„Mes ir pjovėmės, ir ko tik nebuvo. Tačiau galima sakyti, kad buvome ir esame šeima“, – sako grupės „Rebelheart“ nariai.
Grupės archyvo nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Pirmadienį Šiauliuose lankysis legendinė roko grupė „Rebelheart“. Nuo 1994 metų kasmet grupė buvo nominuojama prestižiškiausiuose Lietuvos muzikiniuose apdovanojimuose ir tris kartus buvo pripažinta geriausia Lietuvos roko grupe.
Kaip susikūrė „Rebelheart“, kaip skynėsi kelią į dienos šviesą, kokiomis nuotaikomis grupės nariai gyvena šiuo metu „Šiaulių naujienoms“ pasakoja grupės lyderis Darius Mickus.
– Kaip ir kada susikūrė grupė „Rebelheart“?
– Čia labai sena istorija... Sakyčiau, buvo 1991 metų pabaiga. Gitaristas Dainius Urbanavičius apsilankė Kauno sporto halėje, kur vyko jaunųjų atlikėjų konkursas. Jis tiesiog buvo atėjęs ieškoti dainininko, nes jų grupė „ORKUS“ tada jo neturėjo. Jis pamatė mane ir pasiūlė įrašyti ką nors, įdainuoti ir t. t. Aš visada juos gerbiau, nes mačiau, kad „chebra“ gana profesionaliai groja. Jie grojo tokį skudurinį roką, kaip kad tada jis buvo vadinamas. Va, taip viskas ir pradėjo rutuliotis. Ačiū Dievui, kad išsipildė mano svajonė, nes aš visada troškau profesionaliai dainuoti normaliame kolektyve.
– Kokia buvo pradžia? Ar nebuvo sunku išlįsti į dienos šviesą?
– Tuo metu iš tiesų buvo labai mažai kolektyvų, kad būtų buvusi labai didelė konkurencija. Galima sakyti, kad tos konkurencijos mes apskritai neturėjome. Pradėjome nuo Laisvės alėjos. Pamenu, iš pradžių į stiprintuvo dėžę tiesiog rinkdavome pinigėlius iš besiklausančiųjų. Dar tais pačiais metais, 1992-aisiais, kai aš atėjau į kolektyvą, kai susikūrėme, kai pasivadinome „Rebelheart“, išvažiavome į užsienį, į Vakarų Vokietiją.
– Kaip buvote priimti užsienyje?
– Viskas buvo labai paprastai. Pradžioje grojome už maistą, už benziną, už miegą. Kol žmonės su mumis nesusipažino, kol nepamatė, kol neįvertino.
Nes 1992 metais ten niekas jokios Lietuvos nežinojo. Kažkur kažkas kaip trečias vanduo nuo kisieliaus buvo apie Arvydą Sabonį girdėjęs. O daugiau visi sakydavo: ai tai čia tie iš Sibiro.
Po to pradėjome keliauti po visą Europą. Kas smagiausia, kad nebuvo nė vieno koncerto emociškai ar techniškai nuostolingo, jokio fiasko ir pan. Kad ir kiek žmonių susirinkdavo, viskas praeidavo super.
– Visada lydėjo sėkmė, jokių nuopuolių?
– Nuopuoliai - tik valstybiniai, sisteminiai. Pavyzdžiui, ekonominės krizės, kai žmonės pinigų neturi ir pan. Mes juk nuo to priklausomi. Kuo žmonės geriau gyvens, tuo mes daugiau koncertų turėsime.
– Esate daugiau nei dvidešimt metų scenoje...
– Vieną dalyką tik noriu pasakyti. Kad iš tikrųjų labai džiugu, jog mes, kai dabar jau eina dvidešimt treti metai, nesame pakeitę nė vieno savo grupės nario. Tas pats kraujas yra likęs.
Man atrodo, kad čia yra pats didžiausias nuopelnas. Mes ir pjovėmės, ir ko tik nebuvo. Tačiau galima sakyti, kad buvome ir esame šeima. Faktas, kad kiekvienas turi savo atskirą gyvenimą. Bet kada mes esame kartu studijoje, ar scenoje, mes esame viskas.
Klausiate, kaip tai pavyko? Tikriausiai čia kalta meilė muzikai ir, žinoma, pagarba vienas kitam. Tai ateina su metais. Tikrai ne iš karto. Reikia ir save išsiugdyti, ir iš kitų tą pagarbą užsitarnauti.
– Ar aktyvi muzikinė karjera neišsekina? Nešlubuoja sveikata?
– Muzika neišsekina. Čia kaltas prieš tai buvęs audringas gyvenimas. Nieko čia nenuslėpsi ir nereikia slėpti. Šiek tiek buvo perspausta. Šiek tiek per daug laisvai anksčiau leidau sau gyventi, pramogauti ir t. t. Po to tas atpildas ateina.
Bet šiuo metu viskas labai gerai. Esu labai laimingas, kad esu dainininkas, kad po tiek metų vis dar galiu stovėti scenoje, kad galiu dainuoti. Kitą kartą netelpa krūtinėje ir galvoje tiek jausmų, tiek žodžių. Galva perkišta. Minčių srautas eina. Po milijoną minčių per sekundę. Todėl labai gerai, kad galiu būti ant scenos ir save išreikšti.
– Kas jus sieja su Šiauliais?
– Kažkaip esu susijęs. Pats nesuprantu, kokiu būdu ir kaip, bet taip yra. Su Gyčiu Paškevičiumi mes labai gražiai bendraujame. Be to, kaip bebūtų keista, mūsų pats pirmasis fanų klubas susikūrė Šiauliuose. Būdavo net „Max'e“, kino teatruose susitikimai su fanais. Atvažiuodavome, pabendraudavome. Tos mergaitės ir berniukai aktyvūs buvo. Patys atvažiuodavo į didesnius mūsų koncertus kituose miestuose. Žodžiu, tikrai „fainai“ buvo.
– Nesate gavęs keistų fanų pasiūlymų?
– Aš tuo klausimu visada labai atsargiai elgiausi, elgiuosi ir elgsiuosi. Niekada nesinaudojau savo privilegija, kad kažką galėčiau turėti, galėčiau bendrauti ar būti su kažkuo. Niekada nesielgiau savanaudiškai.
– Kokią staigmeną ruošiate šiauliečiams?
– Šiauliečiams pristatysime dešimtąjį jubiliejinį savo albumą „Mysteria“. Dabar kaip tik kepami paskutiniai „blynai“. Aš sakyčiau, kad šis albumas gana rimtas, nekomercinis, įgrotas akustiniais instrumentais. Visas kolektyvas buvo rimtai nusiteikęs, atsakingai dirbo.
Daugiau nei dviejų valandų trukmės koncerte skambės ne tik naujojo albumo dainos, speciali koncerto svečio programa, bet ir iki skausmo pažįstamos „Ilgas kelias“, „Juodas lietus“, „Ar išsaugosi mano meilę“ ir kt. dainos. Tačiau ką čia prikalbėsi... Patys klausytojai nuspręs, kas ir kaip.