Savo prisiminimais pasidalyti ir į praeitį mus nukelti sutiko dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis Vytenis Rimkus
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Nenumaldomai artėja didžiausia metų šventė – šv. Kalėdos. Daugumai Kalėdos asocijuojasi ne tik su šeimos susibūrimu, ramuma ar stebuklų išsipildymu, bet ir išsvajotomis prabangiomis dovanomis, įvairiaspalviais žaisliukais ir lemputėmis spingsinčia eglute bei vaišiu stalu, nuklotu skaniausiais valgiais.
Tad dienraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistai nusprendė atsukti laiką atgal, grįžti į praeitį ir pasidairyti, kaip gi tada, kai mūsų šalį draskė neramumo vėjai, nuolatinė karo ir tremties baimė buvo švenčiamos Kalėdos.
Savo prisiminimais pasidalyti ir į praeitį mus nukelti sutiko dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis – Vytenis Rimkus.
- Kaip Kalėdas švęsdavome vaikystėje?
- Čia labai įvairūs dalykai buvo su tomis Kalėdomis. Atsimenu, kad namuose visada būdavo didelė Kalėdų eglė. Mūsų gyvenamas namas buvo nemažas, tad ir eglutė buvo nemaža - iki pat lubų.
Ta šventė būdavo tokia, kad iš vakaro būdavo Kūčios, o Kalėdų rytą susirinkdavome prie eglutės. Ji būdavo labai išpuošta, žaisliukai daugiausiai būdavo perkami, taip pat eglutę puošdavome ir obuoliukais, kabindavome saldainius, būdavo pilna žvakučių, kurias leisdavo ir vaikams uždegti.
Po to Kalėdų rytą gaudavome dovanėlę. Tiksliai neatsimenu, kas tai būdavo - ar saldainis, ar kas, bet atsimenu, kad Kalėdų rytą prie eglutės atidarant dovanėlę reikėdavo eilėraščius sakyti.
Buvo toli bažnyčia, tai mes ten neidavome - žiema, šalta, pusnys. Namuose praleisdavome Kalėdas.
Jau vakarop pirmąją Kalėdų dieną pas mus svečiai ateidavo, o antrąją Kalėdų dieną mes eidavome į svečius.
Kaip taisyklė, buvo dvi vietos, kurias aplankydavome – Kanapinė ir Šlišai. Kanapinėje mano teta gyveno ištekėjusi, o Šlišuose - tėvo pusbrolis.
Prasidėjus karo metams Kalėdas švęsdavome labai panašiai, na, galbūt šiek tiek kukliau, bet eiga lygiai tokia pat, nieko tokio ypatingo nebuvo.
Žinoma, karo metais jau pradėjome skirstytis: aš Šiauliuose atsiradau, į gimnaziją pradėjau eiti, tai laukdavau Kalėdų atostogų.
Tai su seserimi, žinoma, važiuodavome namo - visgi norėdavome namie sutikti Kūčias. Nebūdavo taip blogai, tik gal eglutė būdavo kuklesnė, bet viskas vykdavo labai panašiai.
Na, tik eglučių puošybai vis palaipsniui daugiau buvo daromi savadarbių papuošimų - iš popieriaus, taip pat žvakučių trūkumas buvo karo metais, tai jas patys darydavome.
Karo metais, žinot, kaip žmonės gyveno? Muilą patys virdavo - dabar tai nė į galvą neateitų. Tad tokios tos Kalėdos buvo.
- Ar sulaukdavote Kalėdų Senelio?
- Kalėdų Senelis pas mus neateidavo - kur čia kaime... Gal būdavo, kad saviškiai persirengdavo Kalėdų Seneliu, bet tokio, kuris specialiai aplankytų, tai nebuvo.
- Kaip Kalėdos buvo švenčiamos tremtyje?
- Mano tremtis labai sudėtinga. Kuklios buvo tos pirmos Kalėdos. Labai džiaugiamės, kad susikrapštę gavome bulvių, nes praktiškai daugiau nieko nebuvo.
Po to gal būtų ir geriau prasidėję, bet aš patekau į lagerį. O lageryje nei Kalėdų, nei išvis jokių švenčių nėra. Tik po darbų suėję, jei draugų buvo lietuvių, prisimindavau, kad šiandien Kalėdos.
Tačiau kada jau iš lagerio mane grąžino vėl į tremtį (maždaug apie 1958 metus), mūsų tremtiniai jau buvo prasigyvenę. Dauguma dar barakuose gyveno, bet kai kurie jau turėjo savo trobas pasistatę, kadangi tose gyvenvietėse vien ištisai lietuviai gyveno.
Taigi artėja Kalėdos. Juk Velykos tai savaime aišku būna sekmadienį, o per Kalėdas tai dirbti reikia. Rusų aplinkoje tai nėra jokia šventė, bet vietiniai bendradarbiai rusai - traktoristai, miško kirtėjai - jau iš anksto teiraujasi, kada pas jus Kalėdos bus. Prasitariame kada ir sakome, kad čia darbo dienos, o rusai atsako, kad jie švenčia, tai ir mes turime švęsti.
Tad taip išėjo, kad bent toje vietoje, kur mano šeima gyveno, Kalėdos būdavo šventė: niekas neidavo į darbą ir pagrindiniai iniciatoriai būdavo rusai bendradarbiai, kuriems būdavo labai svarbu mūsų Kalėdos.
Lietuviai tai visi švęsdavo Kalėdas arba šeimoje, arba kolektyviai, jei barake kelios šeimos gyveno, tai vykdavo sudėtiniai baliai.
Kaip ir minėjau, jau kai kurie lietuviai būdavo prasigyvenę, jau mūsų „gaspadinės“ balius darydavo, svečiuodavosi, kiti ir eglutes pasipuošę būdavo.
O man tai įdomus pats faktas, kad rusai perėjo prie lietuviškų Kalėdų. Jiems būdavo svarbu, kad į darbą neina, į svečius ateina, juos pavaišina. Jie tik ir laukdavo mūsų Kalėdų.
Šitą faktą, kaip dabar pagalvoju, galima suvokti kaip socialinį – kaip įvairūs tikėjimai, kultūros pereina viena į kitą kažkuriais kampukais.
- O kaip Kalėdos būdavo švenčiamos tarybiniais metais?
- Visi švęsdavo - tik vakare, nes Kalėdos tarybiniais metais darbo diena gi buvo.
Iš vakaro daugiau būdavo rengiama Kūčių vakarienė. Kūčias beveik visi valgė, net komunistinės šeimos paslapčia.
Pagal tarnybą, pagal darbą, viešai rodytis bažnyčiose negalėjai, nes kitą dieną galėjo ir iš darbo išvaryti. Dirbau Šiaulių pedagoginiame institute - ne šiaip kur, tai galėjau greitai darbą prarasti. Tai buvo toks slaptas, na, neslaptas, o neviešas Kalėdų šventimas.
- Kokios dabar jūsų Kalėdos?
- Dabar svarbiausia yra Kūčios. Kaip taisyklė, visi vaikai ir anūkai vakare susirenka - visi iki vieno, apsidalijame dovanomis. Kol kas mes su žmona kaip seneliai visiems išdalijame pagrindines dovanėles, kartais jau ir netokias mažas.
Anksčiau, kol buvau nevedęs (vedžiau 33 metų sulaukęs), tai visaip būdavo. Na, Kūčias dažniausiai namuose švęsdavau, važiuodavome į kaimą vakarop, o per Naujuosius metus, tai visaip būdavo ir restoranuose, ir šiaip susiburdavome.
Tada nebuvo nė vieno naktinio restorano, nebūdavo niekur kur nueiti, tai su draugais tardavomės, kur susitikti - kas turi didesnį namą ar butą.
- Ko palinkėtumėte mūsų dienraščio skaitytojams artėjančių Kalėdų proga?
- Kaip dabar įprasta – geresnio gyvenimo, daugiau džiaugtis negu liūdėti. Šiuo metu tegu pas visus būna mažiau liūdesio.
Liūdesys kažkaip dabartinius žmones yra užvaldęs. Lyg ir neblogai gyvena, bet vis tiek blogai.
Pasakysiu tokį faktelį. Prieš keletą metų Miesto taryboje kažkas suorganizavo pirmųjų tarybų nuo nepriklausomybės atgavimo narių susitikimą. Susirinko pilna salė ir pradėjo dalytis atsiminimais. Vienas, antras, trečias vis apie tą patį kalba – kaip dabar blogai. Kažkuris pradėjo kalbėti net apie tai, kad visa Lietuva badauja.
Na, ir mane ištempė pasisakyti. Tai ir sakau, kad tikrai blogai gyvename: štai susirinkome čia, sėdime salėje, kur telpa beveik 200 žmonių. Tad sakau, kad dabar pakeltų ranką, tas kuris šiandien pusryčiams neturėjot ko pavalgyti. Žiūriu, niekas rankos nekelia. Na, ir klausiu, kam tada šnekėti, kad lietuviai neturi ko valgyti, jei 200 sėdinčių salėje yra pavalgę ir, be to, nė vienas nėra atėjęs su nuplyšusiu švarku - visi su kostiumais. Nesuprantu, kam reikia šnekėti ne už save, o už kitus. Sutinku, kad yra blogai, nėra darbo, bet iš bado tikrai niekas nemiršta.