I. Asauskienė sako, kad S. Sondeckio menų gimnazijoje vaikai sulaukia kur kas daugiau rūpestingumo iš pedagogų negu kitose mokyklose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiemet Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijai rugsėjo 1-ąją sukaks jubiliejiniai 75 metai. Kai miesto mokyklose skaudžiai mažėja moksleivių skaičius, menų gimnazija tokios liūdnos realybės nejaučia. Atvirkščiai – moksleivių skaičius šiemet gerokai išaugo. Tačiau kaip ir kiekviena mokykla, gimnazija turi savo rūpesčių – štai niekaip negali iškovoti be galo reikalingo pastato. Tačiau menų gimnazijos direktorė Irena Asauskienė šypsosi: „Kai varganai gyveni, daug ko ir pasieki.“ Ir iš tiesų apie gimnazijos aukštus auklėtinių pasiekimus, čia dirbančių pedagogų gerumą būtų galima kalbėti ir kalbėti.
– Apie Šiaulių Sauliaus Sondeckio gimnazijos priešistorę.
– Muzikos mokykla Šiauliuose atsirado dėl lemiamų ir itin liūdnų įvykių, kai Lietuva neteko Klaipėdos krašto. Tad šios aplinkybės lėmė, kad Klaipėdoje muzikos mokykla užbaigusi mokslo metus turėjo būti likviduota.
1939 metų kovo 26-ąją iš Klaipėdos profesorius Juozas Karosas atvežė viską – ir mokytojus su manta, ir muzikos mokyklos inventorių. Jis su kolegų ir bendraminčių pagalba sudėjo viską į sunkvežimius ir atkeliavo į Šiaulius. Toks buvo įsikūrimas, kad jau rugsėjo 1-ą dieną jis gavo leidimą mokyklos veiklai. Taip čia įsikūrė pirmoji Valstybinė Šiaulių vidurinė muzikos mokykla.
– Dabar pavadinimas visai kitoks.
– Pavadinimas keitėsi labai dažnai. 1959 m. tapome Šiaulių muzikos technikumu, 1969 m. – Šiaulių aukštesniąja muzikos mokykla, 1993 m. – Šiaulių konservatorija, 2010 m. – Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorija. Po metų pavadinimas vėl pakito – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokykla, nes priėmimas jau vyko nuo pirmos klasės (o iki tol buvo tik nuo devintos). 2013 m. tapome S. Sondeckio menų gimnazija. Gimnazija buvo akredituota. Dabar nuo pirmos iki dvyliktos klasės vykdome specializuotas programas: bendrojo lavinimo dalykų mokome kartu su dailės arba muzikos dalykais. Tikimės, kad ateityje pavyks įsteigti ir choreografijos ugdymo programą. Mes dabar jau turime 1-3 klases ir 9-12 klases, ir augame į ilgąją menų gimnaziją.
– Tai kaip surasdavote vaikų?
– Profesorius J. Karosas pasakojo, kad faktiškai S. Sondeckį gatvėje susirado. O vienas pedagogas nuėjęs pas batsiuvį išgirdo, kaip jo vaikas gražiai dainuoja. Iš karto ir paprašė atvesti į muzikos mokyklą. Per saldainių fabriko renginius profesorius J. Karosas kvietė vaikus į muzikos mokyklą mokytis.
Buvo įvairiai. Akordeono mokytoja Marytė Markevičienė irgi įdomiai atrado jau gerai Lietuvoje ir užsienyje žinomą akordeonininką Martyną Levickį – miške. Ji su Martyno dėde liaudies meistru bičiuliavosi. Martynas ten viešėdamas „tampė“ mažą akordeoną. Tad iki šiol juokaujame, kad Martynas buvo atrastas miške.
Prie vaikų skaičiaus didėjimo prisidėjo ir tai, kai 1993 m. įkūrėme vaikų muzikos mokyklą prie konservatorijos. Tada jau nuo pirmos klasės užsiaugindavome būsimus moksleivius.
– Kuo šiandien gali didžiuotis jūsų gimnazija?
– Užauginome nemenką kontingentą didžių muzikų. Pianistas Dainius Trinkūnas, profesorius dirigentas, smuikininkas Saulius Sondeckis, pianistė Rima Karosaitė – tai patys pirmieji mokiniai. Taip pat kompozitorius profesorius, buvęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius, Vytautas Laurušas.
O šiandien labai didžiuojamės akordeonininke Egle Bartkevičiūte, kuri prizines vietas laimi tarptautiniuose konkursuose – visi bijo, kai sužino, kad Eglė atvažiuoja. Net ir slovėnai, stiprūs akordeonininkai - nelabai nori konkuruoti su ja.
Pianistai taip pat labai stiprūs – Meideinė Mickevičiūtė šiemet bus jau dvyliktokė. Faktiškai kone 100 procentų mūsų auklėtiniai įstoja į aukštąsias mokyklas.
Aišku, yra tokių, kurie po mūsų pasuko visai kitais keliais – gydytojų, farmacininkų, teisininkų, policininkų. Bet jų nedaug. Dažniausiai moksleiviai pasirenka muzikinį kelią.
Kone pusė šiemet baigusiųjų studijuos užsienio aukštosiose mokyklose. Taip yra todėl, kad ten mokslas yra žymiai pigesnis arba visai nemokamas, o mūsų paruošiami vaikai tikrai demonstruoja aukštą lygį. Ir likus dvejiems metams iki mokyklos baigimo atvyksta pedagogai iš užsienio ir dairosi gabių vaikų. Štai Augustė Emilija Janonytė pas mus tik vienerius metus pasimokė ir jau išvyksta mokytis į Vokietiją. M. Levickis Londone pirmasis pasirinko studijas, o dabar ten jau mokosi penki mūsų auklėtiniai – tiek akordeonininkai, tiek pianistai. Daktarė Regina Marozienė – dirba LMTA kanklininke, moko magistrantus. Pas mus užaugo ir Dominykas Girčius.
– Jūs kviečiate pedagogus?
– Jie patys savo iniciatyva atvyksta iš užsienio. Ten mokosi ir gyvena mūsų vaikai, kurie duoda kontaktus. Prie to dar prisideda vykstantys tarptautiniai seminarai, vadinami meistriškumo pamokomis. Atvykę pedagogai pataria, kaip dirbti ir kaip ugdyti jaunąjį muziką. Be to, ir nusižiūri gabius, vertus dėmesio moksleivius. Dabar bendradarbiaujame su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos ir teatro katedra – ji irgi stebi jaunuosius mūsų talentus. Ir jaunimas labai domisi Vytauto Didžiojo universitetu.
– Bene skaudžiausi momentai mokyklos-gimnazijos istorijoje.
– Skaudžiausia yra, kad neturime savo didelio pastato. Neturime koncertų salės. Šiemet dar telpame savo rūmuose, bet dėl kitų metų kyla abejonių. Turime du pastatus. Trečdalis vieno mūsų pastato, kaip žinia, priklauso mums, o likusioji dalis – Lietuvos geležinkeliams. Ir iki šiol, jau maždaug 17 metų, jų dalis stovi tuščia ir nenaudojama. Nors pastatas ir priklauso Lietuvos Respublikos Vyriausybei, t. y. Lietuvos geležinkeliams, niekaip negalime sutarti. Jie tikisi pastatą parduoti daugiau nei už milijoną litų. Bet kas norės pirkti pastatą su įnamiais teritorijoje, kuri nėra patraukli verslui?
O juk turime darbščių pedagogų, darbščių moksleivių, dirbame išsijuosę, negailėdami savęs. Bet iš kitos pusės yra toks posakis – kai varganai gyveni, daug ko ir pasieki.
– O kur jūs tuomet koncertuojate?
– Visur. Šiaulių vyskupijos centre, „Polifonijos“ salėje, Šiaulių kultūros centre, Šiaulių universiteto salėse, mokyklose. Egzaminai, atsiskaitymai vyksta irgi įvairiai – ir toje pačioje „Polifonijos“ salėje, ir mūsų menų gimnazija turi nedidelę salę. Štai neseniai nusivežėme rojalį į Vyskupijos centrą.
– Ar jaučiatės reikalingi ir mylimi?
– Mes jaučiamės Šiaulių miestui labai reikalingi, ir ne tik jam. Mokinių pasiekimai ir mokytojai yra įvertinami ir Lietuvos Respublikos Prezidentės. Nė viena miesto ar metų šventė neapsieina be mūsų.
O ir pati menų gimnazija organizuoja labai didelius tarptautinius renginius. Tai ir festivalis „Linksmasis akordeonas“, tarptautinis Prano Stepulio kamerinių liaudies instrumentinės muzikos ansamblių konkursas-festivalis, choro dirigentų, dainininkų respublikiniai konkursai. Daug vedame atvirų pamokų – kviečiamės dėstytojus iš LMTA ir mokytojus iš Vokietijos. Mes jaučiamės tikrai labai reikalingi. Ypač kai vaikai siekia toliau savo muzikinės karjeros, garsina ne tik mūsų mokyklą, bet ir visą Lietuvą. Juk per 75 metus ne vienas tai padarė, o tikriausiai šimtai.
– Iš kur vaikai atvyksta mokytis?
– Vaikai atvyksta iš aplinkinių rajonų, bet buvo atvykusių mokytis ir iš Vilniaus, ir iš Kėdainių. Turime vaikų ir iš Kelmės, Joniškio, Mažeikių, Akmenės, Pakruojo. Kai kurie pasirenka specialybes atvykę iš žymiai toliau. Štai geras pavyzdys - vilnietė atvyko mokytis mūsų mokykloje būtent dėl čia dirbančios mokytojos.
– Mokyklose mažėja mokinių skaičius. O kaip jūs?
– Mes augame. Esame viena iš tų mokyklų, kuri nejaučia moksleivių skaičiaus mažėjimo. Pas mus įprastai mokydavosi 120-150 vaikų, dabar turime apie 260. Konkursai į pradines klases dabar vyksta nemaži – net į pirmą klasę. Sako, kad pas mus mokosi vieni šiauliečiai. Tai netiesa. Tėvai kooperuojasi, vežioja savo vaikus iš Joniškio: vienas vieną dieną, kitas – kitą. Iš Kurtuvėnų net keturi tėveliai atveža savo vaikus. Gimnazijos bendrabutyje apgyvendiname moksleivius, įstojusius mokytis nuo devintos klasės, bet ateityje galvojame tai daryti jau nuo penktos klasės. Tai būtų labai pravartu, nes dabar vaikams dėl atstumo dienotvarkė susimaišo, jie sugaišta daug laiko.
– Kokią specialybė mėgstamiausia?
– Dainavimas. Paprasčiausiai žmonės įsivaizduoja, kad dainavimas yra pati lengviausia specialybė. Bet iš tikrųjų taip nėra. Taip pat yra daug stojančiųjų į akordeono specialybę.
– Ką be muzikinio išsilavinimo suteikia mokymasis čia?
– Čia vaikai tikrai tampa asmenybėmis. Štai viena farmacininkė baigė Kauno medicinos universitetą ir atvažiavusi sako, kad dėka muzikinio išsilavinimo daug pasaulio pamatė. Kaip farmacininkė jo niekada nebūtų tiek pamačiusi. Ji universitete buvo kvarteto narė – grojo violončele, tad atstovaudama universitetui per koncertus visą pasaulį išmaišė.
Kita mūsų auklėtinė studijavo vaikų pediatro specialybę, tad atvyko į Šiaulius tęsti mokslų rezidentūroje. Štai ji gali laisvai dirbti medicinoje, tačiau mūsų paprašo įdarbinti ją bent kelioms valandoms koncertmeistere.
Tad tokių ir panašių atvejų išties daug. Policininkais dirbantys buvę moksleiviai atvedė savo vaikus būtent čia. Anot jų, šita mokykla yra visiškai kitokia. Tad dažnai buvę mūsų moksleiviai, tapę tėvais, atveda pas mus mokytis savo atžalas. Galbūt taip yra dėl to, kad mūsų mokykla nėra didelė, nemažai yra individualaus darbo.
Štai priešais esančiame pastate pasibaigia pamokos pradinukams ir maždaug pusę dešimtos jų laukia specialybės pamoka. Kaip džiugu matyti, kai iš vienų rūmų į kitus keliauja mažieji. Visi specialybės mokytojai iš bendro lavinimo pamokų pasiėmę už rankos vedasi pradinukus į savo pamokas. Paskui vėl saugiai veda per gatvę.
Iš kitų mokyklų ateina moksleivių į dešimtą klasę – gal jie nepritapo, gal buvo šiek tiek plevėsos. O baigę mūsų mokyklą įstoja ir toliau sėkmingai mokosi. Čia kiekvienam vaikui skiriama kur kas daugiau dėmesio nei kitose mokyklose, čia juo labiau rūpinamasi ir domimasi. Galiu pasakyti, kad specialybės mokytojas vis tiek kiekvienam vaikui tampa antruoju mama arba tėčiu.

1939 m. Valstybinė Šiaulių vidurinė muzikos mokykla įsikūrė Dvaro gatvėje, (dabartinė V. Kudirkos progimnazija).
Iš S. Sondeckio menų gimnazijos archyvo. Artūro Staponkaus nuotr.

Šiandien S. Sondeckio menų gimnazija veikia keliuose rūmuose P. Višinskio gatvėje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.