G. Drukteinis: „Man nuo pats vaikystės patiko žinoti kažką naudinga ir būti mesiju kažkuria prasme. Taip, mesiju-karikatūra-durneliu kažkokiu.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Paula ALKSNĖ
Giedrius Drukteinis nenustoja stebinti – per seminarą Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje jis atvirauja ir aiškina, kaip toks žmogus, kaip jis, pateko į televiziją ir tapo snobu, blogiečiu, žmogumi, kuris nuolat kritikuoja ir kabinėjasi prie kitų. Nenutyli ir savo nuomonės apie šiuolaikinę žiniasklaidą ir paaiškina, kodėl per ketvirtosios valdžios aparatą skleidžiama informacija – tai Lietuvos popžvaigždučių užpakaliukų apvalumai, plastinės operacijos ar bandymai susirasti žmoną.

Tokio įvaizdžio jis nenorėjo
G. Drukteinis nestokoja žodžių, pasakodamas savo istoriją. Pasak jo, pravartu paaiškinti, kodėl jis, būdamas geras žmogus, staiga nusipelnė tokio keisto įvaizdžio, kurio nė kiek nenorėjo. Žurnalistas nepamiršta ir retorinių klausimų, į kuriuos jis būtinai atsakys įdomiais arba šokiruojančiais pavyzdžiais. Taigi, kaip apskritai žmonės atsiduria televizijoje, ypač tokie, kaip G. Drukteinis?
„Aš pagal išsilavinimą esu žurnalistas, baigęs studijas 1987 metais. Tais laikais žurnalistikos specialybė buvo skirstoma į tris specializacijas: spaudininkus, kurie buvo ruošiami rašyti tik tekstus, savaime suprantama, tarp jų buvau ir aš, televizijos ir radijo žurnalistus su gera dikcija ir gražesne išvaizda ir fotokorespondentus. Iš tikrųjų aš negalėjau reikšti pretenzijų nei televizijai, nei radijui, nes turiu kalbos defektą – mikčioju. Mano dikcija yra visiškai netinkama ir negana to, kaip rašantis žmogus, aš išsiugdžiau tokį kompleksą, kuris yra labai netinkamas televizijai – tai įpratimas kalbėti ilgais ir įmantriais sakiniais“, - pradeda pasakojimą žurnalistas.

Kelios pamokėlės – ko nedaryti televizijoje
Rašantys tekstus žmonės dažnai užsiima ir kūryba – visi žino, kad vieną sakinį galima išdėlioti kad ir į penkias eilutes su begale šalutinių sakinių, įvairiausių kryžminių nuorodų ir t. t. G. Drukteinis teigia, kad šito dalyko televizija absoliučiai netoleruoja, nes neturi tikslo – perduoti žmonėms informaciją.
„Televizininkai žino, kad žiūrovai neatsimins, kas ir ką sako, ypač neatsimins, kas buvo pasakyta prieš keletą minučių. Ir jeigu spausdintiniame tekste tu turi didelę privilegiją žinoti, kad skaitytojas, jeigu kažką pamiršo, gali atsiversti puslapį, gali padaryti pertrauką, nueiti į tualetą ar maisto į šaldytuvą ir vėl rasti tą patį puslapį. Tai televizijoje tokio dalyko nėra. Aišku, techniškai internete galima laidas atsisukinėti, bet iš esmės savo prigimtimi televizijoje visada tekstas yra tiktai į ateitį“, - pateikia įdomų teiginį G. Drukteinis.
Jis sako, kad žmonės, patekę į televiziją, yra visada mokomi – niekada nesakyti: „Čia prieš keletą minučių“, nes dauguma net neatsimins, kas buvo sakyta prieš keletą minučių. Analogiška situacija su keiksmažodžiais – niekada neatsiprašinėk, varyk į priekį, dauguma žmonių to net neišgirs, tačiau jeigu susinepatoginsite, žmonės pasąmonėje atsibus: žiūrėk - jis keikiasi, chamas, kaip negerai ir t. t.

Grįžtant prie G. Drukteinio istorijos
Davęs keletą patarimų, G. Drukteinis toliau pasakoja ir komentuoja savo istoriją. Žurnalistas mato reikiamybę pridurti, kad jis niekada nebuvo fotogeniškas, o kamera apskritai jo nemyli. Jis pabrėžia faktą, kad vis dėlto jam dažnai tenka išgirsti komentarų, kad televizijoje jis atrodo gražiau.
„Iš tikrųjų galbūt ten atrodau gražesnis - televizijoje yra geras apšvietimas, grimas, atitinkamas kameros kampas. Arba photoshop'as, jeigu kalbama apie spaudą“, - teigia žinomas televizijos veidas.
Taigi, nepaisant visų šių dalykų, sako G. Drukteinis – aš patekau į televiziją. Tai kaip?
„Atsakau – jūs, suaugusieji, šį dalyką jau puikiai žinote ir tikiu, kad pritarsite mano formuluotei. Televizijai, turinčiai šimtus tikrai gražių žmonių, gražias dekoracijas, kilometrus optinio gražaus kabelio, staiga pradėjo trūkti to, ko mums visiems pradeda trūkti šiame gyvenime, – pradėjo trūkti turinio. Pradėjo trūkti žmonių, kurie iš tikrųjų gali kažką pasakyti“, - pateikia savo atsakymą žurnalistas.

Dvi skirtingos nuomonės – garantuotas konfliktas
Tuoj pat savo atsakymą jis papildo pavyzdžiais ir išsamesne istorija. „Bet kokia televizijos laida - kaip pokalbių šou. Ji visada yra struktūrizuojama dviejų polių principu. Va, jums tema – smurtas šeimoje, reikia tradiciškai penkių žmonių, kurie pasakytų, kad negalima moterų mušti, nepadoru kelti ranką prieš moteris, bet reikia ir tokių, kurie sako, kad reikia tas „bobas dubasinti“. Taigi, tų geriečių, kurie, sakykim, teigia, kad moterų mušti nereikia, visada atsiranda labai lengvai ir daug. Sunkiausia yra rasti blogiečių, kurie prisipažintų, pažeidinėjantys įstatymą ar iš viso nusižengiantys visuomenės normoms. Tam yra reikalingi tokie žmonės, kaip aš, kurie gali atsisėsti smurtautojų šeimos pusėje ir papasakoti, iš kur čia iš viso tas smurtas šeimoje atsirado, kaip darė kokie totoriai, romėnai ir t. t. Atitinkamai suformulavus klausimą man, atitinkamai sumontavus laidą, pats sau atrodai blogietis. Prodiuserių žargonu tai vadinama kamščiu – užkemša blogiečio vietą. Tarsi atvirai nepasakai, kad reikia moteris mušti, bet tarp eilučių galima įskaityti, kad tu esi už mušimą“, - aiškina rašytojas.
G. Drukteinis sako, kad televizijai būtinai reikia dviejų nuomonių – ne to, kad vienoje ir kitoje pusėje būti po vieną labai protingą atstovą, svarbiausia, kad jie kalbėtų skirtingus dalykus. Analogiška situacija gali įvykti ir su geriečiais – kartais jų taip pat trūksta, kad būtent jų vietą jis, G. Drukteinis, ir užima.
„Tu lygiai taip pat atsisėdi į gerųjų pusę ir staiga nors vakar dar aiškinai, kad balta yra balta, tu šiandien jau aiškini, kad balta iš tikrųjų yra juoda. Kadangi, dar kartą priminsiu, konfliktas, televizijai, skirtingai nei laikraščiui, žurnalui ar knygai, visada yra reikalinga emocija, kad žmonės susipyktų“, - sako G. Drukteinis.

Lėkštas turinys ir banalūs pasakojimai
Galiausiai žurnalistas prieina prie televizijoje, populiariuosiuose žurnaluose ir internetinėse naujienų svetainėse viešinamo turinio – paaiškina, kodėl jis toks lėkštas ir banalus.
„Mūsų žiniasklaida darosi vis labiau paviršutiniškesnė, lėkštesnė, vis daugiau dvasinių prostitučių tenai. Jeigu reikia, pasakys, kad šokis buvo gražus, arba sakys, kad buvo blogas. Bėda, kurios nenori pripažinti patys lietuviai, yra ta, kad žiniasklaida irgi yra prekė ir ją reikia parduoti. Žurnalą „Žmonės“ išperka ne žmonės iš Latvijos atvažiavę, jūs jį išperkate. Ir tas televizines laidas, tuos šimtą tūkstančių žiūrovų sudarote iš tikrųjų jūs, signalai eina iš jūsų televizijų – norite jūs tai pripažinti ar nenorite. Taip, jūs galbūt įjungiate televizorių ir einate į kitą aukštą ką nors drožinėti, bet signalas rodo, kad televizorius pas jus yra įjungtas ir jis demonstruoja būtent šitą kvailą programą. Kiekvienam žurnalui norisi, kad savo pinigus sumokėtumėte už jį, kiekvienai televizijai svarbu, kad įsijungtumėte būtent to signalo televiziją“, - žeria faktus G. Drukteinis.
Na, o svarbiausias faktas, kurį tekšteli ant stalo žurnalistas, – tas, kad parduodant yra sakoma, jog niekada nesiorientuok į savo produktą, bet visada orientuokis į rinką ir sek paskui pinigus.

Kaltiname televiziją, bet kalti mes patys?
Taigi, jeigu žmonėms terūpi Lietuvos popžvaigždučių gyvenimo detalės, kvaili pasakojimai apie nulaužtą nagą, tai būtent tai ir rodys televizija, būtent apie tai bus rašoma populiariojoje spaudoje.
„Niekada nebuvo taip, nė vienu momentu Lietuvos žiniasklaidos istorijoje, kad visi leidėjai susėstų ir sakytų: žinai, bukinkime šitą liaudį, stumkime jiems visokį mėšlą. Oi ne, televizija ir visos jos laidas visada sekė paskui jus“, - ironizuoja žurnalistas.
Jis pastebi, kad anksčiau buvo skleidžiama daugiau informacijos apie kultūrinius renginius, tačiau niekas jais nesidomėjo, o tai reiškia nuostolį. Nėra pinigų – nėra ir tokio pobūdžio programos.

Šokiruoja – blogiečiai sulaukia daugiausiai dėmesio
„Man nuo pats vaikystės patiko žinoti kažką naudinga ir būti mesiju kažkuria prasme. Taip, mesiju-karikatūra-durneliu kažkokiu. Bet vėlgi - gauti tą visą grįžtamąjį dėmesį. Galbūt prajuokinant - vykusiai ar nevykusiai, galbūt - būnant blogiečiu. Tačiau, kad ir kaip keista būtų, blogiečiai yra patys patraukliausi“, - pastebi G. Drukteinis.
Anot jo, yra vienas holivudinis paradoksas – ką jūs norite matyti, pavyzdžiui, žiūrėdami televiziją ar kokį nors šou. Holivude nuo senų laikų veikia tokia sistema – paleidus kokį nors serialą, jį gaminanti ir kurianti studija lygiagrečiai leidžia visuomeninę apklausą.
„Klausinėja „focus“ grupes (jeigu tai moterims, tai klausinėja moteris), kuris personažas patinka, kuris nepatinka, kuris gal atsibodo arba kuris per mažai rodomas. Scenaristai pagal šias apklausas tuoj perrašinėja visą scenarijų, keičia pirminę idėją. Jei reikia nužudo, jei reikia, tai prikelia, visada atsižvelgiant į žiūrovo skonį, į tai, ko jis nori“, - pasakoja rašytojas.
Būtent tokios apklausos parodė keistą dalyką – žmonėms norisi žiūrėti televiziją ne dėl tų žmonių kuriuos jie myli, bet dėl tų, kurių jie nekenčia. „Nekenčiamas žmogus visada kelia kur kas daugiau emocijų. Kai jūs žiūrite į nekenčiamą žmogų jūs visada norite dar vieno įrodymo, kad jis yra „urodas“, kad vėl jis kažką čia pasakys ir pan. Jūs visada laukiate, kad jis susikeiktų, kažkam trenktų ir pan. Ką jūs gaunate? Jūs gaunate emociją“, - teigia G. Drukteinis.