Apie tuojau pat nugriaudėsiantį krepšinio klubo „Šiauliai“ 20-mečiui skirtą jubiliejinį turnyrą, savo kaip krepšininko ir trenerio karjerą Šiaulių „Šiauliuose“, geram krepšininkui reikalingas savybes ir meilę krepšiniui papasakojo buvęs krepšininkas ir vyriausias treneris bei dabartinis „Šiaulių“ komandos trenerio asistentas Robertas Giedraitis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Šiuo metu visą pasaulį yra užvaldęs krepšinis - Ispanijoje vykstantis pasaulio krepšinio čempionatas.
Tačiau Šiaulių mieste taip pat galime išgirsti krepšinio kamuolio dunksėjimą: startuoja naujasis „Šiaulių“ komandos sezonas.
Tad apie tuojau pat nugriaudėsiantį krepšinio klubo „Šiauliai“ 20-mečiui skirtą jubiliejinį turnyrą, savo kaip krepšininko ir trenerio karjerą Šiaulių „Šiauliuose“, geram krepšininkui reikalingas savybes ir meilę krepšiniui sutiko papasakoti buvęs krepšininkas ir vyriausias treneris bei dabartinis „Šiaulių“ komandos trenerio asistentas Robertas Giedraitis.
- Kaip prasidėjo jūsų kaip krepšininko karjera?
- Aš nuo 7 metų pradėjau sportuoti Kaune, krepšinio mokykloje. Gal tokiam mano pasirinkimui įtaką padarė ir vyresnioji sesuo, kuri taip pat žaidė krepšinį.
Atsimenu, pirmuosius metus susikoncentruoti į treniruotes, į patį žaidimą man sekėsi truputį sunkiau, nes labiau rūpėjo laisvalaikį praleisti su draugais. Tačiau maždaug po metų visiškai atsidaviau šiai sporto šakai, todėl, galima sakyti, vien tik ir tegyvenau krepšiniu.
- Kokių laimėjimų pasiekėte, kai savo profesionalumą demonstravote krepšinio aikštelėje?
- Dabar bijau sumeluoti, kiek kartų tapau Lietuvos krepšinio lygos (LKL) trečiosios vietos laimėtoju. Man atrodo, kad 7 kartus, pasisekė iškovoti bronzos medalius.
Taip pat porą kartų bronzą esame iškovoję ir Baltijos krepšinio lygos turnyre (BBL).
- O kaip pradėjote dirbti treneriu?
- Pirmiausia gal reikia pradėti nuo to, kad atvažiavau studijuoti į Šiaulius. Čia buvo krepšinio komanda Šiaulių „Kelininkas“. Taigi savo kaip krepšininko karjerą pradėjau būtent šiame klube.
Paskui susikūrė Šiaulių „Šiauliai“. Atėjau į šį klubą ir už „Šiaulius“ žaidžiau visą savo karjerą.
O perėjimas nuo komandos žaidėjo iki „Šiaulių“ klubo trenerio man nebuvo labai sudėtingas, kadangi šis klubas man praktiškai buvo antrieji namai.
Man buvo suteikta galimybė pasilikti „Šiaulių“ komandoje, pabūti treneriu, pasireikšti ir tuo aš labai džiaugiuosi.
Iš pradžių „Šiaulių“ ekipoje dirbau asistentu. Paskui pusantrų metų teko pabūti vyriausiu treneriu. Po to išvykau į Uteną, ten treniravau Utenos „Juventus“ krepšinio komandą, o dabar vėl grįžau į Šiaulius. Šiuo metu dirbu Šiaulių „Šiauliai“ krepšinio komandos trenerio asistentu.
- Su kokiais sunkumais susiduria treneris dirbdamas savo darbą?
- Kai esi krepšinio žaidėjas, tu esi atsakingas už save. Turi rūpintis, kad būtum geros sportinės formos, galėtum tinkamai padėti komandai prisidėti prie jos gerovės.
O treneris yra tas asmuo, kuris yra atsakingas už visą komandą.
Kadangi buvau tiek žaidėjas, tiek treneris, galiu drąsiai teigti, kad tai du labai skirtingi dalykai, dvi skirtingos atsakomybės.
Komandos treneris atsakingas už visą varžybų rezultatą. Jis turi pasirūpinti, kad visa komanda atrodytų gerai, turi elgtis taip ir sugalvoti tokią taktiką, kad jo vadovaujami žaidėjai laimėtų, pasiektų aukščiausių rezultatų.
- Jūsų sūnus Rokas taip pat žaidžia krepšinį. Tai jūsų įtaka?
- Na, gal šiek tiek ir prisidėjau. Sūnus nuo mažų dienų matė, kad aš žaidžiu krepšinį, einu į sporto salę. Taip pat ir jis kartu su manimi eidavo, nešdavosi krepšinio kamuolį, sportuodavo.
Aišku, aš truputį jį pakreipiau šios sporto šakos link. Rokas lygiai taip pat galėjo eiti į futbolą. Jis kolektyvinėms sporto šakoms jau nuo mažens buvo labai imlus.
Bet mano pavyzdys tikriausiai jam vis dėlto padėjo pasirinkti būtent krepšinį.
Aš labai džiaugiuosi tokiu jo sprendimu ir tuo, kad jis laiptelis po laiptelio kopia į viršų.
- „Šiaulių“ klubas rengia savo 20-mečiui skirtą jubiliejinį krepšinio turnyrą. Kuo jis bus ypatingas?
- Į šį turnyrą pakviesti visi čia žaidę ir žaidžiantys žaidėjai. Aišku, nebus pamiršti ir treneriai, kurie kažkada treniravo ir buvo su „Šiaulių“ komanda.
Turnyras vyks dvi dienas, jo metu Šiaulių „Šiauliai“ sužais rungtynes su Kijevo „Budivelnik“ ir Klaipėdos „Neptūno“ ekipomis.
O šiaip visas tas procesas, visa šventė, turnyras tegul lieka paslaptimi. Atvykę į šį renginį krepšinio aistruoliai, mūsų klubo gerbėjai viską galės išvysti.
- Kokia jūsų nuomonė apie šį sezoną atsinaujinusią „Šiaulių“ komandą?
- Iš tiesų aš manau, kad tai, jog šiais metais „Šiaulių“ komandoje liko penki praėjusių metų komandos žaidėjai, jau yra labai didelis pliusas.
Nebus taip sudėtinga „įsivažiuoti“, pagauti žaidimo ritmą. Dažniausiai, visą laiką išeidavo taip, kad kiekvienais metais į komandą ateidavo vis nauji žaidėjai, senų pasilikdavo labai nedaug - praėjusiais metais tik vienas ar du žaidėjai buvo likę.
O kai tų senbuvių daugiau – lengviau, nes naujokams reikia laiko priprasti prie komandos, perprasti trenerį, jo sistemas, nes tik anksčiau komandoje žaidusieji viską žino, jiems daug paprasčiau.
Taigi pasikartosiu, kadangi Šiaulių „Šiauliai“ šiais metais turi net penkis senbuvius ir yra tokių, kurie net dvejus metus žaidžia šioje ekipoje. Todėl viskas turėtų vykti daug greičiau, sklandžiau ir paprasčiau nei pernai.
- Ko reikia kad būtum geras krepšininkas?
- Pirma, reikia didelio noro būti geru krepšininku.
Antras savaime aiškus dalykas yra juodas darbas. Be juodo, sunkaus darbo nieko negali pasiekti. Aišku, taip pat reikia ir kažkokių sugebėjimų, kuriuos visą laiką gali tobulinti, lavinti. Turėdamas krepšinio žaidimui reikalingus sugebėjimus visą laiką gali įdėti kažką naujo, siekti geresnių rezultatų, galbūt net ir tobulybės. Tačiau reikia nepamiršti, kad svarbiausia yra darbas, indėlis į tai, ką darai.
Fizinės savybės - tokios kaip ūgis - nėra tas rodiklis, kuris viską lemia.
Tarkim, vieno krepšininko ūgis 2 m 15 cm, o kito - 1 m 80 cm. Ir tai visai nesvarbu, nes tiek tas, kurio ūgis per 2 metrus, tiek tas 1 m 80 cm ūgio krepšininkas krepšinio aikštelėje yra vienodai reikalingi, vienodai svarbūs.
Krepšinyje svarbiausia yra žaidimas, sugebėjimas valdyti kamuolį. Aikštelėje visi yra lygiaverčiai.
- Ar yra krepšininkas - jūsų idealas?
- Žinoma. Drąsiai galiu teigti, kad tai Arvydas Sabonis. Jis man visada buvo idealas ir visada toks liks.
Šis žmogus savo talentu, darbu labai daug pasiekė ir labai daug davė Lietuvos krepšiniui.
- Kokie jūsų planai? Nežadate pabėgti iš „Šiaulių“ ekipos?
- Kol kas tikrai neketinu niekur bėgti. Kaip bus, niekas niekada negali žinoti ir numatyti.
Tiek krepšininko, tiek trenerio darbas yra gana nepastovus. Vieną dieną tu esi čia, o kitą dieną galbūt tu būsi kitur.
Krepšinyje viskas priklauso nuo rezultatų, prie kurių prisideda tiek žaidėjai, tiek treneriai.
- Kas taps pasaulio krepšinio čempionato nugalėtojais?
- Galiu pasakyti, kad aš prieš visus Europos, pasaulio čempionatus sakydavau ir sakau, kad niekada neprognozuoju pergalių, tikrai nesiruošiu jų prognozuoti.
Aišku, kad Lietuvos rinktinė yra ta, kurią aš palaikau ir už kurią labai stipriai sergu. Tačiau man savo profesionaliu, geru žaidimu imponuoja ir ispanai, ir amerikiečiai.
O tiksliai įvardyti, kas pateks į finalą, kas bus nugalėtojai, tikrai negaliu ir nesiruošiu.
Ten viskas labai greitai vyksta ir labai greitai viską patys išvysime.
Bet labai viliuosi, kad lietuviai iš šio pasaulio čempionato parsiveš medalį.

„Komandos treneris turi pasirūpinti, kad visa komanda atrodytų gerai, turi elgtis taip ir sugalvoti tokią taktiką, kad jo vadovaujami žaidėjai išloštų, pasiektų aukščiausių rezultatų“, - aiškino R. Giedraitis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Komandos treneris turi pasirūpinti, kad visa komanda atrodytų gerai, turi elgtis taip ir sugalvoti tokią taktiką, kad jo vadovaujami žaidėjai išloštų, pasiektų aukščiausių rezultatų“, - aiškino R. Giedraitis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Turėdamas krepšinio žaidimui reikalingus sugebėjimų tu visą laiką gali įdėti kažką nauja, siekti geresnių rezultatų, galbūt net ir tobulybės“, - teigė R. Giedraitis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Kadangi buvau tiek žaidėjas, tiek treneris galiu drąsiai teigti, kad tai du labai skirtingi dalykai, dvi skirtingos atsakomybės“, - tikino R. Giedraitis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.