Apie Agility sportą plačiau papasakoti sutiko šiaulietė Rasa Guobienė – Agility sekcijos „Akela“ narė, trenerė, varžybų dalyvė, savo pasiekimais Agility sporte pasižymėjusio pudeliuko Rubio šeimininkė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Retas, kuris niekada nėra turėjęs ar bent jau svajojęs turėti mielą, švelnaus kailiuko, nuolat amsintį, keturkojį draugą – šunį. Drėgna nosytė, ištikimos ir mylinčios akys sušildo ne vieno širdį ir nulemia ypatingai glaudų ryšį – draugystę tarp šuns ir jo šeimininko.
Vieni savo mylimiausius augintinius puošia, rūpinasi jų išvaizda, lepina grožio procedūromis, kiti jais pasitiki kaip pačiais geriausiais namų sargais, o dar treti su jais leidžia laisvalaikį aktyviai sportuodami.
Agility – „šunų vikrumo“ sportas sparčiai populiarėja dėl savo universalumo: trasoje naudojamos kliūtys pritaikytos įvairių veislių, skirtingų fizinių galimybių šunims bei įvairaus amžiaus ir aktyvumo jų šeimininkams.
Apie šį aktyvų šeimininko ir šuns užsiėmimą plačiau papasakoti ir supažindinti sutiko šiaulietė Rasa Guobienė – Agility sekcijos „Akela“ narė, trenerė, varžybų dalyvė, savo pasiekimais Agility sporte pasižymėjusio pudeliuko Rubio šeimininkė.
- Kas paskatino meilę šunims?
- Pas mus namuose visada buvo šuniukas. Pirmiausia turėjome tokį mažą šuniuką, bet atsitiko nelaimė, jį suvažinėjo automobilis. Vėliau vyras įsigijo boxerį, šis mūsų augintinis mirė nuo senatvės. O šiuo metu namuose turime tris šuniukus.
Iš tiesų, mes šunis įsigijome ne sportui, o namams. Specialiai sportui šuniukai tikrai nebuvo perkami, pirmiausia jie mūsų namų, šeimos dalis ir tik vėliau pradėta su jais aktyviai užsiiminėti sportu, dresiruoti.
- Kaip susidomėjote šunų vikrumo sportu – Agility?
- Na pirmiausia, vyras įsigijo vokiečių aviganį – Argą. Tai buvo kaip ir mūsų namų sargas, šuo, kuris bus namuose, bet kadangi vokiečių aviganiui būtinas paklusnumas, dresūra, tai vyras su juo pradėjo eiti į dresūros pamokas.
Vėliau, kažkada per televiziją pamatėme, kad užsienyje yra kažkokios tai kliūtys skirtos šunims – tai buvo Agility. Mes net neįsivaizdavome, kad Lietuvoje išvis egzistuoja toks sportas.
Tada, tiesiog pradėjome domėtis šiuo šunų vikrumo sportu ir liaudiškai sakant „užsikabinome“. Vyras Argą pradėjo dresiruoti nuo metų laiko amžiaus ir dabar jie jau yra pasiekę tikrai gerų rezultatų.
Aš taip pat pasiekiau vyro pėdomis. Žinoma, buvo labai daug žmonių, kurie mane pastūmėjo pradėti domėtis Agility. Kadangi dalyvaudavome visokiose varžybose, važinėdavome į Kauną, į Vilnių, šio sporto aistruoliai, mane įkalbėjo nusipirkti dar vieną šuniuką. Taip mūsų šeimoje atsirado ir pudeliukas – Rubis, su kuriuo kartu pradėjome gyventi šiuo sportu.
Taip pat mano vyras – Vytautas Guobys ir Vaidas Kazlauskas sugalvojo įsteigti klubą, kuris pritrauktų naujų šuniukų ir jų šeimininkų. Taip įsikūrė Šiaulių šunų mylėtojų klubo Agility sekcija „Akela“. Šunų vikrumo sportas Šiauliuose kaip ir buvo užmirštas, šis klubas, galima sakyti, jį atgaivino.
- Koks vedlio vaidmuo mokant šuniuką įveikti kliūtis?
- Šunų sporte yra tam tikra technika, kurią turi atidirbti. Pirmiausia, vedlys treniruojamą šuniuką turi prisipratinti paprasčiausia dresūra. Šuo turi išmokti sėdėti, gulėti, pakviestas ateiti pas šeimininką – reikia pradėti nuo šių paprastų komandų.
Kada jau šuo pradeda klausyti, tada prasideda kiti darbai.
Pirmiausia šuniukas yra išmokinamas žaisti su kamuoliuku. Žaidžiant kamuoliuku, augintinis išmoksta paklusnumo, judrumo. Su šuniuku yra lakstoma stadione, kas turi galimybę išvažiuoja pasilakstyti ir į miškus.
Na, o jau po to prasideda lindimo, šokimo, bėgimo komandų mokinimas. Taigi palaipsniui, tas vedlys, kartu su savo šuniuku taip viską ir išmoksta.
- Kokios šunų veislės gali dalyvauti šunų vikrumo varžybose?
- Kokių tai išskirtinių veislių, kurios gali rungtyniauti tokiose varžybose, kurios ne, tikrai nėra. Čia tiesiog yra žmogaus pasirinkimas ar jis su savo augintiniu to nori ar ne.
Tai puikiai parodė ir savaitgalį, Šiaulių arenoje rengtos Agility varžybos. Jose dalyvavo šuniukai nuo pačios mažiausios veislės. Sakydavome, kad tokių veislių šunys tik guli lovose, surištomis kasytėmis ir yra lepinami savo šeimininkų, deja nuomonė buvo klaidinga, nes šie šuniukai sudalyvavo ir pasirodė tikrai gana gerai. Mūsų rengtose varžybose sėkmingai pasirodė net bigliai, kurie šiaip yra vertinami kaip lėti šunys. Tad, tokių šunų veislių, kurios negalėtų savo jėgų išbandyti šunų vikrumo sporte – nėra.
Aišku, gal kiek sudėtingiau yra dideliems šunims. Taip yra dėl to, kad jie sveria apie 70 kg ir tiesiog yra nepatartina, jiems leisti bėgioti per kliūtis. Tokiems dičkiams gali atsirasti kojų sąnarių problemos, pablogėti sveikata. O šuns sveikata yra šimtąkart svarbiau nei bėgiojimas kliūčių ruože.
- Kokia šuns veislė tinkamiausia Agility sportui?
- Mūsų sportui labiausiai tinkami yra borderkoliai. Jų net atskiros varžybos vysta – borderkolių pasaulio čempionatai.
Antroje vietoje – šelčiai, tai sumažinti borderiukai.
Pavyzdžiui, žvelgiant į Liuksemburge vykusį pasaulio šunų čempionatą, tai jame, didelių šunų kategorijoje, iš 180 dalyvių rungėsi net 160 borderkoliai.
Vidutinių ir mažiukų šunų kategorijoje varžėsi 145 šelčiai, o pudeliai buvo trečioje vietoje, jų buvo tik 25.
Iš tiesų, kas labai nori dalyvauti pasaulio čempionatuose renkasi borderkolius.
- Nuo kada reikia pradėti dresiruoti šuniuką?
- Pačio šuns paruošimas prasideda nuo tada, kada tu jį parsiveži į savo namus, nuo visai visai mažiuko.
Pirmiausia, tu jį mokini sužinoti savo vardą, atsisėsti, atsigulti, išmokti kada galima ėsti, o kada ne. Pavyzdžiui, mūsų šuniukas be komandos, leidžiančios prisiliesti prie maisto – neėda.
Taigi, kaip ir minėjau, tie pirmieji šunelio žingsniai, pirmieji mokymai, prasideda nuo namų, nuo visai mažiuko šuniuko ir tik vėliau seka dresūra ir Agility sportas.
Jei šuo nemoka elementarių komandų, tai kai pradedi su juo užsiiminėti Agility yra be galo sunku.
- Iki kokio amžiaus šuo gali dalyvauti šunų vikrumo varžybose?
- Tai labai priklauso nuo šeimininko, kiek jis savo šuniui leis varžytis. Šiaip svarbiausia yra atsižvelgti į augintinio sveikatą. Pavyzdžiui mūsų Argui – 9 metai, bet jis dar yra pajėgus lakstyti, neturi problemų su sąnariais. O iš tiesų, šiame šunų sporte, šunys nuo 8 metų jau yra veteranai.
Šunys-veteranai gali dalyvauti veteranų varžybose.
O pamatyti, kada su šuniuku reikėtų pradėti bėgioti veteranų grupėje labai lengva. Šuo pradeda šlubuoti, mėtyti karteles, tiesiog šokdamas per savo aukštį, jau nebepajėgia peršokti kliūties, tai reiškia, kad šuneliui reikalingas jo užtarnautas poilsis.
Labai džiugu, kad pagaliau, mes Lietuvoje, priaugome prie šunų-veteranų varžybų. Veteranai bėga daug lengvesnę trasą, įveikdami žemesnes kliūtis, kad nesusitraumuotų.
Šios varžybos labai reikalingos tiems šunims, kurie anksčiau aktyviai sportavo, nes nors ir sulaukę garbaus amžiaus, jie veržiasi ir toliau bėgioti.
Didžiulė šeimininko klaida, sulaukus šuneliui, tarkim 8 metų, visiškai nebeleisti jam sportuoti, nes dėl veiklos trūkumo, šuo gali net pradėti draskyti namus. Reikia pamažu mažinti tuos krūvius, leisti šuniukui lengvai bėgioti ir džiaugtis, kad jis sveikas ir laimingas.
- Ar norint išmokyti šunį tam tikrų komandų yra taikomos fizinės bausmės?
- Kategoriškai sakau ne. Iš tiesų nežinau, kas kaip įsivaizduoja fizinę bausmę. Jei tu šunį patempi su pavadėliu aš nemanau, kad tai yra fizinė bausmė. Kiekvienas šeimininkas ir tą kiemo šunį, ir tą kurį veda pasivaikščioti, ir tą kurį mokina paklusnumo gali timptelėti pavadėliu – visi tą patį daro. Tas patempimas su pavadėliui nėra nieko blogo, šuo tiesiog žino, kad kažką blogai padarė.
O tie žmonės, kurie mano, kad mes norėdami šunis kažko juos išmokyti baudžiame arba mušame, tikrai nieko neišmano apie šunų sportą arba apie patį šunų auginimą.
Buvo vienas toks atvejis, kad viena mūsų klubo mergaitė norėjo įsigyti vokiečių aviganį. Ji paskambino į vieną veislyną ir pasakė, kad norėtų jaudraus šuniuko Agility sportui ir jai atsakė, kad jokiu būdu šunelio neparduos, kadangi mes skriaudžiame šunis, blogai su jais elgiamės.
Jeigu netgi veislynai šitaip kalba, tai ko jau tikėtis iš paprastų žmonių.
Todėl noriu pabrėžti, kad norint, jog šuniukas ko nors išmoktų su juo yra žaidžiama, nes be žaidimo tu jo nieko neišmokysi. Už gerai atliktą užduotį jis gauna skanėstą ar žaisliuką.
Mūsų šunys kliūčių ruože bėgioja labai noriai. Jeigu jie sugeba išmokti apie 20 –30 triukų, aš netikiu, kad skriaudžiamas šuo tai sugebėtų.
Lakstydami, landžiodami, įveikdami kliūtis, šuniukai yra laimingi. Jie žaidžia su šeimininku, žaidžia su žaislais, gauna skanėstus, su jais užsiimama, tai viskas, ko jie trokšta.
- Ar nekyla sunkumų dėl šunų užsispyrimo?
- Aišku, būna visko. Bet mes tam ir treniruojame šuniukus, su jais užsiimame, nes negali šuo visapusiškai visko daryti. Užeina, kad šunys kažko tai nedaro, tada mes vėl treniruojamės, ieškome sprendimų, kodėl jis to nedarė, kodėl jis savaip padarė, ką reikėtų keisti.
Viską sprendžiame kartu su šuniuku, dažnai šuniukai net patys pasiūlo sprendimo būdą.
Tiesiog tas užsispyrimas, palaipsniui, treniruočių, bendravimo su šunimi metu yra mažinamas. Reikia turėti kantrybės bei noro, tada šeimininkui ir jo augintiniui bus įmanoma visko pasiekti.
- Kokie jūsų ir pudeliuko Rubio laimėjimai?
- Na kažkokių tai pasaulinių pasiekimų dar neturime, bet labai džiaugiuosi, kad šiais metais mes kartu, labai daug apkeliavome. Dalyvavome Europos čempionate Vengrijoje, kur visose kategorijose varžėsi net 754 dalyviai. Taip pat buvome išvykę į pasaulio šunų čempionatą Liuksemburge. Aišku, iki profesionalių pasiekimų mus dar toli, bet džiaugiamės, kad iškovojome kelialapį ir sudalyvavome pasaulinio lygio varžybose.
O šiaip esame pirmų vietų Latvijoje ir Estijoje, Lenkijoje nugalėtojai. Namuose turime tikrai nemažai tų prizų. Bet, didžiausias prizas, kad mes kartu su Rubiu stengiamės, leidžiame laiką ir dirbame.
- Kaip manote, ar šunų sportas Lietuvoje populiarus?
- Manau, kad šis sportas sparčiai populiarėja. Prieš kokius tris metus, pas mus į varžybas atvažiuodavo tik latviai, turėdavome kokius 60 dalyvių ir galvodavome, kad tai yra nemažai.
Neseniai į Šiaulių arenoje vykusias šunų varžybas atvyko 100 dalyvių, tai jau buvo limitas. Na, pora paskutinėmis dienomis atsisakė dėl sveikatos, bet vis tiek turėjome apie 100 dalyvaujančių.
Iš tiesų, šiuo metu, mūsų vedliai yra įgiję daugiau žinių, važinėja po seminarus, domisi, kviečia atvykti šio sporto aistruolius ir iš kitų šalių, moko šuniukus nuo pat mažens.
Kitais metais vyks labai rimta atranka į pasaulio šunų čempionatą, nes tikrai atsirado labai daug stiprių šunų.
- Gal žinote ką reikėtų padaryti, kad šuo nekvepėtų šunimi?
- Nežinau dėl to kvapo, man, asmeniškai, šuo nesmirdi. Jei tu savo augintinį normaliai prižiūri, tvarkai jo guolį, išmokai šuniuką, kad jis niekada nedarytų į tą vietą, kur miega ar dažnai būna, aš kalbu ir apie kambarinius ir laukinius šunis, tai jis tikrai neskleis nemalonaus kvapo.
Pavyzdžiui, mūsų vokiečių aviganis turi savo voljerą, netgi, kai varteliai atidaryti, jis mielai ten būna. Bet svarbiausia, kad jis niekada šiame voljere neatlieka savo reikalų, niekada to nėra padaręs.
Taip pat ir namuose. Jei tu mokini šunelį pasiprašyti į lauką, jeigu jis nesimurkdo tam pačiame guolyje, kur kažką atlieka, jo kvapas tikrai neturėtų būti problema.
O šiaip šuniukai, tiesiog, yra maudomi, yra net tam skirti dezodorantai.
Iš tiesų, aš manau, kad šunys galbūt daugiau turi tą specifinį kvapą, kai išsimaudo ežere, o prižiūrėtas šunelis tikrai nesmirdi.
- Ką patartumėt tiems, kurie nori įsigyti šuniuką?
- Prieš nusprendžiant įsigyti šuniuką turi labai rimtai viską apgalvoti, ar tikrai jam skirsi pakankamai laiko, jį vedžiosi, nes šuo nėra daiktas, jis gyvas.
Kada tavo namuose atsiranda šuniukas, kai pradedi su juo gyventi, turi elgtis su juo kaip su žmogumi. Jeigu rytą geri kavą, turi nepamiršti pamaitinti ir šuns, taip pat reikia jį išleisti į lauką, pripratinti ir prie to, kad per dieną nieko namuose nepridarytų.
Nepatarčiau šuniuko pirkti tiems, kurie galvoja, kad jis visą laiką gali būti namuose – uždarytas. Su juo būtinai reikia užsiimti, žaisti, skirti dėmesio, į jį investuoti.
Šuns įsigijimas labai rimtas sprendimas. Nebūtina su šunimi sportuoti, bet pakankamai išvedžioti, rūpintis juo ir mylėti tikrai reikia.

Agility – „šunų vikrumo“ sportas sparčiai populiarėja dėl savo universalumo: trasoje naudojamos kliūtys pritaikytos įvairių veislių, skirtingų fizinių galimybių šunims.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Didžiausias prizas, kad mes kartu su Rubiu stengiamės, leidžiame laiką ir dirbame“, - džiaugėsi R. Guobienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.