G. Riškutė: „Kiekvienas žmogus savyje turi ne vieną pasakojimą, o daugybę. Net ir šviesą jis gali suvokti labai įvairiai – būtent per savo vidinius išgyvenimus ir matymus.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Penktadienį Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta žinomos dailininkės Giedrės Riškutės tapybos paroda ,,Šviesos istorijos“. Su menininke pokalbis neprailgo – ji pasidalijo įdomiomis įžvalgomis apie meną ir žmogaus metafiziką. G. Riškutė savo studentus moko vienos pagrindinės taisyklės – nebijoti savo savasties. „Niekada negali uždėti studentų idėjoms veto, nes jie, atlikdami savo kompozicijos sumanymus, dažnai tarsi atranda naujas taisykles, nė negalvodami apie jas. Jeigu visi menininkai kurtų remdamiesi kažkokiomis taisyklėmis, tuomet turėtų gimti vien tik šedevrai“, - sako G. Riškutė.
– Šiauliuose ne pirmą kartą atidarote savo parodą?
– Vieną parodą esu surengusi Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerijoje“ – labai susidraugavome su šia galerija. Aš atvykstu į čia vykstančio tarptautinio projekto „Šiaulių Monmartro Respublika“ renginius, dalyvauju pleneruose, taip pat tapytojų plenere, kurį organizuoja Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių universitetas.
– O kelinta personalinė?
– Šiauliams tai bus antroji personalinė paroda, o jei tektų pasakyti iš viso kelinta personalinė paroda, jau tektų paskaičiuoti. Gal apie 30... Parodoje „Šviesos istorijos“ planuoju eksponuoti 20 darbų. Bet rengiant ekspoziciją visko gali būti – teks derinti, erdvė lemia, ką verčiau kabinti ir ko ne, kad žiūrovas nebūtų apsunkintas.
– Papasakokite apie parodą.
– Dalis darbų yra iš pastarojo mano kūrybos laikotarpio – 2014 metų, dalis – ankstesnių metų. Tai lėmė ir pavadinimas „Šviesos istorijos“. Greičiausi paroda turėtų vadintis „Mano novelės“. Kodėl? Kiekvienas žmogus savyje turi ne vieną pasakojimą, o daugybę. Net ir šviesą jis gali suvokti labai įvairiai – būtent per savo vidinius išgyvenimus ir matymus. Iš viso to gimsta jo nepapasakoti pasakojimai – novelės.
– O ką tai reiškia?
– Aš suvokiu šviesą ne tik kaip srautą, kuris tik apšviečia kitus objektus. Su kiekvienu išgyvenimu ir aplankiusiomis nuotaikomis žmogus suvokia kiekvieną dalyką kitaip, jame nuolatos pinasi įvairios istorijos, kurias galima pavadinti novelėmis. Šviesa tamsoje ir net šviesa šviesoje vaidina tam tikrą vaidmenį. Tik gaila, kad šioje parodoje negaliu visko aprėpti – daugelis mano darbų iškeliavo į įvairius parodų projektus. Bet užteks tiek, kiek yra. Vis tiek visko vienukart neišpasakosi...
„Šviesos istorijos“... Gal reikėtų prisiminti profesoriaus, Dailės instituto tapybos katedros buvusio vedėjo Vlado Karatajaus žodžius. Šis nuostabus menininkas, kai mes eksponuodavome studentiškas savo darbų parodas, tarė tokį pastebėjimą: „Juk jūs esate jauni žmonės, kodėl tapote tokiomis tamsiomis spalvomis? Šitiek šviesos aplinkui, esate jauni, tapykite šviesius paveikslus.“ Man šie žodžiai įstrigo ir iki šiol atmintyje išliko. Tad ieškojau to kito kelio. Norėjosi surasti nors mažytę dalelę grynosios savasties, tai, kas artima man pačiai.
Šviesa mano kūryboje turi ir dar keletą veiksnių. Įvairiais kūrybos laikotarpiais teko praleisti labai daug laiko prie jūros, kur atsiverdavo didelė nuotaikų kaita, šviesos žaismas, metų laikų kaita nuo žiemos iki pavasario, nuo pavasario iki rudens, ir tai padėjo formuotis įvairiems kūrybiniams mano pastebėjimams. Pažvelkime į pasaulį – kaip įdomiai atsiskleidžia šviesa rūke, šviesa liūdesyje, šviesa džiaugsme. Juk kartais tą gerą nuotaiką iš vidaus papildo saulės šviesa, suteikianti akimirkai metafizinę prasmę. „Šviesos istorijose“ norėjosi nors truputį prisiliesti prie tos savo šviesos.
– Ar jūra labiausiai jus įkvepia?
– Jūros spalvos ir jos nuotaikų kaita – tai buvo vienas iš tų veiksnių, formavusių mano meninę kryptį. Šviesuliai tolumoje, skaidri diena, jūros toliai... Juk abstrakcijos nesukuriamos lengva ranka, tenka remtis kažkuo daugiau nei nuotaika, gal greičiau vaizdo įtampa. Visi kūrėjai žino, kad meno darbui nepakanka vien tik profesionalumo, tad viskas, kas matoma ar kažkada matyta iš vidaus, yra dailininko šaltiniai.
– Jūs ir dėstote universitete.
– Šiuo metu vadovauju Dailės katedrai Lietuvos edukologijos universitete. Tiesa, į Šiaulius atvyksiu su keturių savo studentų darbais. Eksponuosime tris paveikslus, tad bus galimybė pamatyti, kaip studentuose apsigyvena mokytojo patirtis. Šie darbai, tariant paprasčiau, – tarsi tęstinumo akcentas.
Atvykstu su savo studentais norėdama tarsi įprasminti savo gyvenimo veiklą ir padėkoti savo mokytojams iš didžiosios raidės, nuostabiems Šiaulių universiteto dėstytojams profesoriui Vyteniui Rimkui, profesoriui Antanui Visockiui, docentei Aldonai Visockienei, profesoriui Vitoliui Trušiui, kurių paskaitos ir meninė kūryba lydi, palaiko ir įkvepia mane iki šiol.
– Ką pirmiausia norisi pasakyti savo studentams?
– Paskaitose kalbamės ir diskutuojame nuolat. Visada noriu išmokyti savo studentus vienos pagrindinės taisyklės: kiekvienas turime išlikti savimi. Pasaulis šiandien kupinas, o gal ir sklidinas meno pavyzdžių. Pavyzdžių galima rasti ne tik senojoje dailės istorijoje, kone kasdien pasaulis išvysta menininką, sudominusį visuomenę. Atrodo, kad viskas pasaulyje jau sukurta, gausu šedevrų. Tikriausiai nepasakysiu nieko naujo, bet į tikslą veda tik tai, ar esi savimi, ar daug dirbi. Taip pat menininkui lemta būti pastabiam – nuolat stebėti aplinką, žmonių santykius. Niekada negali uždėti studentų idėjoms veto, nes jie, atlikdami savo kompozicijos sumanymus, dažnai tarsi atranda naujas taisykles, nė negalvodami apie jas. Jeigu visi menininkai kurtų remdamiesi kažkokiomis taisyklėmis, tuomet turėtų gimti vien tik šedevrai. Bet kūryba yra gilus dalykas ir taisyklės šiuo atveju neturi ribų.
Tiesa, likimas kūrėjui gali būti žiaurus – daugybė kūrinių meno istorijos vingiuose sugebėjo išlikti, tačiau daug ir išnyko.
– Jei labai ryškiu menininku netapai – belieka graužtis...
– Dabar mes negalime nuspręsti, kuris menininkas yra geras, kuris – blogas. Meno istorija sudėlios viską į vietas. Kažkada impresionistai atvėrė naujus spalvų išraiškos ir vaizdavimo būdus, pažvelgė drąsiai į aplinką, gamtą (spalvų teorijoje jie paliko žymių pėdsakų), o anuomet buvo skandalingai įvertinti. Daugelis impresionistų savo gyvenimą baigė skurde. Dabar jų paveikslai – aukštumose, eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose.
Viską į savo vietas sudėliojo meno istorija. Šiuo metu štai gali gimti darbas, iš kurio pasaulis gali juoktis, nesuprasti, iškoneveikti, bet jeigu tu neapsimetinėji niekuo kitu, o esi sau sąžiningas, tada bijoti nėra ko. Drąsina ir tai, kad laikas įvertins, kas yra kas.
– O kada meno kūrinys jau negali atsidurti parodoje?
– Iš pirmo žvilgsnio kartais atrodo, kad pasaulis viską ima, ką tik jam atiduoda kūrėjas. Sunku įvertinti objektyviai. Dirbtuvėje paveikslas atrodo vienaip, o ekspozicijose gali imti sau priekaištauti. Bet juk paveikslas į žiūrovą nekalba tiesiogiai, o perkeltinėmis prasmėmis – jame gali sudominti ir laisvė, ir spalvos, ir technika, vidinis spindesys... Kažkodėl žiūrovas sustoja ir prie visiškai jam nesuprantamo paveikslo. Ir tikriausiai todėl, kad kūrinys užduoda klausimus, pateikia mįslę, paslaptį.
Man atrodo, svarbiausia, kad menininkas niekuomet nesustotų. Dabar juk darbai vertinami subjektyviai – žmonės, su kuriais bendrauji, nuo šio laikmečio priklausantys, suformuoti žiūrovai, menotyrininkai.
– Tad kas jums yra kūryba?
– Gal kūryba yra kaip žaidimas. Tenka grįžti į vaikystę ir pabūti padykusiu vaiku, išdrįsti padaryti kažką ne taip, suklysti, pargriūti. Vis tiek dailės darbas yra vidaus atsivėrimas, tu apnuogini savo sielą prieš visuomenę. Tai rimtas žaidimas - tapyboje reikia daug ir fizinių jėgų. Tapydamas tu visą laiką stovi, neskaičiuoji jokių žingsnių ar judesių, galvoji apie spalvas. Net ir lygiai vienintele spalva nudažyti drobę reikia pastangų.
Kūrinys negimsta iš karto ir pats kartais nesupranti – juk buvai sugalvojęs visiškai kitaip, o nuklydai į kitą pusę. Kartais sustingsti bemaišydamas spalvas, štai kitą kartą spalvos dėstosi laisvai... Gal lengviau būtų tik ,,štampuoti“ paveikslus vieną po kito. Tačiau ir aš nežinau, ar čia darau meną, ar ne... Gamta yra galinga. Ir kur kas didesnė kūrėja už mus visus... Jai nereikia ieškoti taip, kaip mes esame priversti. O visiems žmonėms duota laiko vienodai – tik 24 valandos per parą. Tad negali didžiuotis, kad čia labai daug nuveikei. Nes kai pasižiūri į didžiųjų genijų kūrybą – pavyzdžiui, Mikelandželo milžinišką palikimą, tai gėda ir teisintis, kad trūksta laiko.

Darbai iš G. Riškutės parodos „Šviesos istorijos“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.