2015-01-16 23

Aktorė I. Jarkova: „Labai gerai yra išsilieti teatre. Kažkoks švaresnis jautiesi, kai tu gali apšaukti, išsiverkti, išsilieti viešai – apsivalęs, katarsį pajutęs“, – pasakoja apie aktorystę, režisūrą ir Stelos vaidmenį „Geismų tramvajuje.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Jauna ir talentinga, baigusi režisūros studijas, tačiau dabar kopianti aktorystės karjeros laiptais Inga Jarkova kai kuriems šiauliečiams jau pažįstama – atliko pagrindinės veikėjos vaidmenį Šiaulių dramos teatro režisuotame spektaklyje „Dibukas“, vaidino Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektakliuose, o rytoj debiutuos Algirdo Latėno režisuotoje pjesėje „Geismų tramvajus“.
Su šypsena veide ir nuoširdžiomis emocijomis ji pasakoja apie aktorystę, režisūros studijas ir savo sukurtus personažus.
– Koks vaidmuo labiausiai įsiminė?
– Vienas labai, labai patiko, bet čia buvo Panevėžyje - spektaklį „Anė iš Žaliastogių“ pagal L. M. Montgomery knygą ten pastatė Antanas Gluskinas. Tas personažas man aktualus buvo gal dėl to, kad aš irgi vaikystėje turėjau kompleksą – ne dėl rausvų plaukų, bet dėl garbanotų. Ir ten situacija tokia, kad Anė labai kompleksuoja dėl savo plaukų. Gal dėl to taip lipo, labai sulipo, labai tiko ta mergaitė, labai greit pasidarė ir labai smagu vaidinti.
Didžiausia mergaitės problema – tai, kad jos plaukia yra rausvi. Ji viską gali įsivaizduoti, kad yra kitaip – kad jinai ne našlaitė, gali įsivaizduoti, kad turi mamą, tėtį, bet kad jos plaukai ne rausvi – ji nesugeba to įsivaizduoti. Ji labai tikisi, kad kai užaugs, jos plaukai pakeis savaime spalvą. Ši mergaitė labai daug fantazuojanti – labai spalvotas personažas, labai platūs rėmai. Personažai turi savo rėmus – man labai patinka tokie personažai, kurių rėmai yra labai platūs.
Dabar kiekvienas spektaklis yra džiaugsmelis.
– Ar dar yra kokių nors įsiminusių personažų?
– Šiaip visi yra įstrigę. Na, aš kol kas tų personažų ne tiek jau daug turiu. Daugmaž tie, kurie yra gyvesni, tai jie visi dar yra kažkuo kitokie, nėra taip, kad labai kartotųsi. Visada būna iššūkis – atskleisti personažą kitaip.
– Ar personažai būna visiškai kitokie negu jūs pati?
– Aš kažkaip galvoju, kad visą laiką yra kažkokių tokių pat bruožų personaže. Kiekvienas žmogus turime visas būdo savybes, tik reikia jas atskleisti. Vienur mažiau, kitur daugiau.
Dabartinis personažas – „Geismų tramvajaus“ Stela Kovalski – yra turbūt nuo manęs labiausiai nutolęs. Tai priešingas mano esybei, labai sunku atrasti priežastį, kodėl jinai taip elgiasi ir savyje pateisinimą atrasti – kodėl?!.
Tai va, turbūt Stela Kovalski „Geismų tramvajuje“ yra vienas iš labiausiai nutolusių. Man iš pradžių buvo labai sunku persilaužti ir pabandyti pateisinti šį personažą. Pradžioje aš pati labai ant jos pykau – kodėl tu taip elgiesi, kodėl, nedaryk taip!.. Bet po to reikia kažkaip tai perlipti per save ir... Ten yra toks siužetas – ją vyras muša ir ji laukiasi jo vaiko. Ji pati yra graži, jauna moteris iš išauklėtos ir labai kultūringos šeimos, o gyvena su tokiu, sakykim, primatu patinu, netoli nutolusiu nuo beždžionės. Bandžiau atrasti paaiškinimą – kodėl, man buvo labai sunku suprasti, kodėl ta moteris taip daro. Tikiuosi, kad atradau.
– Stelos vaidmens ir norėjote?
– Dar pirmą sykį, kai studijų metais perskaičiau šitą pjesę, Blanša buvos vienas iš geidžiamiausių moterų vaidmenų, o Stela buvo ta, kurios niekas nenori, nes ji tokia pilka pelytė po šluota, kurią muša vyras ir ji tiesiog būna, gyvena, ir tiek.
Ne, aš jos tikrai nenorėjau, bet džiaugiuosi, kad gavau šį vaidmenį, nes esu tokia ryški viduje asmenybė ir gal tokie personažai, šiek tiek save prislopinantys, yra šiek tiek didesnis iššūkis, negu daryti ryškius žmones. Tai tikrai įdomu.
– O kokių iššūkių turėjote gyvenime?
– Daug iššūkių buvo. Tik gal mažesnių. Štai mano studijos – aš baigiau režisūrą, ne aktorinį. Vien tai turbūt buvo iššūkis. Lankiau baseiną devynerius metus, o kažkaip išėjo, kad įstojau į režisūrą.
– Kaip atsirado toks pasirinkimas?
– Taip išėjo, kad lankiau, lankiau, lankiau baseiną, bet nebuvau labai gera plaukikė. Stengiausi, bet tikrai nebuvo kažkas jau tokio. Aišku, vaiku būdamas visada svajoji, bet nebuvo man tokios minties, kad būsiu aktore. Aš galvojau, kad būsiu trenerė. O išėjo kitaip.
– Ar nesigailite dėl tokio gyvenimo posūkio?
– Tokia situacija buvo, kad su plaukimu nieko neišėjo, mano sveikata labai suprastėjo ir nebegalėjau lankyti plaukimo sportinėje grupėje. Iš neturėjimo ką veikti pamatėme su drauge teatro būrelį ir pradėjome jį lankyti. Taip turbūt ir užsikabinau. Ir dar net 12 klasėje, kai reikėjo parašyti, kur noriu stoti, dar iki galo nebuvau apsisprendusi. Bet taip išėjo – ai, galvojau, nueisiu, atsisėsiu rašyti profesiją ir sugalvosiu. Taip ir buvo. Čia gal irgi mano toks spontaniškumas – ai, pabandysiu.
– Kaip reagavo tėvai?
– Blogai. Žinoma, kad blogai.
– O dabar tikriausiai džiaugiasi?
– Dabar, žinoma, kad džiaugiasi. Mama turi ką draugėms pasigirti: va, mano dukra – aktorė... Iš pradžių, tai žinoma, kad blogai reagavo – kodėl tu stoji į tokią nerimtą profesiją, stotum į buhalteres...
– Buhalterija ne prie širdies?
– Ne, ne, ne – nuobodu.
– Tai kaip tie studijų metai praėjo?
– Iš pradžių pusę metų aš nesupratau iš viso, ką čia darau. Bet ten daug tokių buvo – pirmą pusmetį, kai studijos yra labai toli nuo to, ką tu darei mokykloje. Nėra pažymių, tu ateini į paskaitą ir tau pasakoja vos ne apie gyvenimą – filosofinės iš pradžių jos buvo šiek tiek. Toks įvedimas į tai, kas yra režisūra, aktorystė, kas yra teatras, kas yra menas apskritai.
Pirmasis pusmetis buvo adaptacinis. Po to įsivažiavome – gavom labai gerus dėstytojus Veltą ir Vytautą Anužius. Jie padėjo gauti aktorystės pradmenis.
– Ar siejate savo ateitį su režisūra?
– Nežinau, gal vėliau. Aš taip galvoju: nereikia savęs forsuoti, kad baigiau režisūrą ir dabar taip išėjo, jog vaidinu. Kol turiu darbo, kol mane tenkina aktorystė, jeigu norėsiu tai ir spėsiu.
Gal vėliau aktorystės man bus mažai, gal norėsis režisūros. Pamatysime.
O šiaip tai nereikia forsuoti režisūros, nes ji yra tikrai labai sudėtinga profesija. Gal man metų šiek tiek trūksta režisūrai. Kaip mums pasakė, kad į režisūrą turėtų stoti žmonės, kuriems per 40. Rimčiausi režisieriai ir yra tie, kurie yra brandesni.
– Režisūra ar aktorystė?
– Šiuo metu aktorystė. Tikrai aktorystė. Man dar tik 25-eri, patirties kaip ir turiu, bet dar yra toks su profesionaliu teatru susipažinimo laikotarpis.
– Vieną spektaklį vis dėlto teko režisuoti - „Už durų“...
– Tai čia buvo mano diplominis darbas. Jį reikėjo pastatyti ir Šiaulių dramos teatras labai maloniai sutiko padėti jaunam žmogui. Tuo labai džiaugiuosi.
Juozas Bindokas. Labai ačiū šiam maloniam žmogui, kuris sutiko pagelbėti. Kai Antanas Venckus pasižiūrėjo mano baigiamąjį darbą, tada pasiūlė įsitraukti į Šiaulių dramos teatro spektaklių repertuarą. Džiugu man iš tikrųjų. Labai džiugu. Labai gerai klostosi man kažkaip - esu žmogus, kuriam labai sekasi. Atrodo, tų pastangų ne tiek įdedi, kiek gauni.
– Gal tik atrodo, kad nedaug pastangų įdedate?
– Galbūt. Gal dėl to, kai darai, ką mėgsti, atrodo, kad net pastangų nereikia. Tiesiog darai, ir tiek.
– Kiek laiko praleidžiate su teatre, repeticijose?
– Oi, dabar tai beveik visą laiką. Jeigu ne sėdi teatre ir repetuoji, tai tikrai namuose bent jau galvoji apie procesą ir spektaklį.
Tarkim, žmonės baigia darbą penktą valandą, grįžta namo, nusimeta viską ir daro savo darbus – dažniausiai taip būna. O mūsų profesija yra kitokia – 24 valandas per parą tu kaip ir dirbi.
Nežinau, man tas teatro darbas yra labai toks neapibrėžtas – tai kaip ir darbas, kaip ir ne darbas. Kaip ir laisvalaikis – tu darai, ką mėgsti, tai nėra kažkoks lažas. Mėgaujiesi tuo ir dar gauni pinigus.
– Ar nepabosta ?
– Pabosta gal šiek tiek, bet tai yra smiltelė jūroje.
– Ar sunku išmokti daugybę tekstų atmintinai?
– Ne, tai vienas iš lengviausių dalykų. Būna, kad pasimokome namuose tekstą, pakalame, bet šiaip dažniausiai tai darome repeticijų metu. Vis tiek mes repetuojame tris mėnesius spektaklį: susirenkame kiekvieną dieną ir skaitome po tris kartus per dieną tą tekstą. Tai po to jau nebereikia mokytis.
– Ar teko kada per spektaklį pamiršti žodžius?
– Oi, daug kartų taip yra buvę. Per kiekvieną spektaklį taip būna – vis tiek taip nėra, kad spektaklis praeitų idealiai. Kažkur, kažkokioje vietoj tu tą tekstą užmiršti ar kažkokią mizansceną primiršti. Bet yra improvizacija – tas gyvumas teatre. Dėl to teatras man ir patinka. Visą laiką išsisuki. Svarbiausia reikia būti situacijoje – nebūtinai žodis į žodį atkartoti tekstą. Bet jeigu tu žinai, apie ką šneki, tai jeigu tu kitą žodį pavartosi – jokio skirtumo.
– Ko reikia, kad žmogus galėtų būti aktoriumi?
– Manau, kad pirmiausia turėtų būti išraiškingas, emocionalus turbūt. Bet irgi čia ne taisyklė.
– Reikia daugiau talento ar įdirbio?
– Man atrodo, kad „fifti fifti“. Vien su darbu nieko nepadarysi, vien su talentu irgi nepadarysi, nes gali vieną sykį iššokti su vienu spektakliu, jeigu esi talentingas, ir viskas. Tu pasidarysi nuobodus visiems.
Žinoma, jeigu darbas yra be talento, tai truputį gaila to žmogaus, kuris visą savo gyvenimą prasikankins taip ir neradęs savo tikrojo pašaukimo.
– Ar nesidubliuoja realus gyvenimas su personažų?
– Aišku, kad lyriškiau skambėtų, kad taip, taip... To susidvejinimo nėra. Savyje žmogus pasikapstęs gali bet kokių savybių atrasti. Mes visi būname ir pikti, ir liūdni, ir linksmi, ir bet kokie. Žinoma, kartais būna, kad prieš premjerą pradedi kalbėti to personažo tekstais, rytą sapnuoti arba šiaip būna, kad kažkur kompanijoje pasakai kokią frazę. Bet tai tikrai ne kažkokia patologija.
– Ką jums duoda teatras?
– Pats teatras ir vaidmenų kūrimas man patinka dėl to, kad per personažus atrandu save. Labai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad aš save pažįstu. Teatras, personažai man yra kaip tik kelias atrasti save. Tai turbūt vienas iš didžiausių džiaugsmų, kurį aš patiriu teatre. Dar kitas dalykas – labai gerai yra išsilieti teatre. Kažkoks švaresnis jautiesi, kai tu gali apšaukti, išsiverkti, išsilieti viešai – apsivalęs, katarsį pajutęs.

2015-01-16 18

Stela (I. Jarkova) ir Stenlis (aktorius Rolandas Dovydaitis) spektaklyje „Geismų tramvajus“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2015-01-16 22

I. Jarkova spektaklyje „Dibukas“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.


 
Straipsnių peržiūros
93765687
Į viršų