D. Banionis: „Aš noriu pasakyti, kad Juozas Miltinis iš manęs padarė aktorių. Buvo geresnių už mane - Jonas Alekna buvo žymiai stipresnis aktorius už mane, Bronius Babkauskas. Tik anksti jie mirė. Bet tai kitas klausimas. Buvo aktorių, kaip ir aš.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Ketvirtadienį eidamas 91-uosius metus Anapilin išėjo didysis mūsų aktorius – teatro ir kino legenda – Donatas Banionis.
Prieš šešerius metus, 2008 metų balandžio pradžioje, ko gero, paskutįsyk D. Banionis buvo atvykęs į Šiaulius, į susitikimą su rėkyviškiais. Atvažiavo jis tąsyk vienas maršrutiniu autobusu, buvo puikios nuotaikos ir labai energingas.
Tiesiog sunku buvo patikėti, kad balandžio 28-ąją aktorius švęs 84-ąjį gimtadienį, kad sausio mėnesį jis neteko mylimos žmonos, kad, pasak spaudos, neseniai buvo sušlubavusi jo sveikata.
O bendraudamas su rėkyviškiais ir duodamas interviu „Šiaulių naujienoms“ Aktorius buvo labai nuoširdus ir labai atviras.
- Koks jūsų ilgaamžiškumo - pirmiausia teatre - receptas?
- Viskas dėl Juozo Miltinio: jis reikalavo vaidinti daug daugiau, negu aš pats būčiau sugalvojęs. Tiesiog reikalavo iš manęs vidinės jėgos, emocijos, mąstymo, kad matytųsi scenoje žmogus, kuris, pavyzdžiui, kaip Lomenas (Arturo Milerio „Komivajožieriaus mirtis“) ruošiasi savižudybei - ką jis mąsto, kas jo viduje darosi. Lomenas specialiai žūsta po automobilio ratais, kad gautų draudimą vaikai. Toks žmogus turi matytis - Juozas Miltinis reikalaudavo. Kaip ir Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“ vaidinant miesčionį profesorių, kokių pilna.
Nei jokios dekoracijos nepadės, nei dūmai, kurių dabar pilna, nei lietus, nei kokie kitokie efektai, kai paima iš gatvės žmogų, duoda jam vaidinti pagrindinį vaidmenį, o jis stovi kaip koks stabas. (Daug tokių pavyzdžių - nenoriu sakyti pavardžių.) Koks čia aktorius? Dabartiniam režisieriui nereikia žmogaus - aktoriaus, jam reikia kažkokių išorinių dalykų, nežinau ko. Dabar taip stato.
J. Miltinis sakė: „Tu padaryk didžiausias dekoracijas, padaryk tu didžiausius išmįslus su muzikom, bet jei nebus aktoriaus - nebus teatro. Tuščia vieta.“ Todėl kai mane giria - giria ne mane, o J. Miltinį. Jis iš manęs išlauždavo tai, ko aš pats niekaip nebūčiau sugalvojęs - suvaidinti tuos vaidmenis taip, kaip suvaidinau. Aš negalėdavau užmigti, kankindavausi parėjęs iš repeticijų - nežinojau ką daryti. „Donatai, tu čia save vaidini - čia ne Vilis Lomenas, čia ne Benkas, čia ne.... Ne, čia tu, o tu tai ne tas, apie ką rašė Antonas Čechovas arba Viljamas Šekspyras, arba Nikolajus Gogolis. Jie ne apie dekoracijas rašė, o apie to žmogaus mąstymą ir mes turime matyti to žmogaus mintis, jei jis eina į savižudybę, net jei ir neina - nesvarbu. Bet tu matyk tai, kas yra sukaupta žmonijos pažinime. Tai turi perteikti“, - kalbėjo Juozas Miltinis.
Paskui po truputį, po gabaliuką aš jau pataikau, tada jis sako: „Na va, Donatai, pagaliau paklausei manęs, o tu norėjai savo, savo... Savo mąstymu tu Šekspyro nenugalėsi arba Henriko Ibseno, ar ko. Tu jų mintis turi perduoti. Pagaliau - šiaip taip. Nekišk tu man savęs, netikėliau, tu.“ Na, aš verkiu parėjęs namo, bet jis manęs neišvaro iš teatro, ačiū Dievui. Per miegus ateina tokios mintys: šitaip žmogus žiūrėjo, šitaip sakė, šitaip jautė jo širdis prieš einant žudytis...
Žiūrėkit, Makbetas (Makbetą vaidino Stasys Petronaitis, aš - Benką). Koks tai žmogus? Buvo doras, laimėjęs mūšius, paskui užmušė karalių, žudė visus savo konkurentus, nes bijojo kad jį nuvers nuo sosto. Juk Makbetui vaidendavosi Benkas, kurį jis nužudė. Turime scenoje pamatyti tą žmogų, o ne dekoraciją.
- O kada supratote, kad jūs jau esate aktorius?
- Gal šiandien tiktai. Tada aš dirbau savo darbą, nieko nesupratau, kas yra aktorius, kas ne. Dabar, kada lyginu aktorius, buvusius, J. Miltinio sukurtus, ir kas dabar darosi, suprantu, kas yra aktorius. Anksčiau maniau, kad taip reikia - Žanas Gabenas taip vaidino, Ingmaro Bergmano filmuose - taip pat. Lyg nieko nauja J. Miltinis nepasakė, nes jis, Paryžiuje bendraudamas su P. Pikaso, su kitais, pamatė, kas yra meno esmė, einanti per tūkstančius metų. Bet jūs patys suprantate, yra pakilimai mene ir griuvimai - tiek graikų, tiek romėnų, tiek anglų, tiek rusų.
- Nesinorėtų dabartinio Lietuvos teatro laikotarpio pavadinti griuvimu...
- Ko čia nepavadinti. Buvo visais laikais pakilimai ir nukritimai. Taip pat ir teatre. Juk jau K. Stanislavskis pasakė, kad iki jo buvusios enterprizos negalimos, reikia daryti teatrą ir sukūrė MCHAT'ą. Aš mačiau A. Čechovo „Trijų seserų“ pastatymą kokiais 1947 metais, kai mes pirmą kartą nuvažiavome į užsienį - į Maskvą, su Stepanova, Jalanskaja (paskui su Stepanova vaidinau filme „Misterio Makinlio pabėgimas“) ir supratau, kad čia yra teatras. O ir pagalbinės medžiagos krūvis buvo labai didelis: lietaus kritimas nuotaiką sudaro, parodo ilgesį, kodėl į Maskvą norisi ištrūkti iš tos aplinkos, gražesnio gyvenimo ieškojimą.
Bet kai dabar pamačiau A. Čechovo pjesės „Trys seserys“ pastatymą - seseris, koncentracijos stovykloje gulinčias ant narų ir norinčias į Maskvą, nes čia joms nesinori gulėti... O tekstas paliktas A. Čechovo. Toks išsidirbimas, publika ploja - „O to dar nematėme.“. Žinoma, to nematė. Kad nematei, tai čia gerai?
Režisieriai nori nustebinti publiką savo išmįslais, ir viskas. Jie ne aktorių ieško, o teatrą kuria išorinėmis formomis, ne aktoriuje ieško žmogiškosios gilybės. Kodėl Kainas užmušė Abelį? Na, reikia paanalizuoti, kaip tai vyko. Bet ne, užmušė, paskui muzikos užgroja ta-ta-ta, dūmai, o kodėl Kainas užmušė Abelį - tik tarp kitko. Pas Miltinį buvo atvirkščiai.
- Jūsų kino karjera irgi sėkminga, nors kinas su teatru yra tik tolimi giminaičiai.
- Taip. Mano pirmame filme „Adomas nori būti žmogumi“ (režisieriui Vytautui Žalakevičiui tai irgi buvo iš pirmųjų filmų) buvo daugiau ieškoma visokių efektų, ne tiek turinio ir minties. Man net nepatiko filmuotis, pagalvojau: a-ai, tas kinas visai ne man, nes ten reikia žinoti, kur žiūrėti, kaip galvą pasukti, kad liktų kadre, o ranka pakelti ne tiek, o tiek. Visokių tokių dalykų iš manęs operatoriai reikalavo.
Praėjo kiek laiko ir V. Žalakevičius pakvietė į antrą filmą „Vienos dienos kronika“ nedideliam vaidmeniui. O trečias „Marš, marš, tra-ta-ta“ buvo komedija, galvojau: eisiu, gal bus kiek linksmiau. Panevėžy vyko šio filmo premjera, pilna salė žmonių ir aš atsisėdau gale. Už manęs mergaitės tokios kalba: „Na tas Banionis taip maivosi - šlykštu į jį žiūrėti.“ Galvoju - ir čia nenusisekė, tikrai nevykęs vaidmuo.
Ketvirto filmo, kai V. Žalakevičius atsiuntė man scenarijų „Niekas nenorėjo mirti“ pasiskaityti, scenarijus man patiko, tik nežinojau, ką vaidinsiu, nes netikau nė vienam vaidmeniui - man taip atrodė. Susitikau su V. Žalakevičiumi ir jis sako: „O jeigu Vaitkus?“ Nustebau: „Čia dabar... Ale, Vytai, ar aš sugebėsiu?“
Įdomiausia, kad kine filmuoti pradedama iš vidurio ar nuo galo. Filmuoja sceną pieninėje, mane tardo: kodėl tu buvai miške, kodėl išėjai iš miško... Žinote, filmuoja vieną pusę: tavęs už kadro klausia, tu atsakai, o baigę filmuoti, apsuka kamerą ir filmuoja kitą pusę. Taigi už kadro klausia, aš atsakau - ir viskas ėjo vienu kartu, be sustabdymo. Pajutau, kaip gera vaidinti, ir staiga girdžiu - ploja apšvietėjai ir grimeriai. Niekada daugiau taip nebuvo, nie-ka-da. Ši scena gražiai atrodo.
Ir Jonas Gricius labai geras operatorius buvo: jis visai nenurodinėdavo, kur galvą pasukti ar ranką pakelti - pats prisitaikydavo. Todėl man tas filmas jau buvo atradimas. Ir kas yra įdomiausia: kai filmas išėjo, perskaičiau pirmąją recenziją (žinote, filmą norėjo uždrausti kaip vaizduojantį pasipriešinimą tarybų valdžiai, bet Antanas Sniečkus pasakė, kad reikia rodyti): filmas nuostabus, tik viena nesėkmė, kad Banionis vaidina ne savo vaidmenį.
Bet praėjo trys ar keturios dienos ir filmas buvo pasiųstas į Kijevo kino festivalį. Kitą dieną eidamas gatve sutikau draugą ir jis sako: „Gavai patį didžiausią prizą už geriausią metų vaidmenį.“ Nepatikėjau. Bet kitą dieną žiūriu - jau ir laikraščiuose rašo.
Paskui Karlovy Varų tarptautiniame kino festivalyje aš vėl gavau didžiausią apdovanojimą, nors ten buvo ir Yvas Montanas su savo „Karas pasibaigė“. Maniau, kur aš jį nugalėsiu... Vis dėlto mano vaidmuo buvo pripažintas.
Nuo to viskas ir prasidėjo.
Dar buvo „Soliaris“ - filosofinis filmas. Kanuose to filmo pirmoji recenzija buvo bloga: filosofija nuostabi, bet nėra kinematografijos, nėra nei meilės, nei veiksmo. Tačiau kita recenzija viską nuneigė. Ir dabar „Soliaris“ pripažintas vienu iš geriausių bet kurių laikų filmų. Džiaugiuosi, nors nežinau, kodėl Andrejus Tarkovskis mane pakvietė filmuotis, bet ačiū jam. Dabar aš pasižiūriu šį filmą ir kuo toliau, tuo labiau jis man patinka. Kai filmavausi jis man ne tiek patiko, kaip dabar. Labai gražus filmas, labai, labai...
- Jūs daug filmavotės ne lietuvių režisierių filmuose. O mūsų kinematografininkai kada jus paskutinį kartą kvietė?
- Reikėtų pažiūrėti į sąrašą. Kvietė, bet mažai. Paskutinį kartą aš jau labai seniai besifilmavau, nebeprisimenu net kur - daugiau užsieniuos. Tiesa, lietuviškas filmas mane iškėlė. Bet kai V. Žalakevičiaus netekome, niekas manęs nebekvietė ir tų filmų nebebuvo tokių stiprių, kuriuose aš galėčiau vaidinti. Yra ir gerų, bet tai ne tas...
- Mes, jūsų gerbėjai, tik dabar sužinojome, kad neseniai turėjote sveikatos problemų. O juk visada atrodėte sveikumo įsikūnijimas.
- Jūs tik nežinojote. Aš ir sirguliuodavau, ir į kurortus važiuodavau, ir gydydavausi. Bet tyliai, ramiai. Ne, niekada nebuvau sveikatos įsikūnijimas, palyginti su kitais. Aš niekad nė sportuot nesugebėdavau taip, kaip kiti. Bet kiti kolegos išsibaigė daug anksčiau. Kai kas pats pasitraukė, kiti - dėl kitko, dėl ambicijų. Pora išėjo tik dėl ambicijų (nenoriu pavardžių sakyti), nes jų neįvertino J. Miltinis taip, kaip norėjo vienas ir kitas.
- Jums beveik aštuoniasdešimt ketveri. Tai paveldėjimas?
- Mano tėvas mirė 71-erių metų, mama - 79-erių. Nežinau, ar čia paveldėjimas. Bet ne, senelis mirė 102-ejų metų.
- Dabar jūsų paveldėtojai yra anūkai. Kiek jų turite?
- Sūnaus Egidijaus, kuris mirė, duktė jau ištekėjusi, bet vaikų dar neturi, o devyneriais metais jaunesnio sūnaus Raimundo vyriausioji dukra jau ištekėjo, prieš porą mėnesių man pagimdė proanūkę, sūnus studijuoja, o kita mergaitė yra paskutinėje klasėje.
- Ar jūsų anūkai kaip nors susiję su teatru?
- Ne, jie ne.
- Tai yra vilties, kad su teatru susies savo likimus proanūkiai?
- Tikiuosi, kad ne. Tikrai viliuosi. Tik pažiūrėkit, į ką pavirtę tie mūsų realybės šou dalyviai - akių vartymas ir užpakalių kraipymas. Tai čia teatras? Čia aktoriaus menas? Ne. To aš nevadinu aktoryste, o juk kai kas vadina...

Apie D. Banionio vaidmenis
2014 metais aktorius D. Banionis už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame kine ir teatre buvo apdovanotas ir Nacionaline kultūros ir meno premija.
Per savo gyvenimą lietuvių ir užsienio režisierių kino filmuose aktorius sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų. Karjerą kine pradėjo keliuose lietuviškuose filmuose, vėliau daugiausia vaidino rusiškuose ir vokiškuose filmuose.
Pirmasis aktoriaus filmas - 1959 m. režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“, vėliau - „Vienos dienos kronika“ (1964 m.), „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964 m.). Ketvirtasis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m., rež. Vytautas Žalakevičius) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. 1966 m. aktorius nusifilmavo nedideliame kunigo vaidmenyje režisieriaus Eldaro Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“. Po metų buvo pakviestas filmuotis Michailo Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“. Tai buvo bendras SSRS ir Italijos kino projektas. Vaidmuo buvo nedidelis, bet teko padirbėti su aktoriais Šonu Koneriu, Luidžiu Vanukiu, Piteriu Finču. Netrukus D. Banionis filmavosi pas garsųjį režisierių Grigorijų Kozincevą filme „Karalius Lyras“.
1970 m. vokiečių režisierius Konradas Volfas pakvietė D. Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Fransiską Goją. Režisierius Andrejus Tarkovskis pakvietė D. Banionį filmuotis jo kurtame filme „Soliaris“, kuris pelnė apdovanojimą Kanų kino festivalyje.