Neseniai 70-ties metų jubiliejų atšventęs šiaulietis buvęs baidarių ir kanojų irklavimo treneris Jurgis Geringsonas visą savo gyvenimą praleido su irklu rankose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Neseniai 70-ties metų jubiliejų atšventęs šiaulietis, buvęs baidarių ir kanojų irklavimo treneris Jurgis Geringsonas visą savo gyvenimą praleido su irklu rankose.
J. Geringsonas į Šiaulių irklavimo bazę atėjo 15 metų - pradėjo savo kaip irkluotojo kelią. Vėliau jis sukaupta patirtimi nusprendė pasidalyti su kitais ir tapo baidarių ir kanojų irklavimo treneriu.
Išauginęs ne vieną irkluotojų kartą, išugdęs visiems gerai žinomus sportininkus – Kęstutį Vinicką, Artūrą Vietą bei Arvyda Loveiką, J. Geringsonas sulaukęs garbaus 70-ties metų amžiaus dar ir dabar nesiruošia apleisti pamiltos, antraisiais namais tapusios Šiaulių irklavimo bazės. Šiuo metu buvęs ilgametis baidarių ir kanojų irklavimo treneris dirba ten budėtoju.
„Kol manęs niekas iš čia nevaro, tol niekur iš čia ir neisiu“, - juokavo plačios šypsenos ir plačių pečių savininkas.
- Kaip pradėjote irkluotojo kelią?
- Tai buvo kaip ir atsitiktinumas. Mano kūno kultūros mokytoja Vanda Balsevičiūtė buvo irkluotoja ir ji mane prikalbino ateiti į šią sporto šaką. Kaip šiandien atsimenu, tai buvo 1960 metų kovo 24 diena.
Tad nuo tos dienos Šiaulių irklavimo bazėje esu iki šiol. Pirmiausia čia sportavau, po to dirbau treneriu, o dabar esu budėtojas. Ir kol manęs niekas niekur nevaro, tol niekur ir neisiu.
Jei grįžtume prie tos pradžių pradžios, tai mane penkiolikos metų atvedė pas irklavimo trenerę Danguolę Budrytę-Markauskienę. Pritapau šiame sporte, man patiko irkluoti. Žinoma, iš pradžių nelabai sekėsi, bet sąžiningai eidavau į treniruotes, nebesitrainiodavau po kiemus ir pradėjau tobulėti.
- Kas paskatino pasirinkti trenerio darbą?
- Tais laikais tų trenerių kaip ir trūkdavo. Na, o aš visą vasarą irkluodavau, važiuodavau į stovyklas ir tik apie rugsėjį-spalį būdavau laisvas nuo sporto. Stovyklų jau būdavo nebe aibės, sumažėdavo varžybų, o man gi reikėjo kažkaip pragyventi...
Anksčiau tik labai aukšto lygio sportininkai gaudavo stipendijas, o aš tarp tų labai aukšto lygio sportininkų buvau vidutinis.
Kartą „Lokomotyvo“ draugijos įkūrėjas Eugenijus Lenkovičius pasiūlė man tapti baidarių ir kanojų irklavimo treneriu. Taip nuo 1966 metų pradėjau treniruoti irkluotojus.
Šis darbas man iš tiesų labai patiko. Aišku, būdavo visokiausių vaikų - ir labai gerų ir labai padykusių. Galiu pasakyti tik tiek, kad vaikai padykę tol, kol užauga. O kai vaikas auga kolektyve, tarp vyresniųjų, tai tie vyresnieji greitai mažiukus į vietą pastato.
O blogoji trenerio darbo pusė – ta, kad labiausiai nukenčia asmeninis gyvenimas, šeima. Vasarą reikia į stovyklas važiuoti, tad praktiškai visą vasarą nei vyro, nei tėvo namuose nėra, pasirodai tik retkarčiais.
Tačiau man šis darbas buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir mielas širdžiai. Juk smagu dirbti savo mėgstamą darbą. O jei dar sekasi, ko daugiau reikia.
- Kokiais savo auklėtinių pasiekimais galite pasididžiuoti?
- Iš tiesų užauginau ne vieną irkluotojų kartą. O pasididžiuoti galiu Kęstučiu Vinicku, kuris tapo pirmuoju irkluotoju Šiauliuose, pelniusiu tarptautinės klasės sporto meistro vardą.
Taip pat vienas iš mano auklėtinių yra ir triskart pasaulio čempionu tapęs Artūras Vieta. Artūrą užauginau aš, vėliau jis išvyko mokytis į Vilnių, o šiuo metu dirba ir gyvena Trakuose. Džiugu, kad ir iki šiol mūsų santykiai labai puikūs, mes šiltai bendraujame.
Dar vienas mano auklėtinis Arvydas Loveika, Tarybų Sąjungos profsąjungų jaunių čempionas, šiuo metu gyvena Amerikoje.
Daugiau tokių žvaigždžių kaip ir nebuvo, o Lietuvos čempionais tapusius auklėtinius suskaičiuoti jau tikrai yra sunku.
Šiaip mes visi priklausėme „Lokomotyvo“ draugijai. Visą finansavimą – atlyginimus treneriams, maitinimo, stovyklų išlaidas – viską duodavo ši draugija.
Tad mūsų pagrindinis tikslas būdavo gerai startuoti varžybose, kad užsidirbtume kokį kąsnelį.
- Įsimintiniausias jūsų, kaip irkluotojo, laimėjimas?
- Iki dabar pamenu pirmąjį savo laimėtą medalį. Jį iškovojau 1962 metais Lietuvos moksleivių pirmenybėse. Tada užėmiau antrąją vietą. Iki šiol turiu tą medalį išsaugojęs, jis - toks kuklutis, gražutis.
Dar vienas toks įsimintinas įvykis buvo 1963 metais „Lokomotyvo“ varžybose Leningrade: irkluodami dvivietę valtį laimėjome tris nuotolius – 500 m, 1 km ir 5 km. Tiesa, tada tapome ir estafetės nugalėtojais.
Nepamirštama ir tai, kad būdamas 19 metų, 1964 metais, įvykdžiau TSRS sporto meistro normatyvą. Šiaip tų laimėjimų nemažai – esu tapęs Lietuvos čempionu, Baltijos šalių čempionu. Iš tiesų visi tie laimėjimai ir pasiekimai yra įsiminti ir mieli.
- Ar jūsų sūnus nesekė tėčio pėdomis?
- Sūnus truputį irklavo. Jis, irkluodamas dvivietę valtį, buvo tapęs Lietuvos jaunučių varžybų nugalėtoju. Vėliau įstojo į technikumą ir nesinorėjo, kad nukentėtų mokslai.
Žinote, galiu prisipažinti, kad iš sūnaus visada reikalaudavau daugiau. Na, ir išėjo taip, kad kartą jo paklausiau, ar važiuojame toliau ar ne. Jis paprašė leisti pagalvoti ir po pusės metų vis dėlto mokslus pasirinko. Jis pats matė, kokia sportininko ateitis, ir kitu keliu nuėjo.
- Ko reikia, kad būtum geras irkluotojas?
- Gal ir banaliai nuskambės, bet reikia galvą ant pečių turėti. Be abejo, taip pat reikia įdėti ir daug darbo, reikia daug treniruotis.
Ši sporto šaka labai imli fiziniam darbui. Pavyzdžiui, vidutiniškai irkluodamas 1 km nuotolį įveiki per keturias minutes, per vieną minutę padarai 100 yrių, tad per keturias minutes atlieki 400 yrių. Tai esame paskaičiavę, kad per tas keturias minutes padaręs 400 yrių - pakeli 12 tonų.
Klausimas: ar kilnojant štangą tiek pakelti įmanoma? Ar išvis tai žmogiška? Tiesiog šis sportas reikalauja tikrai nemenko fizinio krūvio.
- Ar pastebite kartų skirtumus?
- Palyginus mano pirmuosius žingsnius ir dabar besitreniruojančius irkluotojus, mano nuomone, tai tikrai yra didžiulis skirtumas.
Vienas dalykas, kuris labiausiai skiriasi, – inventorius. Inventorius – irklai, valtys, apranga - tikrai yra labai pasikeitę, palyginti su mano laikais - beveik tobulas.
Žinoma, skiriasi ir pats jaunimas. Anksčiau mes su noru bėgdavome į treniruotes. Gal taip buvo dėl to, kad tų visokiausių pramogų nelabai būdavo, o dabar pramogų ir taip yra sočiai. Taip pat anais laikais išvažiuoti, pavyzdžiui, į Kijevą, Leningradą ar Maskvą ne kiekvienas vaikas galėjo, o būdamas geru sportininku tu turėjai galimybę pamatyti pasaulį.
Nors, aišku, neneigiu, kad ir dabar ateina gerų, imlių vaikų.
Dar vienas dalykas - anksčiau nebūdavo ir tiek tos literatūros. Dabar kompiuterizuotame pasaulyje informacijos apie irklavimą yra daug daugiau. Tad gali pasiskaityti ir, jeigu tik turi galvą ant pečių, sėkmingai tobulėti.
Nors galiu pasakyti, tarp aukščiausią lygį pasiekusių sportininkų dabar tvyro didesnė konkurencija. Anksčiau jeigu Tarybų sąjungoje būdavai čempionu, tai pasaulyje ar Europoje - taip pat tikrai, jei ne čempionu, tai antru ar trečiu. O šiuo metu to pasiekti sunkiau.
- Ar irklavimo sportas Lietuvoje nėra skriaudžiamas?
- Palyginti su kitomis sporto šakomis, gal truputį ir skriaudžia mus. Bet matyt, kiek turi, tiek ir skiria tų pinigų.
Šiaip galiu pasakyti, kad mūsų pagrindiniai, gerai žinomi Šiaulių miesto irkluotojai nėra įsigiję nulinės valties.
Jie turi labai gerus rėmėjus, kurie nuperka valtis iš kitų šalių – Lenkijos ar Portugalijos. Bet jos jau yra panaudotos - nėra taip, kad nuėmė nuo konvejerio ir davė. Na, bent irklus gauna naujus.
Pavyzdžiui, Vengrijoje irklavimas yra vertinamas taip pat, kaip pas mus krepšinis. Man pačiam teko dvi savaites stažuotis Budapešte, tai mačiau, kaip vyksta eilinės, taip sakant, kiemo varžybos. Į tokias varžybas prisirenka aibė žiūrovų, pakrantės būna nusėstos žmonių.
Taip yra tikriausiai dėlto, kad visuomenė ten labai gerai informuojama apie šią sporto šaką.
Dar iškilo toks prisiminimas. Tarybų Sąjungos metais buvo rašyta (straipsnį turiu išsaugojęs) apie tai, kad Šiaulių irklavimo bazė buvo vienintelė, kuri turėjo persirengimo kambarius.
Tai tie vagonėliai, kuriuos ir dabar matote. Kai nuvažiuodavome į Tarybų Sąjungos pirmenybes, tai būdavo viena palapinė skirta moterims persirengti, kita - vyrams.
O pas mus beveik kiekviena atvažiavusi komanda gaudavo po namelį, ten galėdavo ir irklus pasidėti, ir ant sofutės sportininkas, turintis per dieną du-tris startus, pailsėti galėjo.
- Ką patartumėte jauniems irkluotojams?
- Pirmiausia mylėti šį sportą ir galų gale būti vyru. Kai tu esi ant vandens, viskas priklauso nuo tavęs, nes tavęs niekas neprivers vienaip ar kitaip pasielgti. Visai ne taip, kaip kokiame ringe, ar ant kilimo imtynėse, kur treneris aplink šokinėja. Irkluojant treneris geriausiu atveju gali prisiartinti 20 metrų atstumu.
Tad jei nebūsi savarankiškas ir nemąstysi, ką tau sako treneris, nieko nepasieksi. Reikia domėtis, skaityti spaudą, klausyti, ką sako treneris, ir viena ausimi klausytis vyresnių irkluotojų.
Galiu pabrėžti tai, kad irklavimas yra labai sveikas sportas. Tu visada esi ant vandens, gamtoje. Tačiau tai ir sunki sporto šaka, nes visai nesvarbu, ar vėjas, ar bangos, ar nėra bangų, tu turi eiti treniruotis.
Kartais minėtomis oro sąlygomis vaikai taip nenoriai treniruodavosi, bet aš visada jiems sakydavau, kad reikia, nes kitaip sportininko charakterio neišugdysi. Jeigu įprasi pasiduoti, tai ir reikiamą nuotolį sunku įveikti pasidaro.
Tad jei savęs nepriversi, nemylėsi šio sporto, tai nieko ir nebus.