„Esu laiminga – aš žinojau, ko noriu“, - apie mylimos profesijos reikšmę gyvenimo laimėje sako J. Onaitytė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Kino ir teatro aktorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Fortūnos premijos laureatė Jūratė Onaitytė viešnagės metu Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje skyrė minutėlę interviu „Šiaulių naujienoms“. Netrukus po to jos laukė susitikimas su renginio „Kūrybiniai susitikimai. Auksinių scenos kryžių laureatai Šiaulių regiono bibliotekose“ dalyviais.
Aktorė akimirkai išnyko pasiruošti scenai, tačiau prieš interviu fotografavosi nenoriai, bodėjosi fotoobjektyvo... Vis dėlto trumpo pokalbio metu ji buvo atvira ir nuoširdi. Tenka įsitikinti: šioje asmenybėje – daug trapumo ir drauge stiprybės. Tik pastarosios kur kas daugiau.
J. Onaitytė pripažįsta: jai patinka kalbėti apie kitas asmenybes, ne apie save – tikslingas, laimingas, viena linija ėjęs gyvenimas neįdomus – tarsi nevertas plunksnos. Paskutinis J. Onaitytės vaidmuo teatre – inscenizacijoje pagal Romeno Gari autobiografinį romaną „Aušros pažadas“, kurioje ji vaidino R. Gary motiną. Štai apie uoliai išstudijuotą rašytojo R. Gary gyvenimą ruošiantis vaidmeniui galima kalbėti su malonumu.
Susirinkusiesiems J. Onaitytė pasakojo – ką bedarė nuo pat vaikystės, visuomet galvojo, kuo ta ar kita veikla pravers aktorystei. „Lankiau dramos ratelius, dalyvavau skaitovų konkursuose. Kai buvo maždaug 7-eri, gydytojai diagnozavo bronchinę astmą, ir aš kasmet važinėjau į sanatorijas. Kačerginės sanatorijoje buvo Kultūros namai su scena, kur darydavome mankštą. Ten aš statydavau spektaklius iš atminties. Štai pasaka „Sniego karalienė“. Sau skyriau pagrindinį Gerdos vaidmenį ir tiesiog iš atminties sakydavau – tu tą sakysi, tu aną. Kurdavome scenografiją, repetuodavome. Žodžiu, ir ten ruošiausi aktoriniam“, - sakė aktorė.
– Kas labiau prieš širdies – kinas ar teatras?
– Turbūt jau atsakymą žinote. Man ir tas, ir tas prie širdies, todėl kad teatras leidžia ieškoti, plėsti vaidmenį, eiti gilyn, aukštyn. O kine yra šios akimirkos reikalas, šios akimirkos darbas. Aišku, tu gali ruoštis vaidmeniui mėnesį, du, gali ir metus pagal aplinkybes.
Bet ateina ta diena ir gali būti tik vienas dublis. Tuomet tu turi tam dubliui būti pasiruošęs. Per pusę minutės turi išreikšti savo vaidmenį. Ir dažnai negali žinoti, kokios bus dekoracijos, kokia bus natūra, ar tai bus vėjuota, ar švies saulė. Čia pat kinas tau dar aplinkybes pasiūlo. Tai įsivaizduojate, kaip stipriai reikia save koncentruoti tai pusei minutės? Geriausiu atveju būna kokie trys-penki dubliai – na, ir viskas.
– Nuo kino dublių nesijaučiate kaip robotas?
– Jokiais būdais. Nespėji tapti robotu – viskas vyksta labai greitai. Repeticijų laikas labai trumpas. Niekas netempia laiko. Jeigu tik galima filmuoti, tuoj pat ir filmuojama. Žodžius jau turi mokėti. Kartais gauni tą pačią dieną žodžius – t. y. staiga. Čia vėl gi išryškėja tos koncentracijos žavesys kine – jame tu save išbandai kaip egzamine.
– Filme „Kaimynai“ vaidinote su R. Sabuliu, o „Raudonmedžio rojuje“ su V. Masalskiu.
– Abu mano kursiokai. Vis tiek ketverius metus bestudijuodami išmokome pažinti vienas kitą. Mūsų specialybės užsiėmimai vykdavo kartais du kartus per dieną po 3-4 valandas. Tai drauge praleisdavome visas dienas, net ir naktis. Taip, tekdavo repetuoti ir naktimis.
Tad didžiausia laimė, kad man teko dirbti daugiausiai su kursiokais. Ir teatre mane supo kursiokai. Kai labiau pažįsti žmogų, vis tiek yra lengviau – kaip ir gyvenime, tiesa? Su geru pažįstamu tu visai kitaip elgiesi, esi jam atviresnis. Tave jis irgi puikiai pažįsta ir nenustemba, ir jau kai kurie momentai nešokiruoja. Tuo pačiu kur kas geriau jaučiama improvizacija.
– Ar esate gavusi karčią pastabą iš režisieriaus?
– Atsimenu, bet tik necenzūrinį žodį, tad negaliu pasakyti. Nežinau, kodėl taip atsitiko – žinote, įtampa rytą-vakarą. O labiausiai veikė nuovargis. Tuomet atsakiau – ten, kur siunčiate, neisiu. Tada buvo nuspręsta padaryti pertrauka, o po jos – viskas ėjosi gerai. Pasirodo, reikėjo tik pertraukos. Užtat aš dabar žinau, kad taip ir gyvenime reikia pasinaudoti pertrauka. Galima ir žmonai, ir vyrui pasakyti tokį receptą – jeigu įkaista atmosfera, padaryk pertrauką, nueik kur nors – į vonią išsiskalbk ką nors arba nueik paieškoti kokios knygos ar dar ko.
– Esate sakiusi: kai žmogus randa savo kelią, tada ir Dievas padeda. O kaip jį rasti?
– Kaip pirštu į akį – čia jau apie mane. Aš šituo keliu ėjau ir ėjau visą savo sąmoningą gyvenimą. Esu laiminga – aš žinojau, ko noriu. Ir į tai ėjau.
Pirmoji mintis užsirezgė 6-7 metų. Po truputį kristalizavosi ir jau būdama kokių 10-11 metų tikrai žinojau, kad būsiu aktorė.
Tiksliai negaliu pasakyti, kokia akimirka lėmė mano pasirinkimą. Tikriausiai tada, kai pamačiau spektaklį (man buvo kokie 5-eri metai), kai gyvenau Marijampolėje, kur trumpam buvome apsistoję. Tai buvo vaikiškas spektaklis. O gal, kai pati viename suvaidinau spektaklyje. Man atrodo, pirmasis mano vaidmuo buvo zuikis.
– Personažas, kuriam jaučiate artimiausia ryšį, kuris jus pamokė...
– Personažas teatro spektaklyje „Mūsų miestelis“ pagal amerikiečių dramaturgo T. Vailderio pjesę, režisuotame G. Padegimo. Kad ir A. Puipos režisuotame filme „Moteris ir keturi jos vyrai“, televizijos spektaklyje „Karlas ir Ana“... Daug vaidmenų mane mokė... Tiesiog aš bręsdavau tai temai, ir čia pat man tarsi padeda Dievas. Pamokė tas nuolatinis savęs ieškojimas.
– Tai sėkmė ar darbas?
– Pabandykite kažką daryti su sėkme. Žinoma, kad darbas. Negi aš dabar pradėsiu guostis, kaip sunku būti aktore. Na, iš tikrųjų sunku. Ir savo dukrai nelinkėjau.
Kai jinai klausė – gal, mama, man stoti. Tai aš tikrai supratau, kad tai ne jos prigimtis, ir galvojau, kad tai bus tik kančia. Tam reikia gimti, turėti tai prigimtyje. Nes kitaip bus labai sunku ištverti tą aktorinį gyvenimą. Jame – labai daug konfliktų su savimi, labai daug savianalizės, savigraužos, savikritikos. O jau to užtenka.
O dar kai šalia kritikai kritikuoja, kitąkart norėdami net, nežinau, tave vos nenužudyti žodžiais... Dar ir taip būna. Taip kad aktorystė – nelengva profesija.