Nepaneigsi: V. Miškūnaitė be galo panaši į C. Chanel.
Martyno ALEKSOS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Solistė Viktorija Miškūnaitė jau kitą savaitę savo gimtuosiuose Šiauliuose prisistatys kaip Coco Chanel. Unikaliame koncerte-performanse COCO CHANEL PROJECT šiauliečiai kartu su Viktorija galės nukeliauti į XX amžiaus pirmosios pusės Prancūziją.
O kol kas V. Miškūnaitė sutiko atsakyti į kelis „Šiaulių naujienų“ žurnalistų klausimus.
– Kokius mokslo etapus perėjote?
– Baigiau Šiaulių 1-ąją muzikos mokyklą, iš pradžių mokiausi fortepijono specialybės, po to perėjau į chorinį dainavimą, už ką esu dėkinga savo mylimiems pedagogams Genovaitei Jaseliūnienei ir Rimantui Narkui. Iš tiesų įgūdžiai, įgyti dainuojant chore, yra neįkainojami ir visada praverčia mokantis naujų partijų bei dainuojant ansambliuose.
Baigusi vidurinę nebuvau apsisprendusi, kur studijuosiu toliau, bet draugų raginama visgi įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir ten studijavau 8 metus: dveji metai – parengiamųjų studijų, ketveri – bakalauro ir dveji – magistro. Čia klasikinio dainavimo pagrindus man skiepijo nepaprastai nuostabus žmogus, aukšto meninio lygio atlikėja bei puiki pedagogė Asta Krikščiūnaitė.
Iš tikrųjų vokalo mokslai niekada nesibaigia... Kiekvieno operos solisto profesionalumo lygis – jo asmeninis reikalas, tačiau juk tobulumui ribų nėra! Esu sau itin reikli ir visuomet siekiu pačių geriausių rezultatų, todėl dažnai važiuoju stažuotis į užsienį, dalyvauju įvairiuose meistriškumo kursuose. Mokytis visada atsiranda ko: tai nauja kalba, tai naujo kompozitoriaus savita atlikimo specifika...
– Ko teko mokytis?
– Visko! Operinio bei kamerinio dainavimo, grojimo fortepijonu, vaidybos, grimo pagrindų, fechtavimosi, sceninių muštynių, kaskadinių triukų, šokių, italų, prancūzų, vokiečių kalbų, fonetikos, muzikos istorijos, kompozicijos, net filosofijos – šių studijų metu vyksta visapusiškas atlikėjo parengimas scenai. Beje, turiu pasakyti, kad tai yra viena prabangiausių specialybių Lietuvoje, net brangesnė už teisės ar medicinos studijas: beveik 18 tūkst. litų per metus. Taip yra dėl to, kad vyksta labai daug individualių pamokų ir mes mokomės pas šios srities profesionalus bei tikrąja ta žodžio prasme – scenos žvaigždes.
– Coco Chanel projektas labai intriguoja. Jūs įkūnysite Gabrielle Bonheur Chanel?
– Taip! Jaučiuosi pakylėta, kad man atiteko ši džiugi ir atsakinga misija. Šis projektas – tai lengva aliuzija į Coco kūrybą bei jos asmeninį pasaulį. Koncerte bus atliekamas šiuolaikinės lietuvių kompozitorės Nailios Galiamovos kūrinys „Išsvajotasis Paryžius: penkios nostalgiškos inspiracijos pagal Fr. Poulenc „Les Chemins de l'Amour“, kurio paskutinioji, penktoji dalis yra taip ir vadinama – Chanel Nr. 5. Tai bus siurrealistinis fortepijono pasakojimas apie šios moters asmeninius išgyvenimus, kūrybinę nuojautą bei legendinį aromatą, užkariavusį visą pasaulį! Performanso metu naudosime originalius Chanel nr. 5 kvepalus ir žiūrovai vienu metu galės mėgautis stebuklingu muzikos, šviesų bei kvapų kokteiliu. Jų taip pat laukia ir kitos vakaro staigmenos – prancūzų mados žurnalo L'Officiel fotografijų paroda „Chanel: estetinių aistrų dienoraštis“, dizainerės Agnės Kuzmickaitės eksponuojamos suknelės bei vienam laimingajam atiteksianti dovana – naujausia knyga apie C. Chanel su visų projekto atlikėjų autografais!
– Kuo jus žavi C. Chanel asmenybė?
– Manau, kiekviena moteris ar mergina žino, kas yra C. Chanel. Juk ji – tikrų tikriausia mados ikona. Tačiau gilinantis į vaidmenį, į jos asmeninio gyvenimo peripetijas, atradau išties daug įdomių momentų. Visuomet galvojau, kad Chanel – tai klasika, nuobodi bei asketiška juodai balta mada pagyvenusioms moteriškėms, bet paskaičius jos biografiją mano nuomonė kardinaliai pasikeitė. Coco buvo revoliucionierė, novatorė, drąsi ir kartais net įžūli. Nebijojo eksperimentuoti, kliovėsi vien tik savo nuojauta ir jos nuomonė buvo kategoriška. Galima sakyti, ji buvo savotiška anų laikų feministė, tačiau, kita vertus, be galo darbšti, kruopšti ir reikli sau. Chanel ilgainiui tapo kokybės ženklu, ko atkakliai siekiu ir savo karjeroje.
– Ji paveikė jūsų stilių?
– Taip, paveikė. Naujai pažvelgiau į juodos spalvos eleganciją, pradėjau puoštis perlais, kvėpintis kvepalais Chanel nr. 5. Kolegos ir aplinkiniai pradėjo man sakyti, kad tampu panaši į ją. Galbūt...
– Ko, jūsų nuomone, moterys galėtų pasimokyti iš Coco?
– Būdama aukštosios mados dizainere, ji visuomet akcentavo vidinį moters grožį, sakydama, jog moteris turi pradėti puoštis nuo vidaus. Ji pati labai daug skaitė, domėjosi įvairiomis religijomis, ezoterika, simbolika, laisvalaikiu pasinerdavo į mėgstamą poeziją. Įdomu yra tai, kad C. Chanel skatino moteris nepataikauti vyrams ir būti savimi. Ji ragino ieškoti kokybės visame kame – tiek daiktuose, tiek santykiuose, tiek gyvenime.
Coco buvo savikritiška, bet tuo pat metu žinojo savo vertę. Kilusi iš neturtingos šeimos, našlaitė, išgyvenusi sunkią vaikystę, kupiną ne vienos skaudžios netekties, niekada nepasidavė pesimizmui ir drąsiai žengė savo svajonių link. Kai ji atidarė savo pirmąją skrybėlaičių parduotuvę, nežiūrint to, kad visiškai neturėjo pinigų, ji nepabijojo brangiai įvertinti savo darbą ir pardavinėjo jas labai aukštomis kainomis. Ji buvo ori, nors tai buvo jos karjeros pradžia ir nežinia, kaip tokia rizika būtų pasibaigusi. Tad norėčiau palinkėti visoms moterims, kad jos „nenusipigintų“ ir kad žinotų savo vertę. Juk kiekviena iš mūsų yra savitai žavinga ir nuostabi, tikrai turi kažką nepakartojamo, ko neturi jokia kita moteris! Linkiu, kad mus visas suptų mus branginantys ir mylintys vyrai.
– Šalia C. Chanel taip pat yra kitų garsių asmenybių.
– Taip, šis koncertas-performansas ypatingas ir tuo, kad jis pasakoja apie kitas to meto bohemos asmenybes: draugus, bičiulius, meilužius ir visus, kurie būrėsi aplink Coco. Tai buvo vieni ryškiausių XX a. prancūzų aukštuomenės atstovų – dailininkas Pablas Pikasas, poetas Polis Eliuaras, baleto impresarijus, meno kritikas Sergejus Diagilevas (kuriam, beje, garsioji menininkė slapta aukodavo didžiules sumas pinigų, taip finansiškai remdama jo baleto pastatymus), skulptorius ir grafikas Kamilis Klodelis ir kt. Kiekviena kūrinio dalis yra dedikuota kažkuriam C. Chanel bendražygiui. O ji – tarsi centrinė figūra, stipri moteris pačiame įvykių sūkuryje, kaip menininkų ir bičiulių traukos centras.
– O jūs kokiomis asmenybėmis žavitės?
– Būtent tokiomis, kaip C. Chanel – stipriomis, ryškiomis, talentingomis, kurių ideologija, kūryba bei veikla pakeitė pasaulio istoriją. Kitaip tariant, žaviuosi pasauliniais lyderiais, kurie turi tiek kūrybinio potencialo, kad išjudina mases!
– Koks yra jūsų svajonių vaidmuo?
– Šiuo metu – Tatjana Piotrio Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Šis personažas yra artimas mano asmenybei. Tatjana yra labai kukli, poetinės sielos romantikė bei idealistė. Kaip ir būdinga romantikams, ji išaukština tyrą meilės jausmą ir nepaisydama jokių to meto etiketo taisyklių Tatjana pirmoji prisipažįsta mylinti. Mūsų laikais taip pasielgti – visiškai nieko tokio, bet anuomet tai buvo tolygu viešam apsinuoginimui gatvėje. Mane žavi jos ryžtingumas, apsisprendimas bei tai, kad, nepaisant jokių situacijų ji lieka ištikima savo pasirinkimui: tiek tada, kai ji nutaria parašyti meilės prisipažinimo laišką, tiek tada, kai ji lieka su savo vyru. Ji nesiblaško, nekeičia nuomonės ir tvirtai eina pasirinktu keliu. Tai, ko gero, labai nemoteriška, bet, mano manymu, labai stipru.
– To teatro nemažiau būna ir užkulisiuose...
– Įvykių ir nesusipratimų išties įvyksta daug. Tai staiga suserga koks solistas ir tau paskambina naktį prieš spektaklį prašydami jį pakeisti. Ir kitą dieną be repeticijų bėgi į sceną; tai koks kolega atskrenda iš užsienio paskutinę minutę ir susipažįsti juo pirmą kartą tik likus vos 10 minučių iki spektaklio... Būna, kad sugenda kas nors, dingsta rekvizitai, iš to streso pamiršti tekstą, tai tenka improvizuoti! Kartą pasirodymo metu vėlavau į sceną. Sėdžiu grimerinėje, laukiu, kada mane pakvies į sceną (dažnai tarp veiksmų tenka persirengti, pakeisti šukuoseną, peruką ir pan. ir kartais būna, kad neišgirsti, kaip tave pakviečia į sceną – gal tiesiog pamiršta), staiga girdžiu per radiją, kad scenoje groja mano muzika – aš jau turiu būti ten! Pamenu, kaip, skrisdama koridoriumi į sceną, pakeliui pasišokinėdama aviausi batelius ir moviausi atlasines pirštines... Laimė, kad spektaklyje tuo metu vyko pokylio scena ir aš, kaip ir dera tikrai rūmų damai, reikšmingai vėlavau į puotą – atrodo, kad taip ir turėjo būti. Bet man tai buvo tikras streso dušas!
– Operinis dainavimas, sceninis gyvenimas padeda kasdienybėje?
– Nemanau, kad ši specialybė labai skiriasi nuo kitų. Man patinka, kad mano darbas yra kūrybinis. Nėra griežto darbo grafiko kaip nuo 9 iki 17 val., kai atidirbi ir važiuoji namo. Mano darbas vyksta visą parą. Iš ryto repetuoji, per pietus vyksti matuotis kostiumo, kartojiesi tekstą, vakare spektaklis, o grįžus namo dar galvoji, kaip viskas pavyko, ką reikėtų patobulinti. Kartais nebeskiri – kur čia darbas, o kur gyvenimo būdas. Žinoma, būna, kad norisi pailsėti nuo muzikos. Tada pabėgi kur nors, atitrūksti kokioms dviems dienoms nuo maratono. Bet vis tiek net ir tas poilsio laikas labiau skirtas naujam įkvėpimui pagauti – galvoje nuolat sukasi mintys apie būsimus spektaklius ir vaidmenis.
– Kitas negalėtų to pakęsti – nuolatinio buvimo darbe.
– O aš negalėčiau pakęsti griežto grafiko ir kasdieninės rutinos: to paties darbo stalo, to paties monitoriaus ekrano, tų pačių popierių... Taip, dažnai repeticijos vyksta iš anksto sutartu laiku, bet kartais aš galiu susitarti su koncertmeistere ir repetuoti kada tik šauna į galvą, kada puikiai išsimiegu ir jaučiuosi. Man patinka tas lankstumas, nuolatinis tobulėjimo procesas, kūryba – aš tiesiog dievinu savo darbą, į jį dedu visą savo širdį!
– Kai kam opera – nurašytas žanras.
– Man tikrai neatrodo, kad opera yra pasenęs žanras, gal tik truputį užsistovėjęs viename kūrybiniame taške. Europoje operos žanras jau seniai keičiasi, modernėja, randa naujas, kartais net šokiruojančias išraiškos priemones. Tikiu, kad ir Lietuvoje statomų operų neišvengiamai laukia metamorfozės, nes, mano manymu, tik novatoriška bei drąsi meninė transformacija, kažkoks naujas kūrybinis impulsas pritrauks žiūrovus į sales. Reikia tik, kaip C. Chanel – leisti sau eksperimentuoti, juk platus kūrybinis spektras, menų sintezė ir yra operos žanro stiprioji pusė. Jame gali išnaudoti viską – ir madų šou, ir scenografiją, ir apšvietimą, ir vaidybą, ir dainavimą, siužetą, muziką. Opera turėtų būti svajonių platforma pasireikšti ne tik muzikantams, bet ir geriausiems dizaineriams, geriausiems šviesų dailininkams ir t. t. – visiems savo sričių profesionalams, kurie susirinktų į vieną vietą ir padarytų įspūdingą šou. Tuomet išeitų išgauti tarsi penkiamatį efektą – žiūrovas galėtų patirti operą beveik visais savo pojūčiais maksimaliai vienu metu. Neabejoju, kad, jei operų statytojai sugebėtų atsisakyti pasenusių kanonų bei interpretacijų ir pažvelgtų į šį žanrą kitu, modernesniu kampu, šiandien jis būtų pats populiariausias!
– Performanso raktas – Fr. Poulenc „Les Chemins de lamour“. Kodėl?
– Čia jau reikėtų kompozitorės paklausti! Ši nostalgiška daina apie meilę yra visiems lengvai atpažįstama klasikos pasaulyje, tarsi koks senas geras estradinis šlageris, kurio svajinga melodija nuneša mūsų prisiminimus į romantiškąjį Paryžių. Tokia ir buvo idėja – pakviesti žiūrovus kartu su mumis mintimis nukeliauti į šį išsvajotąjį miestą, pavaikščioti jo siauromis gatvelėmis, pasigėrėti blausių žibintų apšviestomis lengvai krentančiomis snaigėms, susipažinti su C. Chanel bei pajusti ore tvyrančią jaukią ir subtilią prancūzišką dvasią.