Aš jums pasakysiu choro dirigento profesoriaus Konrado Kavecko su humoru pasakytais žodžiais: „O kas gi dar mojuodamas rankomis chorui orą paduos?“
Atrodytų, kad dirigento profesija yra labai dėkinga. Tu išeini į sceną, publikai atsuki nugarą, sudiriguoji, nesvarbu ar tai dainelė, ar stambios formos kūrinys, kuris trunka valandą-pusantros. Po nuskambėjusio kūrinio atsisuki į publiką ir esi apdovanotas aplodismentais. Atrodytų, oi kokia gera specialybė. Bet iš tikrųjų tai labai sudėtingas darbas. Žmogui neduota girdėti tikrojo savo balso skambėjimo. Tad dirigentas privalo puikiai žinoti dainavimo techniką, sugebėti išmokyti savo kolektyvo dainininkus, puikiai žinoti atliekamo kūrinio stiliaus ypatybes, žinoti kūrinio turinį ir sugebėti jį įprasminti. Ir visa tai turi daryti kasdien su profesionaliais dainininkais, kurie visgi yra skirtingo mentaliteto ir skirtingo charakterio žmonės. Dirbant neteko su niekuo konfliktuoti. Yra labai geri Justino Marcinkevičiaus žodžiai - „jei iš viso yra pašaukimas, tai kilniausias yra darbas“.
– Ką tai reiškia jums?
– Savo vaikystėje neturėjau nė vienos lėlės. Neturėjau kada su jomis žaisti. Mano darbo diena prasidėdavo pusę aštuonių ryto nuo pat šešerių metų. Taip būdavo todėl, kadangi namuose turėdavau prasigroti. Kad būčiau pasiruošusi pusę devynių nueiti į pamokas, kur buvo ir bendras lavinimas, o po to – muzikinės pamokos. Tad į namus grįždavau namo 7-8 valandą vakaro.Tai yra darbas. Verkdavau. Buvo nelengva, vaikai jau pavasariop kvadratą žaidžia kieme, o aš turiu sėdėti ir groti. Gal tiesiog nemesti visko man leido charakteris – visada be galo buvau ramaus būdo, bet ir užsispyrusi. Jeigu kažką pradėjau, tai turiu pabaigti.
– Kokių patirčių atnešė pedagoginis darbas?
– Pedagoginis darbas buvo nuostabus. Todėl, kad teko dirbti su daugybę labai skirtingų mokinių, netgi su aklu vaikinu. Be galo daug patirties šis darbas atnešė. Geri vaikai: ką uždavei – tą išmoko, ko paprašei padaryti – tą padarė.
Bet man visada patikdavo tokie išdykėliai ir nenuoramos, judrūs vaikai – tiek dirbant kultūros mokykloje, tiek ir Šiaulių aukštesniojoje mokykloje (dabar Sauliaus Sondeckio menų gimnazija). Tokie vaikai yra žymiai imlesni, jie gali kur kas labiau save išreikšti.
– O dirigavimo patirtys?
– O dėl dirigavimo – tai yra labai sudėtinga. Yra vienas dalykas, kai dainuoja choras a cappella – be pritarimo. Visai kas kita, kai kūrinys atliekamas su fortepijono pritarimu ar yra diriguojamas dar ir su orkestru bei solistais.
Vis dėlto sakau: pažinti muzikos meną - tai tas pats, kas mokėti dar vieną kalbą. Pati nekalbu anglų kalba - tik vokiečių. Bet su anglu, kuris domisi muzika, aš labai gerai susikalbėjau ir ne vieną kartą. Todėl manau, jeigu vaikas, kuris mokėsi muzikos, bet nenuėjo profesionalo keliu, pažino šitą gražų ir gerą dalyką – muziką.
Kaip nebūtų keista, vaikai, kurie baigė dirigavimą, bet netapo profesionalais, gyvena su muzika. Štai lyg ir negirdėjau, bet nuvažiuoju į konkursus, į festivalius – pasirodo, jie turi savo kolektyvus. Tai kur jūs buvote, kodėl tylėjote, kad jūs vis tik dirbate su muzika? Daugelis man sako, kad ištekėjo, vedė, sukūrė šeimas, po to – vaikai, bet vis tiek jiems ateina metas, kai trūksta muzikos, ir viskas. Yra mano auklėtinių, kurie muzikoje dirba labai sėkmingai užsienyje, ir čia, Lietuvoje. Ir aš džiaugiuosi, jog mano pamokos nepraėjo veltui. Tad vieną kartą prasidėjus su muzika, be jos nebegali. Juokaudama galiu pasakyti – jei jau įklimpai į šią balą, iš jos nebeišbrisi. Vis dėlto svarbiausia, kad vietoje nestovėtum, o tobulėtum.
– Jums teko susitikti su daugybe asmenybių.
– Susitikimų ir labai įsimintinų buvo išties daug. Reikėtų be galo daug vardinti. Nepaprastai šilti ir netgi tėviški, kai jau nebeturėjau savo tėvelio, buvo susitikimai su a. a. monsinjoru Kleopu Jakaičiu. Tai buvo tas žmogus, kuris man buvo kaip tėvas. Tai jam sakiau ne kartą. Ir tiek man, tiek mano vyrui jis buvo kaip tėvas. Jeigu man būdavo sunku, aš galėdavau jam pasiskambinti, pas jį nueiti, sodelyje susėsti ir ramiai pasišnekėti. Kitas be galo artimas žmogus buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Ne kartą svečiuodavomės pas jį namuose Vilniuje, šnekėdavome ilgai. Poetas Justinas Marcinkevičius – nepaprastos šilumos žmogus. Spontaniškai prisiminiau, kad kartą gavome kritikos iš šiauliečių, kai suorganizavome koncertą Šiauliuose su J. Marcinkevičiumi. Tai buvo koncertas, kuriame jis pats skaitė savo tekstus ir skambėjo Jono Tamulionio kūriniai. Tiek žmonių Šiaulių filharmonijos salė nebuvo mačiusi. Žmonės koncerto metu sėdėjo ir ant scenos, ir ant laiptų, ir pilna fojė buvo. Po to pasipylė recenzijos, kuriose sakyta, kad koncertas priminė tarybinius laikus: kaip prie dešros teko stovėti ilgiausioje eilėje. Gavome ir tokių priekaištų, kodėl koncertas apskritai tik vienas surengtas, o ne daugiau.
– O tuomet valdžioje buvo geranoriškų žmonių?
– Iš tarybinių laikų galima paminėti žmones, kurie padėjo tapti tuo, kuo tapome. Tai vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Zinaida Gaurilčikienė. Ji leido daryti visa tai, ką mes darėme, dainuoti tą muziką – juk tai buvo nelengvi metai nuo 1974 iki pat Nepriklausomybės. Mes buvome persekiojami, kviečiami ant kilimėlių į partijos komitetą. Taip pat buvo Liucija Stulgienė, kuri pritarė mūsų veiklai. Ir dar daugybė žmonių Vilniuje, Šiauliuose, Šiaulių pedagoginiame institute. Tai žmonės, kurie užstojo mus, propaguojant tuo laiku „nepageidautiną“ muziką. Su žmonėmis, kurie padėjo mums dirbti ir dėl to tapo brangūs, iki šiol palaikau ryšį. Kol žmonės gyvi, su jais reikia bendrauti.
– Teko išgyventi ir sunkių, ir nemalonių etapų.
– Žinote, kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir aš visada tikėjau ir tikiu, viliuosi, kad viskas bus gerai ar geriau. Šiandien mes gyvename ant parako statinės. Kai šalia mūsų, šalia Lietuvos, vyksta neramumai – darosi nejauku. Tiek, kiek koncertuota, kiek žmonių pažinta ir Rusijoje, ir Ukrainoje. Todėl negali būti ramu – ten gyvena mano kolegos, pažįstami. O aš sakau – savyje saugau viltį, kad viskas bus tik geriau, ne blogiau. Galėtų mūsų kultūra kur kas labiau pasirūpinti tie žmonės, kurie dalija ir skirsto pinigus. Nes ne paslaptis, kad kultūra laikosi kol kas tik ant geros valios žmonių pečių. Šiaip aš visada buvau optimistė. Dabar, mano nuomone, vis tiek gyventi yra geriau, negu tada, kai aš buvau maža, kai pradėjau mokytis. Tada buvo labai sunku: pamokas reikėjo ruošti prie žvakės, groti prie žvakės. Dabar pasižiūriu ir matau vaikus, einančius į mokyklą, žaidžiančius. Matau, kaip jie gražiai aprengti. Prisimenu save, savo vaikystę – vasarai būdavo viena suknelė, mokslo metams – uniforma, o žiemą per atostogas – treningas. Ir dar iš kažkokių atliekų pasiūtas, kad būtų šilčiau. Aš džiaugiuosi, kad vaikai dabar neturi tos bėdos, kaip kažkada mes turėjome – pokario metu buvo be galo sunku. Vis dėl to džiaugiuosi, kad gimiau būtent tada. Žinote, kaip toje dainoje – gimiau nei per anksti, nei per vėlai – gimiau pačiu laiku. Galėjau mokytis ir studijuoti tuomet, kai nereikėjo mokėti tų tūkstančių už mokslą, kaip dabar. Jeigu reikėtų mokėti, tai mano tėveliai nebūtų turėję iš ko. Niekada nebuvau gobšuolė. Bet vis tiek sakau – ne piniguose laimė. Niekada mes jų neturėjome ir neturėsime. Šiandie jų yra, rytoj – nebus. Geriausia savo gyvenime turėti draugų. Štai į mano septyniasdešimtmečiui skirtą koncertą atvažiuoja draugai iš Švedijos, su kuriais bendrauju 23 metus, Asta Kriščiūnaitė, su kuria 35 metus bendraujame. Tad galiu pasakyti, kad verta gyventi tik dėl nuostabių žmonių, kurie tampa tavo bendražygiais ir galų gale – draugais.