V. Dambrauskas: „Nedarau šiauliečių portretų tam, kad sulaukčiau kažkieno ačiū. Darau tam, kad atsidėkočiau Šiauliams už tai, jog jie mano gimtasis miestas, jog gyvenu su tokiais nuostabiais žmonėmis.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Antradienį Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejuje bus pristatyta šiauliečio menininko Vilmanto Dambrausko knyga „Mano miesto portretai“ ir fotografijų paroda, kurioje eksponuojama dalis knygoje išspausdintų portretų.
Prieš kelerius metus prasidėjęs kaip pomėgis fotografuoti šiauliečius savo mažoje studijoje tapo žymaus dizainerio veiklos favoritu: Lietuvoje ir Baltarusijoje jau surengta keletas fotografijų parodų „Mano miesto portretai“ ir sulaukta puikių tiek publikos, tiek kolegų įvertinimų.
Tad dabar jau ir šiauliečiai galės parodoje susipažinti su V. Dambrausko kūryba – nespalvotais studijiniais portretaiss ir išskirtinio dizaino knyga-albumu „Mano miesto portretai“.
- Knyga „Mano miesto portretai“ išleista balandį. Tai kodėl buvo toks ilgas pasiruošimo ją pristatyti visuomenei laikotarpis?
- Viskas daug paprasčiau - nebuvo to pasiruošimo laikotarpio. Knygą kartu su paroda planavome pristatyti gegužės mėnesį. Tačiau gegužę remontas Fotografijos muziejuje dar nebuvo baigtas. Tada knyga ir paroda buvo numatytos pristatyti rugsėjį per „Šiaulių dienas“. O paskui jau buvo suplanuotas Vito Luckaus centro atidarymas muziejuje.
Bet tai dar geriau, nes parodos ir knygos „Mano miesto portretai“ pristatymas vyks mano gimtadienio išvakares. Tad ačiū statybininkams, kad jie man tai padovanojo.
- Tai pirmoji jūsų knyga?
- Fotografijų – taip. O šiaip esu išleidęs knygų. Pati pirmoji „Firmų ženklai ir logotipai“ išleista 1997 metais, antroji „Apie reklamą prie kavos puodelio“ - 2009 metais. Pastaroji buvo miksuotas leidinys, kur diskusijų forma pateikta reklamos aktualijų ir mano reklaminių projektų.
O knygoje „Mano miesto portretai“ yra tik fotografijos. Dabar fotografija yra mano favoritas, mano sielos dalykas. Čia sudėtos nuotraukos, darytos ketverius metus – 2010 – 2013-aisiais.
Ir tas nuotraukas reikėjo labai atsirinkti – kurias dėti, kurias - ne. Tai man labai skaudus dalykas.
Tas pats man ir su paroda – ne visos nuotraukos, kurios yra knygoje, bus eksponuojamos. Juk nežinau, kokia turi būti salė, kad tilptų visos – beveik septynios dešimtys. Aš išgyvenu dėl žmonių, kurie tikisi, kad jų portretai bus iškabinti, ir kurie bus nuvilti.
Tačiau save guodžiu tuo, kad vienų portretai bus eksponuojami parodoje, kitų yra albume, nors kai kurių portretų nėra nei knygoje, nei parodoje.
Suprantu, kad tai – kai kam skaudus dalykas. Nors dauguma sako: bala nematė, svarbu, kad buvo fotosesija, kad turiu nuotraukas...
- Ar dizaineriui savo albumą parengti yra lengviau?
- O ne, sau yra keliami patys didžiausi reikalavimai. Man ši knyga labai sunkiai „dėliojosi“ ir dizaino prasme. Ją gludinau, gludinau ir ji yra tokia, kokia yra.
Nors šiaip esu labai savikritiškas: kai po kiek laiko pasižiūriu į savo darbus ir, jei jie kažkiek atlaiko laiko kritiką, tai mane truputėlį džiugina. Bet kol kas esu šia knyga patenkintas. Ji yra labai gera – nebijau šito žodžio. Iš kai ko girdėjau, kad yra net malonu ją lytėti.
Tai, kad ši knyga apskritai yra, man labai padėjo Fotografijos muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė-Balzienė. Būtent ji pastūmėjo mane ją išleisti ir padaryti tokią, kokia ji yra.
Aš iš pradžių maniau, kad būtų labai gerai išleisti parodos bukletą, nes knyga-albumas yra žiauriai brangus leidinys.
Bet Vilija pasakė: darome knygą - bus tie pinigai. Ir kažkaip pinigų atsirado: dalį skyrė miesto valdžia, dalį - „Aušros“ muziejus, dalį – leidykla. Taip šis leidinys išvydo dienos šviesą.
Beje, Vilija patarė knygą daryti „kitokią“. Dabar tuo, kad jos paklausiau, labai džiaugiuosi. Pavyzdžiui, knygos viršelis padarytas iš labai brangaus itališko popieriaus, kurio spaustuvė labai ilgai laukė – net tris savaites.
Kuo tas viršelio popierius ypatingas? Tuo, kad visai nėra apsaugotas – jis nusitrina. Daug kas stebėjosi: o kodėl taip, jei visi nori, kad viršelis būtų laminuotas, lakuotas, amžinas... Atsakiau: kaip tik turi būti atvirkščiai, nes jei knyga nenusitrina, jei ant viršelio nesimato taukuotų rankų pėdsakų, tai neverta jos ir leisti. Juk turi matytis, kad ji buvo liesta, vartyta - viršelis nusičiupinės, o raidės liks, nes yra įspaustos šilkografijos būdu.
Džiugu, kad Šiauliuose yra tokia spaustuvė, kurios specialistai pasakė: tavo idėją įgyvendinsime.
Ir net įrišo knygą savotiška dermantinine nugarėle, kuri turi sąsajų su tarpukariu – laiku, kuris yra man brangus dėl mano tėvų, senelių ir kitų tikrų dalykų.
- O kodėl ant knygos viršelio dvi kėdės ir vilkelis?
- Todėl, kad ir jos tikros – jos girgždėjo pas mano senelius, o tuo vilkeliu aš pats žaidžiau. Man šie daiktai yra labai organiški, nes turi laikmečio ženklą.
Nesinori paviršiumi slysti. Kai man jau yra penkiasdešimt, drąsiai galiu pasakyti, kad yra prabangos dalykas sau neleisti slysti paviršiumi, nelaižyti kažkam užpakalį ar nenuleidus galvą vaikščioti. Tai yra orumo reikalas.
Juk jau retai kur gali perskaityti žodį „orumas“. Jis ištrintas. O juk, kai pagalvoji, supranti, kad jis žmonėms yra pagrindinis dalykas, nuo jo priklauso visų mūsų gerovė. Kaip galima gyventi praradus savo vidinį orumą, vidinę stiprybę? Kas lieka? Tik tušti plepalai.
Tai mūsų politikai tuščiai plepa. Arba koks yra mūsų menas...
Dabar meną daro tie, kurie parengia projektus. Man gaila jų: jie taip moka rėkti, šnekėti tarptautiniais žodžiais, o paklausai - niekus šneka. Tačiau tai niekam nesvarbu.
O jų menas... Projektinis menas: parašei projektą, chebra duoda pinigus – darai balažin ką ir kaip, o visi patenkinti, visiems gerai. Aišku, gali būti projektinis menas, bet man atrodo, kad iš tikro meno, tikro mokėjimo nelieka nė kiek.
Aš nesakau, kad jie daro blogai. Bet labai džiaugiuosi, jog esu iš tos dinozaurų eros, jog dizaino srityje pradėjau dirbti dar prieškompiuteriniame laikotarpyje, kai reikėjo dirbti tušu, o kai ištikšdavo tušo dėmė, reikėdavo valyti ją nuo vatmano lapo.
Puikūs tie dalykai, kai gali čiupinėti medžiagą, iš kurios gali padaryti kažkokį kūrinį.
- Tokį kūrinį, kaip knyga „Mano miesto portretai“?
- Apskritai tokia buvo mano pagrindinė idėja. Juk mes, Šiauliai, šiauliečiai - esame šaunuoliai. Todėl ir šios knygos misija yra parodyti, kokie mes esame gražūs, kokie mes išdidūs, kokie talentingi, kaip mes mokame ne rėkti, o kalbėti pustoniais. Jei šie šiauliečiai mano studijoje tokiu orumu sužiba – vadinasi, jie tokie ir yra.
Aš labai myliu savo miestą. Nesvarbu, kad yra kažkokių puskvailių puolimų, kažkokių saulėnų, kurie šneka net ne šiaulietiškai o pasvalietiškai. Bala jų nematė – mes labai stiprūs esame, mes žiauriai geri esame, nors ir riejamės. Bet ir mūsų rietynės yra kitokios nei sostinėje.
Manau, būtina atsigręžti į save, į savo miesto stiprybę. Juk aš, kaip dėstytojas, nuolat jaučiu - kai tik pasikeičia švietimo ir mokslo ministras, tai viena iš pirmųjų jo užduočių būna uždaryti Šiaulių universitetą. Ir toks pat požiūris yra į visas kitas sritis.
Esu ne vieną tūkstantį kartų sakęs, kad jei nori ko nors šiaulietis pasiekti, jis turi daug kartų daugiau padaryti nei kitų didmiesčių gyventojai. Bet tegul jie – dažniausiai vilniečiai – pasižiūri, kiek kiekviename jų kolektyve yra šiauliečių! Gal jie dirba ne vadovaujančiose pozicijose, bet jie yra stiprūs specialistai.
Tad mano misija – parodyti, kad švyti mūsų šiauliečiai.
- Kokių sulaukėte knygos vertinimų?
- Galiu iš tikrųjų pasidžiaugti, kad iš kitų miestų žmonių, kurie nebūtinai yra menininkai, girdėjau tokius žodžius: kaip Šiauliams pasisekė!
Gal skamba nekukliai, bet tai išgirdus iš žmonių, kurie užima nemenkas pozicijas mene, muzikoje, dailėje, kurie neprivalo būti su mani būti malonūs ar mandagūs, mane džiugina.
Taip pat suprantu, kad iš šiauliečių tokio įvertinimo nesulauksiu. Ir tai manęs nebeskaudina, nebeliūdina.
Žinote, aš žiauriai gerai jaučiuosi gyvendamas ir dirbdamas Šiauliuose. Nedarau šiauliečių portretų tam, kad sulaukčiau kažkieno ačiū. Darau tam, kad atsidėkočiau Šiauliams už tai, jog jie mano gimtasis miestas, jog gyvenu su tokiais nuostabiais žmonėmis. Žmonėmis, kurių istorijas žinau ne iš žurnalų, ne iš televizijos laidų, o iš gyvenimo, nes su jais kartu vedu savo vaikus į darželį, į mokyklą. Žmonėmis, kurie patiki manimi studijoje ir leidžia ten sau būti savimi.