N. Juška: „Kol esi scenoje, plojimai – tikras adrenalinas, kai juos girdi, nebejauti ribų. Tada tu pamiršti, ar tau kojos skauda, ar ne, atrodo, jog gali net persiplėšti per pusę.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Baleto primarijus, vienas garsiausių solistų Lietuvos baleto istorijoje Nerijus Juška vaikščioti ant pirštų galiukų pradėjo dar vaikystėje. Nuo to laiko jis savo gyvenimo be baleto nebeįsivaizduoja. Baleto artistas toliau šoka ir įgytą patirtį perduoda savo mokyklos auklėtiniams, mažiesiems baleto šokėjams. Kaip tik po vieno tokio jo auklėtinių pasirodymo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje N. Juška „Šiaulių naujienoms“ sutiko plačiau papasakoti apie šiuolaikinį baletą ir scenos užkulisius.
- Kuo Lietuvos publika skiriasi nuo užsienio?
- Įvairiose valstybėse, regionuose publikos reakcija skiriasi. Pati „baisiausia“ publika buvo Italijoje, kai teko šokti „Žizel“ spektaklyje. Pirmas, antras, trečias pasirodymas ir aplink visiška tyla. Mus ištiko lengvas šokas, nežinojome - publikai patinkame ar ne. Stovėdami užkulisiuose pradėjome galvoti, kad galbūt salėje nėra žiūrovų arba kad jie užmigo. Tik spektaklio pabaigoje supratome, jog pasirodymas pavyko - tik tuomet publika sujudo ir artistams atsidėkojo griausmingomis ovacijomis. Matyt, viskas priklauso nuo kultūros lygio, galbūt savo reakcijomis auditorija nenorėjo trukdyti artistams?
Pati „nerealiausia“ publika - Pietų Amerikoje. Atsimenu, jog vieno spektakliu metu, vos tik man pasirodžius ant scenos, susirinkusieji pradėjo ploti. Tuo metu be galo nustebau, juk ten manęs niekas nepažįsta. Pavyzdžiui, kai taip nutinka Lietuvoje, suprantu, kad žmonės ploja vien išgirdę mano vardą, o čia juk niekas nežinojo, kas aš toks. Ten mane pamatę rėkė, cypė visi, išsigandau, nežinojau, kaip elgtis toliau.
Negaliu sakyti, kad Lietuvoje publika prasta. Mūsų šalyje žmonės kartais taip pat atsistoja viduryje spektaklio, ploja ir rėkia „ačiū“. Tokie plojimai užveda, suteikia tam tikro vitamino dozę. Tuomet artistas tarsi įgauna antrą kvėpavimą.
- Ar tiesa, kad baletu domisi tik suaugusieji?
- Negaliu pasakyti, kad baletu domisi tik vyresnio amžiaus žmonės. Laikai keičiasi, jaunuoliai dažniau vaikšto į spektaklius. Užsienio teatrai pradėjo atsisakyti klasikos ir rinktis šiuolaikinį baletą. Todėl dabar jauniems žmonėms stebėti šokančius artistus nebe taip nuobodu, kaip anksčiau. Vis dėlto teatrai, bėgdami nuo klasikos, daro didelę klaidą. Daugelyje pasaulio vietų pagal tokius klasikinius kūrinius, kaip „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“, „Miegančioji gražuolė“, jau nebešokama. Atsisakyti klasikos ir pristatyti šiuolaikinius paprasčiausius spektaklius lengva, bet pereiti atgal į klasiką labai sunku. Klasika – viso baleto pamatas, šiuolaikinius gali sušokti bet kas iš gatvės.
- Kada atradote pedagogo pašaukimą?
- Balete atsidūriau netyčia, lygiai taip pat netyčia tapau pedagogu. Viskas įvyko automatiškai. Tiesiog pradėjau stebėti kitų artistų klaidas, dalyti pastabas ir patarimus. Pradėjęs vesti paskaitas artistams, supratau, kad galiu savo patirtį perduoti kitiems.
O mokyklą atidariau, nes reikėjo galvoti apie ateitį. Nenorėjau visko palikti paskutinei minutei ir apie tai pradėti galvoti tik pasibaigus karjerai. Džiaugiuosi, jog tai pavyko padaryti anksčiau. Dabar šoku pats ir su vaikais. Šiuo metu mano vienas pagrindinių tikslų - kuo ilgiau išbūti scenoje su vaikais. Būtent jie buvo didžiausias paskatinimas po paskutinės traumos grįžti į sceną. Sugrįžimas buvo pažadas vaikams.
Dirbti su mažaisiais nėra sunku. Jie yra vaikai, tu turi tai suprasti ir išsisukti iš bet kokios padėties. Be to, man padeda didelis mokytojų kolektyvas, lenkiu prieš juos galvą - jie daro didžiulį darbą.
- Ar atsiranda baletą norinčių šokti berniukų?
- Mokykloje vaikai baletą pradeda šokti nuo trejų metų, yra ir suaugusiųjų grupių. Deja, kaip ir pramoginiuose šokiuose, berniukai didelės konkurencijos nesudaro. Baisiausia, kad berniukai šokti nori, bet tėvai neleidžia. Aiškina, kad geriau užsiimtų futbolu, krepšiniu ar dziudo.
Nesakau, kad visi vaikai turėtų šokti mano mokykloje, tačiau apskritai šokti privaloma, nes tokiu būdu dėliojama kaulų struktūra. Pas mus ateina daug vaikų su siuntimais iš ligoninių, kad sustiprintų raumenis. Baletas dėlioja visą kūną, eiseną, laikyseną, tai ypač aktualu mergaitėms. Juk nė viena nenori atrodyti kaip nuo plūgo nulipusi, visos nori būti princesėmis. O tokios jos tikrai netaps, jei savęs netobulins.
- Mėgstate šokti pramoginius šokius?
- Nekenčiu. Nemėgstu, kai man šokant klubuose, vakarėliuose, visi įsmeigia akis ir pradeda laukti, kada šokį galės įvertinti. Baisiausias dalykas, kai merginos pakviečia šokti ir laukia, kol visi pradės žiūrėti ir pavydėti. Pakviestas atsakau, kad šiandien nedirbu. Šokis - mano darbas, už tai gaunu pinigus, todėl jei norite mane išsitempti, už tai susimokėkite. Aišku, juokauju.
- Ar tiesa, kad balerinos badauja?
- Visi galvoja, kad baleto artistas pasisotina vienu žirneliu. Tai netiesa. Jums reikėtų atvažiuoti pas mus į teatrą ir nueiti į bufetą. Tuomet pamatytumėte, kas ten vyksta iš tiesų. Balerinos atbėga net cepelinų, prisivalgo iki negalėjimo ir dar išsinešti pasiima. Gastrolių metu tik įlipusios į autobusą, išsitraukia kotletukus, sumuštinukus, bulvytes. Keisčiausia, kad vaikų nepriverčiu valgyti. Nuėjome į blyninę, o jie nevalgo, sako - tik neprasitarkit mokytojai, nefotografuokit.
Mano mėgstamiausi patiekalai: kiaulės kojos, ausys ir karka. Nors turiu pripažinti, kad savo aukso amžiuje, kai turėjau daug spektaklių ir didelį fizinį krūvį, apetito automatiškai nebuvo. Prieš spektaklį nevalgydavau, nes jaudindavausi, po spektaklio nevalgydavau, nes vis dar būdavau euforijoje, o per dieną to padaryti nebūdavo kada, nes nuo ryto iki vakaro vyko repeticijos. Tuomet buvau tikras kaulų vyniotinis.
- Ar baleto artistams būtinas specialus fizinis pasiruošimas?
- Anksčiau treniruodavausi tik repeticijų metu, dabar vaikštau į sporto salę. Fizinio krūvio mums užtenka šokant baletą. Nors, žinoma, kilnodamas partneres pilvo preso neparuoši, nugaros ir rankos raumenų neužsiauginsi. Fizinis pasiruošimas būtinas. Visada baletą lyginu su krepšiniu ir futbolu, juk sportininkai nežaidžia nuo ryto iki vakaro vien futbolo ir krepšinio. Jie turi treniruotes, per kurias kilnoja svarmenis, bėgioja ir treniruoja kūną. O balete viskas yra kitaip, fizinis pasiruošimas – tavo bėdos.
- Šokdamas nepervargstate?
- Reikia pamatyti, kaip mes išeiname po spektaklio. Spektakliuose rodome pačius įmantriausius triukus, kuriuos mokame. Pačius sudėtingiausius atliekame finale. Tuomet publika pašėlsta ir prašo pakartoti. Kartojame pirmą kartą, antrą, trečią, net šeštą ir tuomet jau klupime ant kelių ir prašome, jog nebeplotų. Po tokių pasirodymų kartais tenka atsiremti į dekoracijas, stengiantis atgauti kvapą. Kol esi scenoje, plojimai – tikras adrenalinas, kai juos girdi, nebejauti ribų. Tada tu pamiršti, ar tau kojos skauda, ar ne, atrodo, jog gali net persiplėšti per pusę. Bet paskui, kai spektaklis baigiasi, mes vos bepaeiname įsikibę į laiptų turėklus ir juokiamės patys iš savęs.
Reikėtų nufilmuoti bei žiūrovams parodyti, kokie mes išeiname iš spektaklio. Nors gal geriau ne, žiūrovai neturi to pamatyti. Geriau tegul mato tai, kas gražu, pasidžiaugia ir laimingi išeina. Čia tik tarp kito taip pasakiau.
- Balete kūno plastika svarbesnė nei emocija?
- Kūno plastika yra pagrindinė kūno išraiškos priemonė. Tačiau čia taip pat reikia draminio įsijautimo, aktorinio talento. Šito nelabai išmoksi. Viskas turi ateiti iš vidaus. Džiaugiuosi, kad turiu Dievo dovaną, nežinau iš kur, bet aš tai padarau. Mokydamas jaunąją kartą akcentuoju, jog svarbiausias ne pats žingsnelis, bet vaidyba. Kiek kartų apsisuksi bei kiek aukštai iškelsi koją - ne taip svarbu, kaip žiūrovui suteikti tikrą emociją.
- Ką būtumėte daręs, jei nebūtumėte tapęs baleto primarijumi?
- Niekada apie tai negalvojau. Kažkada vaikystėje bandžiau suktis „biznieriaus“ sferoje, bet nesėkmingai. Kai man dar besimokant mokykloje, važiuodavome iš Telšių į Šiaulius, pirkdavau gumas ir veždavau atgal į Telšius. Po to bandydavau brangiau parduoti, tačiau gaudavosi taip, jog iššokdavau į minusą. Pasirodo, verslininko gyslelės neturiu.
Džiaugiuosi, jog esu savo vietoje ir jokių kitų pašalinių minčių, ką dar galėčiau veikti, neturiu. Lietuvos baleto istorijoje įrašiau savo vardą, padariau karjerą, turiu mokyklą, puikius prisiminimus, esu laimingas.
- Ar laukiate artėjančių švenčių?
- Nelaukiu, nemėgstu masinių, privalomų švenčių, kai visiems reikia švęsti tą pačią dieną, kai aplinkiniai pradeda kraustytis iš proto. Man geriausios tos, kurios įvyksta ekspromtu, neplanuotai su draugų kompanija. Tokios būna pačios linksmiausios ir gražiausios.
Privalomos šventės, kai reikia galvoti, kur ir su kuo kažkur nueiti, mane varo iš proto. Gimtadienis - man pati baisiausia šventė, kokia begali būti. Tą dieną man norisi pabėgti ir išsijungti telefoną, bet draugai vis tiek padaro savo atskirą šventę.
Visai neseniai baleto mokyklos penkmečio proga mokykloje buvo suorganizuotas didžiulis renginys, staigmena man. Baleto salėje buvo ištiestas ledas, vaikai šoko, o svečiai važinėjosi su pačiūžomis. Tai buvo fantastinė šventė be lašo alkoholio.
