Artėjant  Kalėdoms sunku patikėt, kad buvo Lietuvoje toks laikotarpis, kai ši šventė buvo ignoruojama ir draudžiama, o vaikų nelankydavo Kalėdų Senelis. Tačiau šventė kartu su Atgimimu grįžo, nes nors ir sunkiais laikais senelių, tėvų dėka šios gražios šventės, kaip ir Kūčių vakarienės tradicijos išlaikytos.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Apie tai ir pasakoja Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Mockus.
– Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos?
– Vaikystėje, kaip ir visų, buvo laimingos. Mes kalėdinės eglutės nepuošdavome, nes anais laikais būdavo tik naujametinė eglutė. Ir Kalėdų Senelio nebūdavo, tik – Senis Šaltis.
Tačiau mano tėvai laikėsi tradicijų: kasmet švęsdavome Kūčias, važiuodavome į kaimą Raseinių rajone pas mamos tėvus.
Be to, visą gruodį manęs tėvai neleisdavo į diskotekas (taip seniau vadinosi šokiai mokyklose) ir, žinoma, dėl to man buvo apmaudu: kaip čia taip bendraklasiai šoka, linksminasi, o aš – ne.
Juk tada aš net nežinojau, kad yra toks laikotarpis prieš Kalėdas – adventas. Tėvai sakydavo, kad ramiai pabūk namuose tą mėnesį, ir visokių man skirdavo darbų.
Taigi nelabai suprasdavau, kodėl kai visi eina šokti, linksmintis, mane veža tenai, kur to nėra. Aišku, kai nuvažiuodavome pas senelius, būdavo smagu, ypač per Kūčias. Buvo griežtai laikomasi visų tradicijų: dvylika patiekalų su kūčiukais ir aguonų pienu...
Kai sukūriau šeimą, šias tradicijas tęsiame. Be to, dabar Kalėdos ypatingesnės – per šią šventę gimė mano dukra, tad kiekvienais metais švenčiame ne tik Kalėdas, bet ir dukters gimtadienį.
– O kaip kalėdinės dovanos?
– Jos būtinos. Ir vaikams, ir mudviem su žmona per kiekvienas Kalėdas tai - šventas dalykas. Ir dovanos būtinai yra dvi: Kalėdų rytą ir per Naujuosius metus. Iš vakaro ar grįžę iš kaimo – nesvarbu pirmą ar antrą nakties – slapta padedame dovanas po egle, o rytą pabudę ir laukiame to momento, kai išgirstame vaikų džiaugsmingą klegesį, kad dovanos patiko.
Nors dovanėlės daugiausia būdavo simbolinės, tai nebūdavo kažkas ypatinga. Tačiau ir dabar sūnus, kuris gyvena Londone, ir dukra sako, kad iš tikrųjų pasigenda tų laikų, kai dovanos ir šventės jiems buvo labai svarbios ir džiugios.
Vaikai pasiilgsta tų laikų, kai buvo susitikimai su giminėmis, bendri pasibuvimai. Jie kartais pasako – va, kaip buvo gera. Ir iš tikrųjų buvo gera, kai kaime susirinkdavo visi, pabūdavo. Tai buvo iki mano tėvelių mirties, bet ir dabar stengiamės šią tradiciją puoselėti.
Tiesa, nebe į kaimą dabar vykstame. Dabar jau kiek kitaip Kalėdas švenčiame. Pavyzdžiui, dabar sūnaus žmona laukiasi ir jiedu negali į Lietuvą grįžti, tai mes žmona ir marčios tėvais per šventes skrendame į Londoną, kad kartu pabūtume tokiame mažesniame rate.
– Ar kada nors jums teko būti Kalėdų Seneliu?
– Dar neteko. Tačiau jau ir Kalėdų Senelio drabužius turiu, nes tikiuosi, kad kitais metais, kai turėsiu anūką, tikrai juos apsivilksiu ir tinkamai savo vaidmenį atliksiu.
Juk seniai tam ruošiuosi - kokius 7–8 metus. Kai Šiauliuose pradėjome organizuoti renginį „Man labai patinka Kalėdos“, Kalėdų Senelio kostiumą atnaujinau.
Aš, kaip renginio organizatorius ir globėjas, tikėjausi, kad scenarijų kuriantys žmonės man pasiūlys tapti Kalėdų Seneliu. Tačiau kvietimo nesulaukiau – matyt, jie nelabai tiki, kad aš galiu taip padaryti.
Kita vertus, siūlytis pačiam – nekuklu. Tai vis dar laukiu to pasiūlymo.
– Ar jūsų neerzina, kad dabar Kalėdoms pradedama ruoštis labai anksti?
– Žinoma, prekybos centrai pernelyg komercializuoja šią šventę: dar nesibaigė lapkričio 1-oji, o jau parduotuvėse - kalėdinės akcijos.
Tai gadina nuotaiką, nes juk Kalėdos - šeimų dvasinė šventė, o ne prekybos centrų užsidirbimo šventė. Gaila, kad kai kurie verslo reikalai sugadina tokius dvasinius dalykus.