A. Bartkus: „Dalyvauti TPA organizuotame fotografijų konkurse paskatino kolegos“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Tarptautinės policijos asociacijos (TPA) Lietuvos skyriaus surengtame fotografijų konkurse Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiasis tyrėjas Artūras Bartkus buvo pripažintas absoliučiu nugalėtoju. Todėl šia proga jis sutiko plačiau papasakoti apie savo pomėgį fotografuoti.
- Kada ir kodėl susidomėjote fotografija?
- Fotografija susidomėjau prieš 30 metų, kai dar nebuvo skaitmeninių fotoaparatų. Pirmuosius žingsnius šioje srityje žengiau pradėdamas lankyti fotografijos būrelį Kėdainiuose. Vėliau padariau ilgą pertrauką ir tik prieš penkerius metus nusprendžiau tobulinti savo žinias Fotografijos namuose.
- Kas yra jūsų autoritetas fotografijoje?
- Dėl savo pažangos, įgytų žinių ir pasiektų laimėjimų fotografijos srityje esu dėkingas fotografui Rolandui Parafinavičiui. Būtent jo dėka mano fotografijos sulaukė pasisekimo TPA surengtame fotografijų konkurse, nes dalis joje eksponuojamų nuotraukų, buvo padarytos R. Parafinavičiaus organizuotuose pleneruose. Būtent jis buvo pagrindinis idėjų generatorius, skatinęs tobulėti šioje srityje.
- Gal ateityje šis pomėgis taps nuolatiniu jūsų darbu?
- Apie tokią galimybę nesvarstau, tačiau jos neatmetu. Galbūt kada nors taip ir nutiks. Tiesiog leidžiu viskam rutuliotis savo vaga ir žiūrėsim, kaip viskas susiklostys.
- Policijos pareigūno ir fotografo darbai tarpusavyje lyg ir nedera. Kaip jums pavyksta šias sritis suderinti?
- Šiai minčiai visiškai pritariu. Sritys tarpusavyje tikrai nedera. Vis dėlto egzistuoja toks posakis „Pasakyk, kas tavo draugai, su kuo leidi savo laisvalaikį, pasakysiu, kas tu esi“. Man patinka laisvą laiką leisti prasmingai bendraminčių ar kitų fotografijos mėgėjų draugijoje. Todėl natūralu, kad būdamas toje aplinkoje tobulėju ir užfiksuoju tam tikrus vaizdus. Fotografija - tik mano pomėgis, juk visi jų turi.
- Kuo šios sritys panašios?
- Tiek policijos pareigūno darbe, tiek fotografuojant būtina turėti kantrybės. Fotografuojant ne viską pavyksta padaryti iš pirmo karto. Tam reikia skirti laiko ir turėti žinių. O policininko darbas taip pat yra susijęs su kantrybe ir ištverme.
- Ką patartumėte tiems, kurie turi gabumų, bet bijo save realizuoti kūrybinėje srityje?
- Jeigu žmogus nežengs pirmųjų žingsnių, taip ir liks viskas tik mintyse ir vaizduotėje. Tiesiog jis turi nugalėti save ir surizikuoti. Geriau pabandyti ir nusivilti, nei iš viso nieko nedaryti.
- Tarptautinės policijos asociacijos (TPA) Lietuvos skyriaus surengtame fotografijų konkurse buvote pripažintas absoliučiu nugalėtojumi. Naujojoje Zelandijoje vykusiame tarptautiniame fotografijos konkurse jūsų nuotraukos taip pat buvo teigiamai įvertintos. Ar esate patenkintas pasiektu rezultatu?
- Džiugina vien žinojimas, kad Lietuvoje nuotraukos buvo įvertintos ir pripažintos. O žinia, kad Naujoje Zelandijoje jos taip pat sulaukė aplinkinių susidomėjimo ir buvo įvertintos tarptautiniu mastu, teigiamų emocijų suteikia dar daugiau.
Anksčiau niekada savo fotografijų viešoje erdvėje neeksponuodavau. Jas pamatydavo tik artimiausi žmonės. Sudalyvauti TPA surengtame konkurse sutikau paskatintas kolegų. Jei ne jie, vargu ar pats būčiau ryžęsis šiam žingsniui.
- Kokia buvo konkurso tema?
- Buvo paskirtos laisvos ir policijos temų kategorijos. Pirmosios kategorijos fotografijose įamžinau vaizdus, padarytus kartu su Fotografijos namų kolektyvu. Fotografavau Jakiškių dvarą ir jame gyvenančius vaiduoklius. Tokį įspūdį kūriau diafragmos būdu.
Kitose nuotraukose vaizduojami įvykiai iš motokrosininkų klubo gyvenimo bei kadrai iš laisvalaikio, praleisto Nidoje.
Policijos temos kategorijoje kitu kampu įamžinti policijos pareigūnai, susilieję su juos supančia bendruomene. Nuotraukos įdomios tuo, kad ten nesimato nei policijos pareigūnų veidų, nei jų emocijų. Tiesiog jose išryškinti tik tam tikri fragmentai, pavyzdžiui, už nugaros sukryžiuotos policininkų rankos, t. y. aš stengiausi fotografuoti ne pačius pareigūnus, bet tai, kas vyksta už jų nugaros.
- Galbūt sulauktas pripažinimas jus paskatins surengti savo fotografijų parodą?
- Galimybės kada nors ateityje surengti savo parodą neatmetu. Tiesiog anksčiau niekada nebuvau su šia sritimi susidūręs, savo fotografijų niekam nerodžiau, todėl nežinau, kada ir ar apskritai tai įvyks. Padarytas nuotraukas laikau skaitmeninėje laikmenoje. Tik sau labiausiai patikusias įrėminau ir pasikabinau namie ant sienų.
Savo pirmosios nuotraukos neatsimenu, nes jų padaryta tikrai daug. Kiekviena fotografija yra tam tikras prisiminimas, atspindintis įvykį ir žmogų supančią aplinką. Todėl kiekviena iš jų kelia skirtingas emocijas.
- Tikriausiai esate iš tų, kurie įamžina kiekvieną policijos pareigūnų susibūrimą?
- Taip drąsiai šito teigti negaliu. Nors visai neseniai buvau nuvykęs į Radviliškio policijos komisariato organizuotą šventę, kurioje buvo demonstruojama tam tikra karinė technika ir ten fotoaparatu užfiksavau man labiausiai patikusius vaizdus. Akimirkas iš policijos pareigūnų gyvenimo įamžinu, tačiau tikrai ne visada.
- Fotografuodamas siekiate įamžinti tik tam tikrą įvykį ar užfiksuoti emociją?
- Kiekvienas fotografas pasirenka jį labiausiai dominančią sritį. Vieni nuotraukose fiksuoja tam tikrus įvykius, kiti - emocijas ir dvasinius išgyvenimus.
Kuri sritis man patinka labiau, negaliu tiksliai pasakyti. Tikrai nelaikau savęs menininku, fotografijos meistrystės tik mokausi, todėl leidžiu sau daugiau eksperimentuoti. Vis dėlto labiausiai mėgstu fotografuoti peizažus ir sporto renginius. Be to, visai neseniai supratau, kad mane domina ir makrofotografija.
- Jums svarbesnis fotografavimo procesas ar galutinis rezultatas – nuotrauka?
- Mėgaujuosi tiek fotografavimo procesu, tiek galutiniu rezultatu. Man patinka tiek fotografuoti, tiek tuo metu bendrauti su mane supančiais žmonėmis ir, be abejo, smagu pasidžiaugti galutiniu rezultatu.
- Ar planuojate grįžti prie juostinės fotografijos?
- Nesu nusiteikęs prieš juostinę fotografiją. Galbūt ateis laikas ir prie jos sugrįšiu.
Bet šiuo metu esu patenkintas skaitmenine. Fotografuoti lengviau skaitmeniniu būdu, nes iš karto galima pamatyti užfiksuotą kadrą ir jų nereikia skaičiuoti kaip fotografuojant juostiniu fotoaparatu. Be to, skaitmeninis fotoaparatas turi daugiau funkcijų, todėl su juo galima nuveikti daugiau.
- Ką planuojate fotografuoti artimiausioje ateityje?
- Kadangi mėgstu ne tik fotografuoti, bet ir skraidyti parasparniu, turiu viziją tuos du laisvalaikio malonumus suderinti.
Noriu iš viršaus fotografuoti tam tikrus peizažus, bet kol kas to išbandyti nedrįstu, nes tam reikia tinkamos įrangos, leidžiančios nesibaiminti, kad fotoaparatas suduš. Tačiau galbūt artimiausiu metu idėją pavyks įgyvendinti.

Kantrybės A. Bartkus tikrai turi – sako jo kolegos fotografai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Bartkaus fotografijos.
Artūro BARTKAUS nuotr.