J. Kulnys: „Tai mėginimas išeiti iš pilkos kasdienybės, mėginimas pažvelgti iš šalies į savo būtį – kas esi, kodėl esi.“
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietis poetas Jaunius Kulnys, kelių poezijos knygų, istorinės dramos autorius, įvertintas literatūrinėmis premijomis, sako kad praėjusieji 2014 metai jam buvo sėkmingi. Štai metams baigiantis jis antrą kartą Elito poezijos šventėje „Panevėžio žiema“ anoniminio eilėraščio konkurse laimėjo pirmąją vietą. Pirmą kartą, 2012 metais, išleista jo poezijos knyga „Nakties erškėtis“, įvyko daugybė susitikimų su ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos poezijos mėgėjais.
„Tai vaisiai darbo, darbo, atrankos ir vėl darbo, darbo ir teksto išsigulėjimo, išbuvimo tylos vienatvėje. Tai mano ilgo kelio finišo tiesioji į poeziją, - apie tai sako poetas: - Ruduo / lapus nuskabo, / lieka šermukšnio uogos, / lašančios krauju / kasmet.“
- Bėgantys metai daug kam sukelia depresiją, o jums, panašu, – kaip tik kūrybinį pakilimą...
- Depresijos rašantys žmonės neišvengia. Mano naujoje knygoje „Nakties erškėtis“ ir yra toks momentas užfiksuotas - pavadinau jį „Bodleriškas splinas“: „Pilnatis laikinoj valandoj – šypsosi, / iš mėnesienos vitrinos / žvaigždės byra į ašarą. / man / šiandien liūdna / lyg paskutinįsyk regėčiau / visa tai. / Virkdau slogų eilėraštį, / gerdamas svaigų tamsos vyną...“
Man gražus yra saulėtas ruduo, šviesi žiema. Bet kada klampynė, pelkės, niūru, o dar lietuviai pradeda atidavinėti duoklę mirusiems, depresija apima dar labiau.
Ypač kai vakarais eini Šiaulių gatvėmis ir besutinki tik vieną kitą žmogų, o ir tie patys be džiaugsmo veiduose – akis įrėmę į žemę...
Ant laukų nusileido migla, / Tiesias tolyn drobulės baltos / Ir naktis tartum senė akla / Beria žemėn karolius baltus.
- „Nakties erškėtis“ - kelintoji jūsų knyga?
- Devintoji. Joje eilės, parašytos ne per vienus metus – vieni eilėraščiai parašyti naktimis prieš porą-trejetą metų, kiti – net prieš penkerius...
Tai yra tam tikri išgyvenimai naktų, vakarų. Tai mėginimas išeiti iš pilkos kasdienybės, mėginimas pažvelgti iš šalies į savo būtį – kas esi, kodėl esi. Apie tai verčia susimąstyti visa aplinka. Ypač kai matai, kad aplink mažėja draugų – jie išeina Anapilin.
Todėl „Nakties erškėtyje“ yra ne tik žiūrėjimas į rudenį-žiemą, bet ir į pavasarį-vasarą, kad pajustum virsmą, pamatytum, ar pats keitiesi su gamta kartu. Tai pažiūrėjimas į būties virsmą, suvokimą, ar pabaiga yra ir pradžia.
Čia tyliąją naktį ateina viltis, / ateina šviesa ir gerumas - / apsigyvens kiekvienoj mūs širdy / skleisdami meilę, šiltą jaukumą.
- Nors jūsų nuotaikos yra gan liūdnos, bet publika jus, jūsų eiles mėgsta. Tai kokia jūsų publika?
- Apsiskaičiusi. Aš ir noriu, kad į susitikimus ateitų kuo daugiau mąstančių žmonių – nesvarbu, ar universiteto profesorių, ar kaimo žmonių...
Esu susitikęs tokių žmonių, kurie tarpukaryje baigė keturis-šešis pradžios mokyklos skyrius, o kokie jie mąstantys, kaip supranta poeziją.
Pradedu jų klausinėti – pasirodo, gyvena viensėdyje. O kas yra viensėdis Lietuvoje? Tai filosofija: namas, medžiai aplinkui, gyvuliukai šalia... Tie žmonės turi laiko, galimybių, noro pabūti vienatvėje su savimi, pamąstyti apie tai, kas iš tiesų svarbu.
Ypač mėgstu tuos į susitikimus ateinančius žmones, kurie yra skaitę „sunkiosios“ literatūros – ne vien meilės romanus.
Ir dar yra būrelis smalsautojų, kurie ateina pasižiūrėti: o kas čia ir o kaip čia...
Apskritai susitikimai vyksta kamerinėje aplinkoje, joje būna nedaug žmonių. Tai publika, kuri smalsi ir klausosi eilių tyliai, be šiurenimų. Gera publika – skaitanti.
- O ką skaitote jūs?
- Kurį rytą dar kartą perskaičiau Aleksandro Puškino „Pikų damą“, o prieš užmigdamas – Gabrielio Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“ ir šiek tiek nusivyliau - gal todėl, kad tai šešta mano skaityta G. G. Markeso knyga.
Man dabar labiau patinka Romualdas Granauskas - tragiško kaimo gyvenimo rašytojas.
Skaitau tarpukario ir pokario latvių poeziją – A. Skalbę, M. Kempę, I. Žieduonį, J. Skujienieką. Iš jaunesnių latvių poetų patinka H. M. Majevskis, M. Zalite, U. Berzinš , J. Ruokpelnis. Kas rytą perskaitau po eilėraštį rusų poeto O. Mandelštamo.
Rytais paskaitęs ir išgėręs žaliosios arbatos ir pats parašau. Mėgstu rytais rašyti trumpai, po poros valandos pataisau ir padedu. Kad dar kartą kritiškai peržiūrėčiau.
Blyškią aušrą kalbinu / kaip nežinomą būtį...