V. V. Landsbergis: „Gavai medalį ir dabar turėsi peršokti per save – šios varžybos su savimi yra labai, labai sudėtingos.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Daugumai girdėtas ir pažįstamas žmogus – Vytautas V. Landsbergis, kuris rašo knygeles vaikams, yra teatro ir kino režisierius, poetas, publicistas... Žmogus, ne kartą laimėjęs metų knygos vaikams apdovanojimus ir vis toliau sugebantis nustebinti mažuosius skaitytojus neregėtais, negirdėtais personažais ir istorijų vingiais.
Prieš susitikimą su Šiaulių miesto mažaisiais skaitytojais Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje V. V. Landsbergis pasakojo apie save, apie rašytojų iššūkius, įkvėpimo šaltinius ir kaip gimsta viena ar kita knyga vaikams.
– Kiek esate parašęs knygų vaikams?
– Laimingi laiko neskaičiuoja, sakoma. Tai man panašiai su knygomis... Kažkaip rašai, rašai, o kad atsisėstum kada ir viską skaičiuotum... Įsivaizduoju, kad jų turėtų būt apie 30. Tik nežinau, ar visas knygas galima vadinti knygomis – vieną kūrinį rašai metus ar dvejus ir tai jau formali pretenzija, kad gal gims ir rimta knyga... Bet yra ir lengva plona knygutė, skirta pradedantiems skaitytojams, kurią parašai per gerokai trumpesnį laiką...
Dabar rašinėju tokias lapiuko Pūkio knygeles 3–4 metų vaikams. Natūralu, kad tokios plonos knygos pasirašo žymiai greičiau. Aišku, jas irgi galima vadinti knyga, bet tokių knygą per gyvenimą galima ir tūkstantį parašyti. Ne visos pasakoms teikčiau rimtos knygos statusą. Knyga - mano galva, kūrinys artimesnis romanui ar išsamiai, komplikuotai istorijai.
– Kokias knygas jums patinka labiausiai rašyti?
– Sudėtingas klausimas. Knygos – kaip vaikai, niekad nežinai, kokia jinai atsiras ir koks tas vaikas bus – ar išdykęs, ar paklusnus. Ir kai manęs susitikimų metu klausia – koks tavo vaikas tau labiausiai patinka, irgi nežinau, ką jiems atsakyti. Nes gali įskaudint kurį nors savo vaiką.
O knygos įdomiausios tos, kurios vis dar galvoje, t. y. – „mamos pilvelyje“. Dar nežinai, kaip atrodys, dar lauki šio stebuklo... Kai parašai, ji jau nebe tavo, o kitų vaikų. Tu su ja tarsi nebeturi nieko bendra. Keistokas jausmas būna, kad baigėsi paslapties, kūrybinio nėštumo laikas, o dabar vaikas (knyga) jau savarankiškas (-a), jau droš savo keliu, mušis, mylės, kovos, glostys...
– Ar perskaitote po kiek laiko savo knygas?
– Būna, kad po kelerių metų perskaitau ir suprantu, kad galėjau parašyt ir geriau. Kadangi su žmonele turim savo leidyklą, tai kartais galime „papiktnaudžiauti“ tarnybine padėtimi ir leisdami antrąjį tiražą knygą truputį pataisyti, pagerinti.
Bet kai ir trečiąkart pataisau, tai literatūros kritikai pradeda visiškai nebe vaikiškai rėkti – po galais, kuri tavo knyga tikra? Sakau – trečia, trečia, ši jau subrendusi, kultūringa, jau išauklėjau ją, jau į žmogų panaši.
– Tai tobulumui ribų...
– Nėra, nėra. Gal tik Dievas tobulas, tik kad Jo niekas nėra matęs. Pamatytų, gal irgi pastabų turėtų...
– Kiek laiko tobulinate knygą prieš pirmąjį leidimą?
– Retai knyga pasirašo vienu ypu. „Vienas ypas“ – tai toks jaunystės entuziazmo stilius, kuris su amžiumi praeina. Kažkada taip pasirašė „Arklio Dominyko meilė“ – tarsi koks nukopijuotas apsireiškimas. Beveik nereikėjo taisyti. Bet po dešimt metų leisdamas antrąjį tiražą vis tiek radau kur prikibti.
O šiaip knygai reikia iki aštuonių perrašymų. Tarp kiekvieno perrašymo mėnesio-dviejų pertrauka. Tai trunka metus, porą metų, kol ji subręsta.
– Kiek laiko rašėte „Arklio Dominyko meilę?“
– Dvi savaites. Čia buvo iš tų vaikučių netyčiukų: apsireiškė baltas arklys ir jau nieko negalėjau padaryti - jis pats padarė viską. Išvadavo mane nuo kūrybinių kančių.
– O su kai kuriomis knygomis tenka pasikankinti?
–Oooo, kai kurios... Angelų pasakas turbūt dvejus metus kamavau, paskui antrąjį leidimą turbūt dar
tiek pat laiko perrašinėjau. Tai suprantama: rašydamas tokią „nežemišką knygą“, ir pats turi „pasikelti“ – daug ką perskaityt apie angelus, arkangelus, kol sužinai, kiek sparnų kuris turi... Ir kas už ką ten danguje atsakingas. O dar tas Liucipierius visur lenda, savo trigrašį kaišioja.
Kai rašai istorinę knygą, reikia pasėdėti prie istorijos knygų. Istorinė tema prasidėjo nuo „Varlės bunkeryje“– nuo partizanų temos, paskui „Berniukas ir žuvėdros“ – Sibiras, tremtis; ir „Erelio sakmė“ – karaliaus Gedimino ir Lizdeikos istorijos laikotarpis, Gedimino laiškai. Jos buvo rašomos tikintis ir norint, kad Lietuvos istorija vaikams taptų kuo savesnė, artimesnė, įdomesnė, patirtesnė...
– Kurios knygos svarbesnės – literatūrinės ar šviečiamosios?
– Viskas svarbu ir daug kas priklauso nuo tėvų. Jeigu tėvai neugdo vaikų skaityti arba neskaito su jais kartu, neugdo smalsumo, tada paaugę vaikai renkasi paprastesnes nuotykių, humoro ar komiksų knygas, nesudėtingus detektyvus. Tada sudėtingesnių knygų, tarkim, apie Lietuvos ar pasaulio istoriją, vengiama.
Pasidžiaugiu, kai kartais pasiekia tėvų ar mokytojų padėkojimai – va, jūsų knygomis naudojamės ir per istorijos pamokas, kalbėdami apie partizanus ar apie Sibirą...
Iš tikrųjų – sunku nuspėti, ką rašyti, ką vaikai mėgtų, ko ne... Kartais atsiranda pojūtis, kad apskritai mąžta domėjimasis knygomis, istorija, nes internetas, kompiuteriniai žaidimai, televizija – tai labai rimti knygų konkurentai. Labai lengvai, be didelių mąstymo sąnaudų paimantis ir užimantis visą jaunuolio knygai skirtą laiką.
Šiandieninėje „greito maisto“ kultūroje knyga tampa sąmoningo, net, sakyčiau, elitinio vaiko atributu – tokio vaiko, kuris rimtai, atsakingai ruošiasi ateičiai. Anksčiau tai buvo įprastas laisvalaikio, pramogos būdas, dabar - jau ne. Dabar čia jau mokslai, darbas. Kaip tą darbą padaryti patrauklų net ir tinginiukui – nemenkas iššūkis kiekvienam rašytojui.
– Ir kaip sekasi šį iššūkį įgyvendinti?
– Vaikų reikia klausti. Pats visada klausiu, kas jiems patinka, kas ne. Dažnai ir atsižvelgiu į tai,
rašydamas naują knygą, kai važinėdamas po Lietuvą vaikams skaitau dar neišleistą kūrinį ir stebiu, kur jiems nuobodu, kur jau nebepagauna minties - gal pasakiau per sudėtingai...
Aišku, pirmiausia mano knygas perskaito mano paties vaikai - jau penkis užauginau. Dabar jau ir anūkai prasidėjo – taigi namie visad turiu vaikų literatūros kritikų. O jie - iš tikrųjų geri patarėjai, nes nebijo pasakyti teisybę. Vaikai, atėję į susitikimą, kartais atviriau sakyti pastabų nedrįsta, juos reikia išprovokuoti, kad nebijotų būti partneriais. To labiausiai ir tikiuosi susitikimų metu, kartais net truputį apsimetu, kad nebesugalvoju apie ką parašyti knygą: padėkit man... Oooi, matytumėt kokia jiems įsijungia fantazija! Pasiūlo tokių dalykų, kad nė nepagalvotum. Jų sąmonė spontaniška, labai netikėta.
– Tai idėjų pasisemiate ir iš vaikų?
– Be abejo, ypač iš saviškių. Bet ne visad lengva tais pasiūlymais pasinaudoti. Dabar, tarkim, esu tokios kūrybinėje kryžkelėje – ketinu rašyti penktąją arklio Dominyko knygą... Vasarą su vaikais Pavariuose, literatūrinėje stovykloje prie Anykščių rašėme pasakas, o užsiėmimų pabaigoje nutarėme pažaisti, improvizuoti penktąją Dominyko knygą, apie ką jinai galėtų būti. Na ir tokią gražią istoriją sužaidėme, kad dabar jau gaila bus jos atsisakyti. Gerai, kad stovyklos vaikų sąrašą turiu ir galėsiu knygoje padėkoti „informaciniams rėmėjams“.
– Kaip pradėjote rašyti knygeles vaikams?
– Vaikai būna „netyčiukai“ ir knygos - „netyčiukai“. Netyčia viską pradėjau nuo Rudnosiuko istorijų, kurias rašiau ne vaikams, o kursiokams – universitete kaip humorą, nesąmones, anekdotus, kai būdavo nuobodesnės paskaitos. Paskui prasidėjo literatūros vakarai, trūkdavo humoro, pradėjo prašyti – nueik į mūsų filologijos rudenis ir paskaityk Rudnosiuką. Publika juokdavosi, kilo azartas rašyti daugiau ir paskui, kai susidarė nemažas pluoštas, pradėjau siūlyti redakcijoms. Iš pradžių jos žiūrėjo gana atsargiai į šį žanrą, gal nežinojo, kur visa tai dėti – ar čia vaikams, ar čia suaugusiems. Vėliau viena drąsesnė leidykla ėmė juos ir išspausdino, išleido pirmąją knygelę. Ir ji buvo išrinkta geriausia metų knyga vaikams. Taip tarsi nepretenduodamas į nišą pasakotojų, rašančių vaikams, netyčia ėmiau ir joje atsidūriau.
Iki šiol tebemanau, kad Rudnosiukas nėra vaikiška knyga, tai – jaunatviška, studentiška nesąmonių ir kalambūrų knygelė. Bet jeigu tave apdovanoja kaip vaikų rašytoją, na, niekur nedingsi – pradedi rašyti vaikams, atsiranda smagus darbas. Teikiantis daug džiaugsmo.
– Ar būna taip, kad pritrūksta įkvėpimo?
– Kiekvienas kūrėjas žino tas būsenas, kai išsenki, kai negali kartotis. Ypač po to, kai tavo kūrinys išrenkamas geriausia metų knyga. Po to, žinok, bus duobė. Gavai medalį ir dabar turėsi peršokti per save – šios varžybos su savimi yra labai, labai sudėtingos. Paprastai būna keleri metai ramesni, kol vėl susikaupi naujam, pačiam sau netikėtam kūriniui.
Tai va, prieš porą metų gavęs trečią geriausios metų knygos apdovanojimą, dabar metus praleidau gan ramiai, parašiau keletą knygų, bet jau žinojau, kad jos sunkiai nurungs aną išrinktąją... Vis tiek gyvenime, kaip ir jūroje, yra šiokios tokios bangos.
– Koks tapimo vaikų rašytoju receptas?
– Pirmiausia – savyje pažinti, pažadinti vaiką, nevaidinti pernelyg protingo ir per daug nemoralizuoti; neaiškinti, kaip kas turi būti, daugiau klausti, o ne ieškoti. Man atrodo, kad knyga yra netikėtumų ir klausimų rinkinys. Tegu vaikai patys susigalvoja atsakymus...
Kitas barjeras – siužetas. Privalai sugalvoti originalų siužetą, o jų nėra taip daug, nėra taip lengva juos sukurti. Visi dažnai rašome apie tai, ką skaitėme vaikystėje – apie iš namų pabėgusius vaikus, apie plėšiko (arba pabaisos) ir vaiko draugystes – tokia buvo ir mano paskutinė knyga „Anupro kupros“. Apie mergaitę Miglę ir užkeiktą vikingą Anuprą, menantį Eglės žalčių karalienės laikus.
Literatūroje, kaip ir teatre, kine, egzistuoja tam tikri štampai – jie ir padeda, ir trukdo. Turi juos perkurti arba paneigti, sulaukti naujo siužeto. Tada stengiuosi bent personažus nebūtus sugalvoti – tarkim, susidraugauja pelytė Zita ir tarakonas Aloyzas Dzioba, įsimyli. Panaši ir rugiagėlės meilė arkliui Dominykui – pirmiausia atsiranda tokios keistos poros, o paskui jau „vynioji“ siužetą pagal intuiciją, atsiminimus, sapnus. Užsidegi, juk ir tau įdomu, kaip ten ta jų meilė vystosi... Nelengvas darbas mylėti.
– Kaip vaikams paaiškinti, kas yra ta meilė?
– Čia itin rimta užduotis. Kartais pradedi galvoti, kad vaikų literatūra – tai bene paskutinė kultūros vieta, kur galima kalbėti gražiai, švelniai. Ir kai pamatai, ką mūsų vaikai spokso per televizijas, žiūrėdami vis grubesnes, chamiškesnes laidas ir visa tai priimdami kaip savotišką jaunatvišką „kietų“ žmonių stiliuką, supranti, kad arklys Dominykas yra iš kitos operos... Jis niekada nekalbės kaip tūlas mūsų TV laidų vedėjas ar vedėja.
– O ar jūsų vaikai mėgsta skaityti?
– Stengėmės vaikystėje, kad tas etapas nebūtų pražiopsotas, bet paskui, kai ateina 14–15, vis tiek būna nelengvas išbandymas. Tai džiaugiuosi, kad paskui kokių 18-kos sulaukę jie vėl įkrenta jau į savaiminį pomėgį skaityti.
– Kokia jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?
– Daug jų, bet yra viena pasaka, prie kurios vis grįžtu ir manau, kad iš jos išaugti neįmanoma – tai „Mažasis princas“. Tai tokia savotiška biblija – viso gyvenimo knyga. Joje yra kiekvienam amžiui atrandamų dalykų: viena randi būdamas septynerių metų, o kita – penkiasdešimties. Ir vis įdomu, kad buvai kažką pražiopsojęs, ne iki galo supratęs. Tai sudėtingas kūrinys, jį reikia daug kartų skaityti. O tai padaryti nėr sunku, nes pasiilgsti tos būsenos, kurią padovanoja „Mažasis princas“ – tai tarsi ir tavosios sielos būsena, pasaka apie tavo vidinį vaiką, kurį kartais nugrūdame į tolimiausias planetas, kad jis mums „protingiems“ po kojomis nesimakaluotų. Ir tada jis būna ten sau vienišas, augina dramblius, prižiūri rožes...