Š. Leonavičius: „Visą gyvenimą vis kas nors trukdo, tai nekreipk dėmesio.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Įdomios istorijos, požiūris į gyvenimą ir menininko kasdienybė – štai ką pasakoja dailininkas Šarūnas Leonavičius, Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ surengęs iliustracijų, sukurtų Kristijono Donelaičio poemai „Metai“, parodą.
Gurkšnodamas kavą jis sako, kad be valios žmogus nelabai ką gali, todėl ji yra svarbiausia, užsimena apie bemieges naktis, ateinant termino pabaigai ir... Apie savo vieną svarbiausių pomėgių – buriavimą. Atrodo, kad menas ir buriavimas – sunkiai suderinami dalykai, tačiau Š. Leonavičiui be šių dalykų tikriausiai nebūtų įdomu gyventi.
– Ką į Šiaulius atvežėte?
– Čia yra iliustracijos vienai knygai – K. Donelaičio „Metams“. Čia tik tos iliustracijos yra. Iš viso 12 darbų aliejinės ant popieriaus. Neįprasto formato kaip iliustracijos – didelės gana, nes man reikėjo daug figūrų viename lape, daug veiksmo pavaizduoti ir aš supratau, kad niekaip neįtilpsiu į standartinį iliustracijos dydį. Kadangi dabar viskas didinasi, mažinasi – tos technologijos, viskas puikiai išeina, tai galėjau sau leisti dirbti, kaip man patogiau.
– O kiek laiko darėte šias iliustracijas?
– Čia tokio tikro darbo yra kokie 8 mėnesiai. Galvojau jau ir anksčiau kažką panašaus daryti, kažką bandžiau įsivaizduoti, o kai jau pradėjau dirbti – tai prireikė 8 mėnesių viskam įgyvendinti. Tas darbas reikalauja daug laiko, negali greit padaryti, nes tiesiog labai matosi, kur pradedi skubėti.
– Kaip matyti tas skubėjimas?
– Kažkas neapgalvota, kažkas nepadaryta ir nebėra ramybės darbe, o turi būti tokios ramybės, išlaikymo.
– Ar su šiomis iliustracijomis teko skubėti?
– Ne. Ką reiškia skubėti? Žinote, paroje yra 24 valandos, tai pasiskaičiuoji laiką ir žinai, kiek tau reikės. O kai yra patirties, tai maždaug įsivaizduoji, kiek laiko reikės darbui padaryti. Tai ir dirbi. O tie 8 mėnesiai – be pasivaikščiojimų, be visokių tokių dalykų, čia grynai darbas ir miegas, darbas ir miegas, darbas ir miegas...
– Tai aplinkiniai jūsų nematė?
– Ne, niekas manęs nematė. Po kelias savaites aš išvis neišeidavau iš savo dirbtuvės. Tik kai atsiranda kokių neatidėliotinų reikalų mieste: trūksta priemonių, dažų, teptukų. Tada leisdavau truputį pasivaikščioti - porą valandų.
– Ar dirbtuvėse netrūksta aplinkos šurmulio, žmonių?
– Kai baigi darbus, supranti, kad trūksta, bet kai dirbi – tai nieko netrūksta. Tiesiog esi įjungtas. Aš tiesiog moku nusiteikti, taip angažuoti save eiti viena kryptimi ir aš varau ta kryptimi. Ir nieko nenoriu net žinoti, kas aplinkui vyksta. Viskas tiesiog trukdo, blaško, nes dukart jau nebegali grįžti į tą pačią vietą – turi padaryti iš karto ir toliau dirbti nuosekliai. O paskui jau gali išeiti kažkur, ką nors pamatyti, pasivaikščioti, o paskui vėl darbas traukia. Ilgai neprivaikščiosi.
– Ar neišblaško buitis?
– Ne, ne. Taip jau visai išsiblaškyt, išsimušt iš vėžių nėra taip lengva. Greičiau nusimuš tas, kuris bando, jam greičiau trūks kantrybė. Aš jeigu įsivažiuoju, kažką daryti, tai manęs joks kaimynų remontas ar dar kažkas negali išblaškyti - patrankos gali šaudyti aplink. Kažkada tokie dalykai rūpėdavo, kažkada erzindavo, bet paskui supranti, kad, žmogau, reikia susitvarkyti su savimi. Visą gyvenimą vis kas nors trukdo, tai nekreipk dėmesio.
– Tai kiek trunka poilsis?
– Aš nežinau. Po šių iliustracijų kažkiek parų aš nedirbau, dar buvau išvykęs į Italiją pasižiūrėti menų kelioms paroms, paskui grįžau ir vėl darbų yra - laukia kitos temos, nes K. Donelaitis man jau toli, praeitas etapas dabar. Po jo dar vieną knygą padariau – greit turi išeiti. Ten yra 11 piešinių.
– Kaip išsirenkate knygas, kurioms norite daryti iliustracijas?
– Man pasiūlo leidykla ar autorius, aš arba sutinku arba nesutinku. Dažnai būna, kad ir nesutinku. Juk matau, ar tas tekstas vertas dėmesio... Aišku, iliustruoti galima bet ką. Kažkada esu sakęs, kad galima iliustruoti ir telefonų knygą ir padaryti ją labai įdomią. Bet kiek tai verta dėmesio? Būna tokių keistų pasiūlymų...
Būna, kad su rudenine pilnatimi įvairių skambučių sulaukiu iš visokių grafomanų, ar prisiminimus rašančių. Galima ir prisiminimus paišyti, bet, žinot, visi mes turim kažkokių prisiminimų, bet nebūtinai visi jie yra kažko verti ar kažkam įdomūs gali būti.
Visokių cirkų buvo – skambino vyrai, moterys... Suprantu, jog čia gali įklimpti ilgam ir į kažką tokio keisto.
– O ar yra tekę įklimpti į keistą pasiūlymą?
– Ne, kažkaip nujausdavau pasalą. Bent iki šiol nujausdavau.
Kažkaip buvo laikas iki 2007 metų, kai nelabai dirbau su iliustracijomis... Dėl savų priežasčių – tiesiog nenorėjau to darbo. Paskui grįžau, kai man pasiūlė iliustruoti Gintaro Beresnevičiaus knygą – mitologiją. Paskui kiti įdomūs darbai, užsakymai pasipylė. Štai aš ir dirbu.
– Ar mėgstate skaityti knygas?
– Mėgstu, aš turiu sąrašą knygų, kurias turiu perskaityti. Jame yra 7 knygos, kurias būtinai reikia perskaityti. Rimtos knygos – tai nėra romanai. Yra kažkas pradėta, nepabaigta, bet žinau, kad dar negreit prisėsiu. Kažkaip paskutiniu metu skaitau ir sėdžiu su rankraščiais, nes dabar vėl turiu ką veikti: po kelias knygas per metus tenka iliustruoti. O kai skaitai, tai vieną, kitų nesinori skaityti, nes negali tiesiog susikaupti. Kai K. Donelaitį paišiau, tai, ko gero, pradėjau pats hegzametru galvoti.
Atmintinai neišmokau, bet iš tikrųjų daugybę kartų tekstą perskaičiau. Ir gabalais, ir visą iš eilės, nes reikia knygą kažkaip pajausti, jos nuotaiką - būna užkoduotų kažkokių dalykų. Reikia ir daugiau informacijos, medžiagos, koks buvo laikmetis.
Juk yra kostiumai, padargai. Aš negaliu žinoti, kokie jie, nors vaikystėje vasaras praleisdavau kaime - Vištytyje. Ten ir tie padargai, arklio kinkymas, kuris truputį skiriasi visoje Lietuvoje. Prūsiškas variantas vėl truputį kitoks - „panaberinas“: turi būti aukštas lygis, o meistras - savo srities asas.
Yra senų graviūrų su to krašto kostiumais. Ir apeigos, ir vestuvės – vis kitokios. Reikia visa tai išsinarplioti kažkaip, bent jau kiek tai įmanoma.
Iš tikrųjų yra labai mažai medžiagos – dėl kažko reikia pačiam susiprotėti.
– Ar norisi pakeisti jau padarytus darbus po kiek laiko?
– Permetu akimis visada, nes būna kažkur kažkas pamiršta - vis tiek visas darbas vyksta lėkime. Didžiuliu tempu dirbu. Tą ramybę susikurti sau reikia valios pastangų, save kontroliuoti labai. Gale darbo tai jau būna, kad dūmai rūksta iš visur (juokiasi).
– Daug eskizų darote?
– Nėra taip, kad ateini į darbo kambarį ir pradedi daryti. Negali taip – turi būti jau sugalvojęs, apmąstęs, galvoje turi būti vaizdas. Turi būti gerai pasiruošęs. Tiek dvasiškai, tiek laiką susiskaičiavęs.
Aš dažniausiai ir pradedu dirbti tik tada, kai darbą matau. Nesu iš tų dailininkų, kurie gadina daug popieriaus. Eskizai, eskizai... Man jie nieko neduoda, galiu eskizuoti šimtą metų, o pats darbas nepasidarys. Nes eskizas yra eskizas – pats yra savarankiškas darbas. O kai reikia pagal jį paskui daryti kažką, visai pragaras prasideda, nes darbas pagal brėžinį labai sukausto. Reikia pasilikti laisvės, nukrypti į šoną truputį ir vėl sugrįžti. Nes tada, kai aš paišau, mažai kas keičiasi nuo pirminio sumanymo, nuo to, kas galvoje.
– Koks jūsų hobis?
– Kasmet plaukiu į jūrą. Buriuoju jau daugybę metų – gal 30. Ten labai įdomių dalykų visokių yra, ir tai labai auklėja, moko su įgula susigyventi, valdytis. Ir valios reikia pačios – visokių situacijų ten būna. Naudingas užsiėmimas. Nors iš šono atrodo – gal ir keistas...
Ilgiausia kelionė – iš Niujorko į Klaipėdą. O šiaip daugiau plaukioju po Baltijos jūros šalis. Švedija, salos, miesteliai, uosteliai ir gamta labai graži. O norvegų miestai, fiordai... Visa tai labai gražu ir užima laiko.
– Kiek laiko tam skiriate?
– Įvairiai. Praktiškai visą vasarą praburiuoju dabar ir su šeima, anksčiau - su įgula. Turiu seną draugą ir dviese išplaukiame kažkur paburiuoti, pasiautėti.
– Kaip susidomėjote buriavimu?
– Kai buvau jaunas, mano draugas jau buriavo ir jis mane taip kvietė, kvietė, kvietė, kvietė... O aš galvojau – o jergau, tai nuobodu vasarą... Buvau matęs – stovi ir stovi tas laivelis, nėra ten kas veikti.
Tačiau kai pabandžiau, supratau, kad tai yra viskas. Mes ten kokį 10 parų davėmės kaip pasiutę – dieną naktį, lyja nelyja – nesvarbu, ar lūžo vairai, stiebai. Taisėme tuoj pat ir vėl plaukėme. Kai mane užvedė. Tai ir užvedė.
Nors buvo labai sunku pakliūti į įgulas rimtesnes – dar tarybiniai laikai tada buvo, 1977 metai... Pusę metų tikrindavo tave, kol išleisdavo. Buvo jau 1984 metai, kai pirmą kartą išplaukiau į jūrą. Priėmė mane į įgulą rimtą ir nuo to prasidėjo tikras buriavimas.
– Ar jūros audros nebaisios?
– Dabar jau ne. Su pagarba vis tiek žiūri į tuos dalykus, negali atsipalaiduoti per daug, čia jokios bravūros negali būti. Bet keistą jausmą pajutau prieš porą sezonų – kad man visiškai tos didžiulės bangos nebedaro įspūdžio.
– Norisi dar didesnių bangų?
– Ne, nesinori. Tiesiog nesinori vargti, nesinori Dievo varyti į medį. Džiaugiesi, kad viskas tvarkoje, kad niekas nelūžta, viskas laikosi. Tiesiog plauki. Bet jau nėra nei taip sunku, kaip kažkada būdavo per audras. Audrų, uraganinių vėjų irgi yra buvę kaip reikiant. Įspūdžiai jau tokie galingi – viskas kaukia aplinkui, kas yra ant denio.