S. Žalalis šiauliečiams žinomas kaip dėstytojas, chorų vadovas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ

Tėvo paveikslas
Tėvas, jo vaidmuo šeimoje – labai menkai folkloristų tyrinėti. Kaip teigia buvusi šiaulietė dėstytoja Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, lietuvių tradicinėje ir šiuolaikinėje pasakojamojoje tautosakoje priimta teigti, kad tėvas, nors ir nėra pagrindinis personažas, bet turi didesnių galių negu motina, auklėjant vaikus, rūpinantis jų mokymu bei ruošimu šeimos gyvenimui, bendravimui su žmonėmis. Antra vertus, privalu įsidėmėti, kad dažna šiandieninė šeima išgyvena krizę: jau išaugo ne viena karta, nežinanti tėvo autoriteto, nejutusi jo įtakos, neretai vaikai tėvams tėra našta, niekaip nerandama laiko pasidalyti su jais džiaugsmais ir rūpesčiais, nes pati šeima – be dvasinių vertybių. Be to, nieko nebestebina artimų ir tolimesnių giminaičių, kaimynų, bendradarbių susvetimėjimas.
Pasak S. Žalalio, jis pasakas kūręs savo mažiems vaikams, kai atmintyje pristigdavęs seniai žinomų. Taigi, orientuotasi į adresato, trokštančio, kad tėtis būtų stiprus, „nugalėtojas“, protingas, teisingas ir mylintis interesus, amžių ir suvokimo galimybes.
S. Žalalio pasakose duetu, o gal tandemu, veikia du tėčiai. Sunku pasakyti, kodėl jiedu visad kartu. Gal vienas tėtis vaikų mintyse buvo tapatinamas su realiu pasakotoju, o kitas galėjo būti „pasisavintas“ bet kurio klausytojo? Gal norėta diegti mintį, jog visų vaikučių tėčiai yra rūpestingi ir labai labai geri?
O gal žadinta mintis, kad visapusiškai idealių tėčių nėra, kad juos irgi reikia mokėti suprasti, kad ir jie (ne vien vaikai) turi savo troškimų ar baimių. Antai Gaidys, žvelgdamas į skelbimą, giliai giliai atsidūsta: „O kaip norėčiau paskraidyti! Mano skraidymas tik nuo tvoros ant tvoros!“ Mažieji klausytojai, išjautę ir per kelis sekimo seansus protu suvokę tokių trumpų fragmentų esmę, pamažu atsikratys galimo dvasinio kurtumo, pasireiškiančio negebėjimu suprasti ir užjausti šeimos narį ar draugą, pasąmonės veikiami mokysis guodžiamą žmogų nuraminti, palaikyti, paremti.
Dorovinis jautrumas – svarbiausias pasakų tėčių, t. y. Zuikio ir Gaidžio, bruožas. Pasakoje apie karvutės pirkimą išaiškėja, kodėl jų siužetuose tik epizodiškai veikia Zuikienė ir Gaidienė. Nors tėčiams, kaip miško sergėtojams, darbų netrūko, nors jiems buvo nelengva miško darbuose, bet dominuoja nuostata, kad jų žmonoms – dar sunkiau: „Vaikų daug, valgyti ruošk, skalbk, susiūk, prisiūk. Labiausiai Zuikiukai ir Gaidžiukai norėdavo valgyti – per dienų dienas lakstydavo, šokinėdavo, žaisdavo ir, vos tik pavalgę, vėl norėdavo valgyti“.
S. Žalalio pasakose nesureikšminamas tėvo, kaip šeimos maitintojo, statusas. Čia svetima mintis svarstyti, kurio – tėvo ar mamos – darbo diena sunkesnė, kuris daugiau laiko praleidžia su vaikais, čia, ignoruojant dabartinės pramoninės eros ir vartotojiškos kultūros nuostatas, pirmiausia akcentuojama pagarba mamai ir žmonai, t. y. moteriai.
Pagarbos ir dėkingumo mokoma ne žodžiais, o šiltais šeimos narių tarpusavio santykiais. Zuikis ir Gaidys, pasidžiaugę, kad jų vaikučiai gerai užbaigė mokslo metus (tai ir tėvų savigarbos, ir pagarbos aplinkinių akyse sustiprinimas), nutaria juos pradžiuginti ekskursija į gamtą. Abiejuose namuose sujudimas: vaikai matavosi šalmus, tėčiai tikrino dviračių padangas ir stabdžius, mamytės troškino, kepė, kad ekskursantai turėtų sotaus valgio... Kitądien mamytės nudžiugo, kad jų vaikučiai parvežė ant smilgų suvertų kvepiančių žemuogių. Dėmesio vertas pasakos moralas: „Vaikai buvo labai patenkinti išvyka, bet labiausiai ekskursija džiaugėsi tėveliai Zuikis ir Gaidys, kad jiems pavyko pradžiuginti vaikus.“
Iš pasakų tekstų aiškėja, kad bendras materialinis ir dvasinis tėvų ir vaikų gyvenimas sudaro palankias sąlygas vaikams perimti tėvų elgesį, iš jų nuolat mokytis. Darbas – pagrindinė žmogaus veiklos sritis, o darbštumas – dorovinė charakterio savybė. Nei Zuikis, nei Gaidys nenurodinėja vaikams, ką šie turi dirbti. Veikia savo pavyzdžiu. Kiekvienas šeimos narys, kaip ir tradicinėse pasakose, dirba pagal jėgas neverčiamas, savo iniciatyva. Keli epizodai iš ekskursijos: „tėveliai tuoj ėmė ruošti palapines, o Zuikiukai ir Gaidžiukai bėgo į mišką rinkti sudžiūvusių šakų ir pagalių laužui“; tėveliai valo sugautas žuvis, o vaikai jas ežere švariai nuplauna; tėveliai verda žuvienę, o vaikučiai „atsinešė puodukus, džiūvėsėlių“ ir t. t.
Šiuolaikinė lietuvių pasakojamoji tautosaka dažniausiai atspindi dorovinės krizės padarinius, kurių svarbiausias elementas – tėvų ir vaikų, giminaičių, kaimynų susvetimėjimas, nes toleranciją, atlaidumą, paslaugumą iš tarpusavio santykių išstumia nepakantumas, pavydas, abejingumas, egotizmas ir egoizmas...
Pasak V. Megre, tėvai savo elgesiu, santykiais sąmoningai ar nesąmoningai perduoda vaikams ir savo mintis, ir savo požiūrį į pasaulį, ir bendravimo kultūrą. Net keliose pasakose konkrečiais pavyzdžiais ryškinamas Zuikio, Gaidžio ir Girininko draugingumas, geradarystė ir dėkingumas, pasireiškiantys nuostata padėti artimui, daryti jam gera, įpročiu atsidėkoti už pagalbą ar paslaugą. Šiam motyvui daug vietos skiriama pasakoje apie karvutės pirkimą: „Kad būtų sotesnis Zuikio ir Gaidžio gyvenimas, Girininkas pasiūlė jiems nusipirkti karvutę“; „Sutartą šeštadienį Zuikis ir Gaidys nuvažiavo pas Girininką ir kartu su juo nuvyko į turgų Kuršėnuose“; „Kai suspaudė sūrį, Gaidys su Zuikiu jį nuvežė Girininkienei ir dar kartą padėkojo Girininkui, kad padėjo gerą karvutę išsirinkti, o Girininkienei – už pamokymą, kaip melžti“.Atsisveikinant Girininkienė atnešė skysto medaus, kad Zuikio ir Gaidžio vaikai galėtų sūrio su medumi paskanauti. Taigi, puoselėjama mintis, kad už gėrį būtina atsilyginti gėriu, nes tai suartina žmones ir sudvasina jų tarpusavio santykius.
Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Užkietėtų širdis, krūtinė amžinu įšalu užeitų, jeigu pasaulyje nebūtų žmoniškumo, gerumo trupinėlių, jeigu ant gyvenimo stalo viešpatautų tik akmuo, smurtas ir neapykanta“.
Ši poeto citata tiktų „Pasakos, kaip Zuikis ir Gaidys kariniuose manevruose dalyvavo“ pagrindinei minčiai nusakyti. Zuikis ir Gaidys, kaip buvę tankistai, dviems savaitėms šaukiami į karinius mokymus. Tėčiai, išvykdami iš namų, vaikams „prisakė klausyt mamyčių, padėt darbuose, pagirdyti karvutę, saugotis Lapės, nesiautėti toli nuo namų miške“.
Tradicinėje kultūroje, kuri atsispindi ir liaudies tautosakoje, auklėjimo griežtume, vaikų laisvės ribojime slypėjo ne tik baudžiamasis, bet ir apsaugojamasis momentas. Tėvo reiklumas, nenuolaidumas – tai siekimas, kad vaikams būtų kuo geriau.
Manevruose tėčius pasiekia žinia (laišką atneša zylutė, girdėjusi tėčių liepimus ir draudimus vaikams), kad Lapė tariasi su Vilku užpulti namus. Nuo žinios apie galimą piktavalių smurtą Zuikiui ir Gaidžiui tiesiog užšalo širdys, vargu ar jiedu girdėjo manevrų vado generolo pagyrimus už greičiausiai ir geriausiai įvykdytą užduotį. Pamatęs sielvartą giriamų vyrų akyse ir sužinojęs liūdesio priežastį, Vadas ryžtingai apsisprendžia: „Aišku, nesisielokite! Mes pakeisim manevrų vietą, ateinančią naktį būsime miške prie jūsų namų, apsaugosime jūsiškius“. Tai ir kilni paguoda kenčiantiems tėčiams, ir pasirengimas jiems padėti.
„Kai tik Vilkas priartėjo prie durų“, vado įsakymu įsiplieskė „kelios dešimtys galingų prožektorių. Vilkas apstulbo. Lapė nėrė į krūmus. Vilkas norėjo sprukti, bet pasirodę iš visų pusių tankistai suėmė Vilką“.
„Pasakoje, kaip Zuikis ir Gaidys surengė naujametinį karnavalą“ Girininkijos salėje pasirodžiusiai Lapei, užsidėjusiai krokodilo kaukę, rūpi į pintinę įsikišti po Zuikutį ir po Kiškiuką, matyt, šventinei vakarienei. Jos likimas paprastas: „Atvykusiems policininkams perdavė Lapę, kurie ją vėliau nuvežė į Kauno zoologijos sodą, kuriame ir dabar Lapė tebegyvena“. Atkreiptinas dėmesys, kad tie du miško nevidonai pasakų autoriaus nepasmerkiami kančioms. Pasakoje nesimėgaujama žiaurumu. Abu neigiami personažai nubaudžiami izoliacija, teisingumas atkuriamas ne dorovinio aklumo sąskaita, bet pasitelkiant humaniškus blogio ribojimo būdus.
S. Žalalio pasakų Zuikis ir Gaidys primena tradicinių liaudies pasakų tėvus, atliekančius vaikų apsaugos – nuo nelaimių, nuo norinčiųjų juos pražudyti, nuo nesėkmingo gyvenimo ateityje – priedermes.
Būtina pasakyti, kad tėčių rūpestis Zuikiukais ir Gaidžiukais nėra liguistas, kai nedrįstama nė sekundei vaikų paleisti nuo rankos, kai nenuleidžiama akių ir vis įspėjama daryti tik taip, o ne kitaip. Tokia vaiko savarankiškumą varžanti apsauga išugdo neatsakingus, nevalingus, be savo nuomonės, gyvenime nelaimingus žmones.
Jau pirmosios pasakos pirmoje pastraipoje pateikiami Zuikio ir Gaidžio pedagogikos esminė nuostata vaikų apsaugos / saugumo tema, būtent Zuikiukai su Gaidžiukais „dūkdavo prie upelio, šokinėdavo per jį arba kas toliau nušoks. Visko atsitikdavo, kad ir į upelį įkrisdavo, tada tekdavo prieš saulutę išsidžiovinti kailinukus ar plunksnas“.
Pirmiausia tai tėvų pripažinimas, kad vaikai turi teisę nevaržomi kurti žaidimus ar kitokio pobūdžio pramogas. Tačiau vaikų teisės Zuikio ir Gaidžio namuose nestatomos priešpriešiais vaikų pareigoms ar bendroms dorovės normoms. Rūpindamiesi vaikiukų saugumu, tėčiai moko būti juos apdairius, atsargius, pratina pasakyti vyresniesiems savo pastebėjimus ir jokiu būdu nepanikuoti tikros ar įsivaizduojamos grėsmės akivaizdoje, nes panikos apimti žmonės praranda kritiškumą, gebėjimą racionaliai įvertinti aplinkybes bei rasti tinkamiausią sprendimą tai situacijai.
Štai Gaidžiukas, pastebėjęs netoliese Lapę, pasakė tėveliui, ką matęs, o šis, suvokęs pavojų, pirmiausia liepė jam „nieko nesakyti kitiems“. Abu tėčiai pasitarę nusprendžia nedrumsti palapinėse besiilsinčių vaikų ramybės, aptaria visas galimas atsargumo ir apsaugos priemones. Priešingu atveju, vaikai būdrautų, negatyvia linkme aktyvėtų jų nervų sistemos veikla. Taigi, Zuikis ir Gaidys – protingi tėčiai, gebantys sudėtingose situacijose pasielgti įžvalgiai.
Aptarus tėčių – Zuikio ir Gaidžio – paveikslus, galima sakyti, kad jiedu ugdo vaikuose etninės kultūros vertybes, dorovės normas perduodami savaime per glaudų kasdienį bendravimą šeimoje. Jiedu saugo ir gina savo atžalas. „Vaikai, nuo pirmųjų dienų patyrę savo šeimos meilę, vieni kitų pagarbą, išmoksta gerbti ir mylėti kiekvieną žmogų, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais“ (A. J. Bačkis).

Pasek tą pačią
Dukra Vilija prisimena, kad jai vaikystėje Tėtis sekdavęs liaudies pasakas, kad ypač patikusios – „Kaip Vilkas uodegą prišalo“ ir „Trys paršiukai“. Pasaka per visą vaikų augimo laikotarpį jų sąmonėje buvo įsitvirtinusi kaip privalomas kiekvieno vakaro ritualas. Net ir tada, kai vyresnėliai jau buvo išaugę pasakų amžių, jiedu kas vakarą tyliai įsitaisydavę kambario, kuriame Tėtis sekdavo pasakas sesytei, kamputyje, ir, akių nenuleisdami, klausydavęsi Tėčio, porinančio mažajai savo fantazijos fragmentus. „Dabar galvoju, kad ūgtelėję skubėdavome gal ne tiek tų mintinai žinomų pasakų, kiek Tėčio ypatingo sekimo pasiklausyti“, – svarsto Vilija.
Spaudoje užfiksuota S. Žalalio mintis, kad užrašyti pasakas, ekspromtu dėliotas sūnui (nuo jo prasideda tų originalių pasakų kūryba) ir dukroms, kurie jau savo vaikus augina, jam buvę nelengva: „Ir pabandyk nors žodį pakeisti – viską atsimena“. Vadinasi, tėvelis tenkindavo tradicinį vaikų norą – gal net visą savaitę kasdien klausytis tos pačios sekamos pasakos. Vaikai pakartotinai klausydamiesi tų pačių įvykių, instinktyviai pratinosi susikaupti ir įsigilinti, įsijausti, kad pagal analogiją nejučiomis galėtų spręsti svarbius savo bendravimo klausimus, tvarkyti savo vidų – jausmus, troškimus, baimes ir t. t. Pasakos – tai tam tikra vaiko sielos, vaizduotės apsauga nuo išorinio pasaulio intervencijos.
Ir dar: S. Žalalis pasakas ne skaitė, o sekė, nes tada matomos vaiko akys, jo reakcijos, darosi pastebimi vaikui aktualūs dalykai. Būtina pabrėžti, komentarai ir interpretacijos visiškai nereikalingi, nes taip sugriaunamas meninis išgyvenimas. Nevalia pasakų gvildenti „kaip kokio matematinio galvosūkio. Tai meninis galvosūkis, sprendžiamas jausmais“ (R. Kabailaitė).
Taigi, pasakos ne tik fantazijos kurstytojos, jos auklėja, ugdo, rengia ateities gyvenimui būsimą pilietį, kuriam vaikystėje girdėti ne itin tikroviški vaizdeliai buvo prasmingesni ir paveikesni negu suaugusiųjų gyvenimas.
„Kitos Tėčio pasakų knygos, deja, jau nebus. Tik be galo, tiesiog pasakiškai, norėtųsi, kad kurį nors vakarą galėtum paprašyti – pasek tą pačią“, – ilgesingai gedauja Aurelija, Vilija ir Mindaugas.

Knyga ,,Pasakos“.
Autoriaus ir dailininkės dedikacijos.