A. Steponavičienė karpymą prilygina meditacijai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Liaudies meno puoselėtoja, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė, senojo karpymo amato meistrė Angelė Steponavičienė karpo jau vienuolika metų. Ne kartą jos kūryba įvertinta reikšmingais apdovanojimais.
Meistrės taikomojo pobūdžio karpiniai skleisti grožį gali visuose namų kampeliuose. Tai tradicinės popierinės užuolaidėlės, lentynų papuošimai, iškarpytos servetėlės, karpiniai langams ir stalams, šviestuvų gaubtams, padėklams, vazonams.
Bene reikšmingiausi A. Steponavičienei tokie karpiniai, kuriuose nugula jos vaikystės ir jaunystės prisiminimai.
– Kaip susidomėjote karpiniais?
– Mane karpiniai seniai žavėjo. Visuomet ta karpymo technika ir galutinis darbo rezultatas išties įdomu. Ažūras – labai gražus dalykas. Karpiniuose viliojo paslėpta mintis, be to, kūrybiškumas, kuris labai intensyviai gali būti išreiškiamas. Kai žiūrėdavau į kitų žmonių darbus, man jie atrodydavo be galo šilti, lengvi. Žavėjo Sigitos Milvidienės darbai ir kiti.
– Ne nuo vaikystės pradėjote karpyti?
– Nuo mažens aš labai mėgau piešti, ir vidurinėje mokykloje aktyviai reiškiausi piešdama. Be to, man patikdavo rašyti dailyraščiu ir jis man sekdavosi. Piešti norėdavosi visada – tai sukurti atviruką ar kitą smulkmeną. O šiaip mano darbas labai susijęs su kūryba – aš dirbau su etninėmis grupėmis, 40 metų dirbau Šiaulių lopšelyje-darželyje „Varpelis“ su vaikais.
Be galo smagu vaikams suteikti kažką daugiau – tai padėjo padaryti karpiniai. Dirbant su priešmokyklinukais malonu perteikti tuos pačius karpymo pradmenis. Kai pamatai savo darbo rezultatą – kad jiems įdomu, kad jie nori karpyti, tai yra geriausias atlygis, nors jie būna „pagavę“ minimalią karpymo technikos metodiką.
– Vis dėlto kirpti turi labai atidžiai.
– Taip, štai kerpi vieną mažytę dalelytę, šakelę, ir jeigu užsisvajosi, šiek tiek nukreipsi dėmesį, tu ją nukirpsi. Tu turi atsiriboti ir atsijungti absoliučiai nuo visko ir gyventi vien tik tuo darbu. Tai yra savotiška meditacija.
– Ar karpydamas vaikas gali patobulinti kitus įgūdžius?
– Šiek tiek gali – tai yra vis dėlto vaizdinė veikla, tad pamažu turtėja jo piešiniai, atsiranda daugiau minčių, idėjų.
Aš nepripažįstu kopijuojamų karpinių, nes kopija nėra jau tavo kūryba. Norėdamas suskurti karpinį, pirmiausia turi mokėti piešti. O gal tiksliau - ne kiek mokėti piešti, kiek turėti turtingesnę vaizduotę, nebijoti savęs išreikšti ir kurti.
Štai manęs prašo pamokyti karpyti – galiu išmokyti tik technikos, metodikos, bet žmogaus vidinio pasaulio niekaip nepaveiksiu. Kaip mokytojas, tu jam gali tik pasufleruoti vieną kitą idėją. Vaikas pats turi turėti vaizduotę, kad jo karpinyje galėtų gimti kažkas įdomaus, gražaus.
– Ne visi turi vaizduotę...
– Nėra žmogaus, kuris neturėtų kažkokių gebėjimų. Vienas gali puikiai išreikšti savo kūrybiškumą vienoje srityje, kitas – kitoje. Juk kūrybos šakų, nišų apskritai yra labai daug ir labai skirtingų. Nė vienas nesame negabūs kažkam. O dažnai didelis noras ir darbas, ir pastangos leidžia pasiekti gerų ir neįtikėtinų rezultatų.
– Jūsų specialybė...
– Mano specialybė – ikimokyklinis auklėjimas, pedagogika ir psichologija. Baigiau Šiaulių pedagoginį institutą 1969 metais.
– Tai gal turite kokių pastebėjimų apie vaikus ?
– Aš tiesiog galiu papasakoti iš karpymo mokymo patirties vieną epizodą apie labai įdomų vaiką. Labai gabūs būdavo vadinamieji indigo vaikai. Jie buvo judrūs, kone hiperaktyvūs. Būtent tokie vaikai pakankamai būna kūrybingi, tik juos reikia sudominti. O tai nėra lengva. Vienas iš tokių buvo sunkiai valdomas, bet tiesiog reikėjo jį pažinti giliau, kad jis norėtų bendrauti ir pats galėtumei su juo bendrauti.
Iš vienos pusės, tai įdomu: tu turi būti vaiko draugas, tam tikra prasme tapti šiek tiek vaikišku, tapti jo amžiaus ir pasaulį matyti kaip jis.
Tai vienas toks vaikas jau kartais pats prašydavo karpyti. Ateini rytą į darbą, ruošiesi pamokėlėms, užsiėmimams, kaip kurti ir žaisti laisva forma, ir jis štai prieina ir prašo: auklėtoja, aš noriu karpyti, ar duosite man karpyti? Tai bene didžiausias malonumas, kai vaikas pats nuoširdžiai nori užsiimti kažkokia sau malonia, įdomia veikla. Be galo, malonu žinoti, kad tau pavyko gana uždarų vaiką kažkuo sudominti.
– Ar karpinys gali papasakoti istoriją?
– Taip, gali. Pavyzdžiui, vienas mano karpinys vadinasi „Pavasaris“, bet jis turi savo tipišką dieną, kada jis gimė ir dėl ko jis atėjo.
Yra 40 paukščių sugrįžimo diena ir tame karpinyje kaip tik pavaizdavau keturiasdešimt paukščių. Yra tos mūsų nuostabios naktys – Joninių, Rasos šventės. Tad atėjo mintis įprasminti stebuklingą Joninių naktį. Juk visada pora ieško paparčio žiedo, tad galima karpinyje atpažinti švytintį žiedą, naktį, pelėdas, ūksinčias iš aukštai, ir porą, kuri ieško žiedo.
Karpiniuose gali būti ir liūdno, ir skaudaus. Vieno mano karpinio apatinė dalis vaizduoja velnius, verdančius smalą, o viršuje – gyvybė, gamta, angelai. Tai reiškia, kad gėris kovoja su blogiu.
O juk taip yra visą gyvenimą. Ir mes savyje turime daugybę teigiamų ir neigiamų minčių, o kartais jos gali nulemti labai didelius sprendimus. Bet juk visada nugali gėris.
– Iš tiesų gyvenime gėris triumfuoja?
– Kaip į tai žiūrėsi. Žmogus turi valdyti save ir nepasiduoti blogoms emocijoms, mintims. Daug lemia žmogaus sugebėjimas mąstyti pozityviai, nes vieną kartą pradėjęs mąstyti, kad aplink daug blogio, jį nejučia pats sukursi, įprasminsi. Turi gyventi čia ir dabar, mėgautis kiekviena akimirka. Ir aš taip gyvenu: dabar kuriu, dainuoju, bendrauju ir džiaugiuosi, ir myliu.
– Kalbėjote apie savo prisiminimus.
– Man iki šiol išliko senovinio kaimo prisiminimai, mano tėvų gyvenimas. Tas mintys bent jau karpiniuose noriu pavaizduoti.
Aš niekada nepamiršiu, kaip su tėvuku drauge važiavome į malūną. Yra toks kaimelis – Rudiškiai, netoli kurių yra malūnas (Joniškio rajone). Tad buvo vasara, labai gražu, nuostabus oras. Aš atsisėdau vežimo gale, tėvukas priekyje, važiuojame pamažu. Mano tėvai labai mėgo dainuoti, o tėvukas ypač gerą balsą turėjo. Tad jis uždainavo sodriu balsu, o aš sėdžiu, klausau jo ir jaučiu palaimą. Tuomet man buvo 6-7 metai. Tokias emocijas ir prisiminimus stengiuosi pavaizduoti savo darbuose.
– Kas gražiausia liko jūsų atmintyje?
– Ypač išliko gražios gegužinės, kurių nepakeitė niekas, kas vyksta mieste. Sunku išreikšti tai, ką jaučiau.
Prisimenu: nueini gražų sodą, apsmaigstytą berželiais, papuoštą žolynais. Ten groja žmogus armonika, spindi mėnuo aukštai, oras nuostabus, žmonių gera nuotaika. Mėgau gerai šokti ir pati rinkdavausi gerus šokėjus. Jeigu gegužinės vykdavo toliau, net ir grįžti ilgesnį atstumą buvo smagu. Šokiai vykdavo iki trijų nakties, nes būdavo tokios žaismingos varžytuvės, ar muzikantas, ar pora išlaikys šokius ilgiau. Po gegužinių grįžtame namo, nešini gražiausių įspūdžių. Basutės – į rankas, grįžti basomis, o rasa nuklojusi žemę, vis dar naktis, bet žingsniuojame su daina. Pareiname namo pasitikdami kylančią saulę.
– Taip gali būti tik kaime.
– Gaila, kad kaimas nebe toks. Retėja gyvenvietės, jose jaunimo daug mažiau. Anksčiau kaimas buvo daug aktyvesnis, vyko renginiai tipiškesni - būtent tokie, kokius aprašo mūsų klasikai rašytojai. Ne veltui dabar dalyvauju folkloriniuose ansambliuose, man ta autentika, praeitis, tradicijos ir papročiai – iki šiol svarbūs ir artimi.
Dažnai sakoma, kad liaudies dainos – tas pats per tą patį ir visai neįdomu. Labai gaila, kad jaunimas visu tuo mažiau domisi. Bet kai kurie žengia į ta žanrą nuo mažens su tėvais ir išmoksta pajausti, kaip visa tai smagu.
– Kodėl verta visa tai mylėti?
– Mes esame lietuviai. Jeigu norime išlikti, kažką palikti ateičiai, tai turime domėtis liaudies šokiu ir daina. Kaimai retėja, nyksta ir tėvai dabar yra kitokie. Bet juk viskas kuriama šeimoje. Vis dėlto manau, kad kaimui negresia išnykimas, juk dabar kuriasi bendruomenės, kurios kaskart darosi aktyvesnės.
Kaimas turės kitą veidą, ir dabar pastebima savotiška draugystė su miestu: kaimo bendruomenė į įvairius renginius, šventes kviečia folkloro ansamblius, kolektyvus, kurie įsikūrę mieste. Tam tikra prasme miestas prisideda prie kaimo puoselėjimo.

Autorės darbai parodoje „Augalai tautodailėje“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.