Šachmatų sporto subtilybes ir savo laimingo bendro gyvenimo paslaptį atskleidė energijos bei šypsenos veide nestokojantys Anicetas ir Valerija Uogelės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Tikriausiai retas šachmatų sporto gerbėjas nesutiktų, kad Šiauliuose gyvenantis 81-erių metų Anicetas Uogelė yra vienas ryškiausių ir talentingiausių šachmatų žaidėjų Lietuvoje.
Šachmatus dar vaikystėje pamilęs ir jais žaisti pradėjęs A. Uogelė ir dabar sunkiai rastų lygiavertį varžovą.
A. Uogelės žmona, gyvenimo bendražygė, 78-erių metų Valerija Uogelienė taip pat turi kuo didžiuotis ir pasigirti. Moteris kartu su savo vyru vyko ne į vieną šaškių ir šachmatų čempionatą ir jau sunkiai suskaičiuoja per 20 metų, kai atstovauja sporto klubui „Entuziastas“, laimėtus medalius. Negana to, V. Uogelienės mezgami rankdarbiai priverčia iš nuostabos aiktelėti ne vieną juos išvydusį.
Tad dienraščio „Šiaulių naujienų“ žurnalistams pakvietus sutuoktinius atvykti į „Šiaulių naujienų“ redakciją ir atskleisti šachmatų sporto subtilybės bei savo laimingo bendro gyvenimo paslaptį, energijos bei šypsenos veide nestokojantys Anicetas ir Valerija Uogelės mielai sutiko.
„Šiaulių naujienų“ redakcijos duris jie peržengė ne tik kupini gerų emocijų, bet ir ne tuščiomis – mūsų redakciją papuošė Ožkos metų, simboliai – V. Uogelienės megztos žavios ožkytės.
- Kaip atradote vienas kitą?
Anicetas: Dėl pažinties mes truputėlį ginčijamės...
Valerija: Jis sakė, kad mane anksčiau Šiauliuose matė čiuožinėjant pačiūžomis.
Anicetas: Atpažinau tave iš tokios baltos kepuraitės, kuri ko gero iš ožkos buvo.
Valerija: Ne iš ožkos, o iš triušių vilnos... Iš tiesų kai Šiauliuose mokiausi medicinos, mes su drauge labai mėgdavome eiti čiuožinėti į Kaštonų alėjoje buvusią čiuožyklą.
Anicetas: O man stotyje, kai važiuodavau į Vilnių, reikėdavo laukti traukinio apie 2 valandas, nes traukinys į Vilnių išvažiuodavo 11 valandą, o aš su autobusu atvažiuodavau 9 valandą, tai reikėdavo stotyje prasėdėti. Na ir žiūriu - su pačiūžomis maivosi tokia mergytė.
Valerija: Taip nebuvo. Susipažinome, kai gavusi paskyrimą atvykau į Žagarę.
Anicetas: Žinoma, kai į miestelį atvažiuoja nauja mergina ir visada sulaukia dėmesio. Na, ir man kažkaip į akį krito.
Valerija: Nužiūrėjau, kad negeriantis, nerūkantis. Taip ir išėjo, kad esame kartu iki šiol. Džiaugiamės vaikais, anūkais, proanūke ir svarbiausia, kad dar esame abu. Tai didžiausias turtas.
- Kada susidomėjote šachmatų sportu?
Anicetas: Šachmatais pradėjau žaisti jau nuo jaunystės - karo metais, maždaug 1943-iaisiais. Matydavau, kaip pusbroliai žaidžia, o man patikdavo žirgų figūrėlės, vis jas pačiupinėdavau. O paskui man parodė visus ėjimus ir pradėjau suprasti šį žaidimą.
Tad iš popieriaus pasidarėme šachmatus, užsirašėme pirmąsias raides, kad tas karalius, tas žirgas ir taip pradėjome su broliu žaisti. Tik paruošdavome pamokas ir ištisai žaisdavome.
O dabar prisiminiau Marių Katiliškį, kuris ėjo pro mano tėvo namus ir užėjo. Jis buvo jaunesnis už mano tėvus, bet jie vis vien buvo pažįstami. O mes visada su broliu jau taip stengdavomės, kad jei kas ateina į svečius, visada žaisti šachmatais. Įprasta buvo karo metu, kad atėję rusų kareiviai nė neklausdami įeidavo į kambarį ir tik tada paklausdavo, ar galima. O pirmas kareivių klausimas būdavo, ar laikrodžių yra, jei yra - atiduok, taip pat dviratį ar radiją. Be to, daugelis tų atėjusių kareivių pamėgindavo su mumis pažaisti šachmatais.
Na ir kaip jau minėjau, M. Katiliškis atėjo pas mus, pažiūrėjo, kaip mes žaidžiame, o kitą sykį jam atėjus mes jau su juo žaidėme šachmatais. Po to susitarėme, kad vėl ateis, mes laukėme, bet, deja, Marius nebeatėjo - tikriausiai tada į Vakarus išvyko...
Taip pat aš karo metais buvau sužeistas, patyriau kojų traumą. Krepšinio man žaisti nebeišėjo, turėjau daug ko atsisakyti, tai tik šachmatai ir teliko.
Valerija: Aš šachmatais mokėjau žaisti jau iki pažinties su vyru. Kadangi šachmatais žaisdavo mano broliai, aš matydavau, kaip šis žaidimas vyksta, ir taip pati pramokau.
- Kas paskatino savo jėgas išbandyti čempionatuose?
Anicetas: Tėvų vis klausdavau, kas stipriausias šachmatininkas mūsų Žagarės miestelyje, o jie pasakydavo, kad tas ar anas. Tada kai eidavau į mokyklą, praeidavau to stipriausio šachmatininko namus ir galvodavau, kaip partiją su juo sužaisti. Ir sužaisti su tuo stipriausiuoju man pavyko.
Po to Vilniuje Lietuvos pirmenybėse, kur žaisdavo tik meistrai, dar vienas kitas karininkas - tokie visi augę šachmatininkai - atsirado vienas jaunas žaidėjas, tik pusmečiu už mane vyresnis.
O žinote, tas jaunas šachmatininkas buvo ne kas kitas, o Vytautas Landsbergis. Jis nukovė vieną, kitą iš šachmatų meistrų ir tuomet man kilo mintis, kad ir man ten reikia kažkaip patekti.
Pirmasis turnyras, kuriame dalyvavau vyko Panevėžyje, ten iškovojau prizines vietas. Na, ir nuo tol jau visur patekdavau. Visą gyvenimą žengiau vis toliau ir toliau.
Iš Lietuvos į šachmatų varžybas per visą savo gyvenimą esu išvažiavęs 83 kartus. Manau, kad tai tikrai yra nemažai, nes kiti tiek rungtynių nė nesužaidžia.
Valerija: Kurį laiką dirbau ligoninėje, paskui mane perkėlė į polikliniką. Tad kai dirbau, su medikais važiuodavau ir į šaškių, ir šachmatų varžybas. Kol buvau sveika ir kitų sporto šakų varžybose dalyvaudavau, kur tik reikėdavo - ten padėdavau ir tenise, ir tinklinyje.
O šiaip esu daugelyje šaškių varžybų dalyvavusi ir jose tapusi prizininke.
Mes su vyru priklausome neįgaliųjų sporto klubui „Entuziastas“. Tad dalyvaujame įvairiose šaškių, šachmatų varžybose, vykstame kartu į Kaliningradą, kur dažniausiai aš ir Anicetas laimime prizines vietas.
Taip jau yra, kad kai Anicetas važiuoja į varžybas, kartu su juo ir aš važiuoju. Dabar taip galima, nes kol vaikai augo tokios galimybės nebuvo...
Anicetas: Vienam kažkur važiuoti visai neįdomu, sunku. Po vieną ten pražūtum...
Kai anksčiau vienas važiuodavau, tai po vieną gyventi niekur negaudavai. Būdavo, kad tas tavo kambario kaimynas rūko, triukšmauja, atsirasdavo ir priekabių dėl knarkimo...Visko pasitaikydavo.
- Tikriausiai šachmatai reikalauja daug pastangų?
Anicetas: Žinote, šachmatai yra toks žaidimas, kad visa kombinacija – vieną paduoda, du nukirsti. O jeigu sugalvoji, kad du paduosi ir tris nukirsi, tai tu - jau beveik meistras. Reikia pastabumo, truputį jausti. Taip pat drąsos reikia. Jei dvi padavė, tai jau reikia galvoti kaip atsiimti.
Žodžiu, šiame žaidime reikia užimti gerą stebėjimo punktą. Čia kaip kare:, jeigu bokštą užėmei, jau tu iš viršaus viską matai, kas kur juda. O kada tu duobėje tave iš viršaus visi kankina, tai turi bėgti aplinkui.
Valerija: Anicetas yra knygą apie šachmatus išleidęs, sakė atneš ir jums parodys...
Anicetas: Bet tą knygą jau senai išleidau - prieš dvidešimt dvejus metus.
- Ar dar dalyvaujate šachmatų varžybose?
Anicetas: Aš jau labai daug metų žaidžiu tiek šachmatais, tiek šaškėmis, galima sakyti, jau 70 metų. Šiuo metu nebesiekiu jokių ten įspūdingų rezultatų.
Nors dabar neseniai sužaidžiau vienas labai geras varžybas. Panevėžyje vyko greitųjų šachmatų Lietuvos pirmenybės, kurios baigėsi prieš gerą mėnesį, lapkričio 30 dieną, o tarptautinė federacija rezultatus patvirtino nuo sausio 1 dienos. Šiose pirmenybėse Lietuvoje užėmiau 24 vietą.
Varžybose dalyvavo 106 dalyviai, dauguma jų buvo iš užsienio. Dalyviai buvo jauni, ginkluoti kompiuteriais, kurie jiems viską pasako, visus ėjimus, tik reikia atsiminti kryptį.
O aš, taip sakant kariavau, nes buvau pats vyriausias varžybų dalyvis. Ten buvo susirinkę auklėtiniai iš sporto mokyklų, kurie turi trenerius. Aš pats trenerio niekada neturėjau. Viską išmokau iš knygų...
Bet žinote, kol jaunimas dar mokosi mokykloje, tol juda, o kai baigia, trenerio nebėra, tai ima ir sustoja.
Valerija: Vienas iš šviežiausių mano laimėjimų - lapkričio 8 dieną Vilniuje vykusiame respublikiniame neįgaliųjų šaškių čempionate iškovota pirmoji vieta.
- Koks jūsų ilgo ir laimingo gyvenimo receptas?
Anicetas: Na gal tai, kad labai branginame kiekvieną gyvenimo dieną. Grubiai kalbant, jeigu prisigeri, man tai atrodo, kad tada išbrauki vieną dieną iš savo gyvenimo, nieko jau nebegali nuveikti.
Valerija: Anicetas visiškai negeria. Manau, kad ta paslaptis yra ta, jog visą gyvenimą turėjome kantrybės vienas kitam ir jautėme didžiulę pagarbą. Taip pat susilaukėme auksinių vaikų – Svajonės ir Neringos. Mūsų anūkai dar geresni, o iš meilės proanūkei net alpstame.
Šeima yra pats didžiausias mūsų džiaugsmas. Labai džiaugiamės ir vienas kitu, juk mes beveik 60 metų kartu.

„Šeima yra pats didžiausias mūsų džiaugsmas. Labai džiaugiamės ir vienas kitu, juk mes beveik 60 metų kartu“, - teigė V. Uogelienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Šiaulių naujienų“ redakciją papuošė Ožkos metų simboliai – V. Uogelienės megztos žavios ožkytės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.