G. Šulskytė šalia savo darbų kolekcijos „Pora kaip para/Stichijos“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
„Laiptų galerijoje“ – jaunosios menininkės Guodos Šulskytės debiutas. Tai pirmoji personalinė naujųjų metų paroda „Laiptų galerijoje“ su intriguojančių pavadinimu – „Be kojų“. Dailininkė pristatė 5 tapybos darbų kolekcijas.

Personažai be akių
Parodoje „Be kojų“ šiaulietė moksleivė G. Šulskytė pristatė 21 tapybos darbą.
„Kaip vienuoliktokei, kol ne egzaminų metas, dabar puikus metas pasireikšti. Praėjusiais metais man buvo pasiūlyta atidaryti savo parodą „Laiptų galerijoje“. Tiesiog buvau nutapiusi du darbus vienam konkursui, tai pastebėjo „Kolorito“ studijos dailės studijos mokytoja Marytė Ruzgytė, kuri ir dirba „Laiptų galerijoje“. Ji man pasiūlė surengti šią parodą, užsakė vietą, tad taip po metų ir atsirado mano paroda“, - kalbėjo G. Šulskytė.
Menininkė prisipažino, kad daugiausiai darbų sukūrė per pastaruosius kūrybos mėnesius – vasarą tiesiog norėjosi ilsėtis, o rudenį prasidėjo darbymetis.
Neįprastas pavadinimas išties kelia smalsumą. „Visi darbai yra be akių. Norėjau sugalvoti pavadinimą, kuris neakcentuotų, kad visi pavaizduoti personažai užsimerkę, jų akys užmaskuotos įvairiomis detalėmis. Kiekvienas darbas iš tikrųjų yra ir be kojų, o tai reiškia, kad nukreipi dėmesį, nuo akivaizdaus pastebėjimo, kad paveiksluose nesusiduri su personažo žvilgsniu“, - sakė G. Šulskytė.
Autorė neišskyrė ryškiausių temų, kuriomis kalbėjo savo kūriniuose. „Kadangi kūriau kolekcijomis, kiekviena jų yra labai skirtinga, tad sunku kalbėti apie visus darbus. Tiesa, visuose paveiksluose žmones vaizdavau be akių, šiek tiek siedama su savimi – ir pati tarsi dar neatsimerkiu, nesu tiek subrendusi, kad galėčiau teigti, jog esu menininkė. Tad nebijau pasakyti, kad turiu dar daug ko išmokti, patirti. Man tai buvo puikūs metai tobulėjimui, padėję suprasti, ko pati iš savęs noriu“, - atviravo jaunoji dailininkė.

Daile susidomėjo būdama pradinukė
Daile G. Šulskytė susidomėjo pradinėse klasėse. „Labai mėgau piešti ir tapyti, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, kartais laimėdavau, kartais – ne. Ir taip tobulėjau. Šeimoje menininkų nėra, niekas nemokė piešti. Užtat turėjau labai šaunią pradinių klasių mokytoją, kuri mane skatino kurti ir piešti. Gimnazijos dailės studiją „Koloritas“ pradėjau lankyti būdama devintoje klasėje“ - kalbėjo G. Šulskytė. Mergina individualiai tobulinosi ir pas žinomus menininkus – Šiaulių universiteto Dailės katedros docentę Ireną Ambrazienę, žinomą dailininką Bonaventūrą Šaltį. G. Šulskytė jau dalyvavo bendrose parodose su dailės studija „Koloritas“ ir yra dažna „Laiptų galerijos“ parodų lankytoja.
Menininkė planuoja dar daugiau kurti ir savo gyvenimą sieti su daile. „Norėčiau studijuoti architektūrą, bet dailės mokytojas B. Šaltis siūlo eiti į grynuosius menus. Nežinau, ar tikrai to noriu. Galvoju ir apie landšafto architektūrą – norėčiau planuoti aplinką“, - svarstė G. Šulskytė.
Jaunoji menininkė turi ir literatūrinę iškalbą – savo parodai pristatyti ji pasitelkė tekstus, kuriuose – ne tik žaismingi pamintijimai apie parodos „Be kojų“ kolekcijas, bet ir įžvalgos apie kūrybos bei žmogaus sintezę. Štai ką parodos prologe tekstu į žiūrovą kalba G. Šulskytė: „Revoliucijai reikalingos dvi kojos ir šimtamyliai batai – ji visad tokia skubanti, visad lenktyniaujanti ir visko tiek sutrypė, jog veikiausiai yra akla. Tiesą sakant, revoliucijai akys visai nereikalingos – pamačiusi šukes, griuvėsius ir besiplaikstančius liepsnų pliūpsnius – ji išsigąstų ir visam laikui sustotų.“ Taip apie evoliucijos ir revoliucijos diferencijas rašo autorė, siedama su parodos idee fixe.

Kupina idėjų ir minčių
„Laiptų galerijos“ parodų kuratorius Ričardas Jakutis šią parodą pavadintų „Ieškojimais“ gerąją prasme – juk jaunas dailininkas privalo ieškoti.
„Pirmiausia norėtųsi pradėti nuo autorės parodai sukurto pavadinimo. Solidaus amžiaus dalininkas tokio tikriausiai nesirinktų. Pavadinimas atitinka tokius pavadinimus, kokius duoda, pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras. Patiko kolekcija su filmo juostelėmis ir papilkinta, temdyta spalva, kuri duoda postūmį mąstymui. Ir parodą lydintys tekstai sėkmingai žaidžia su tapyba. Tad šie ieškojimai, mano manymu, yra sėkmingi“, - sakė R. Jakutis
Atidaryti parodą „Laiptų galerijoje“ pastūmėjusi mokytoja M. Ruzgytė buvo lakoniška – pasak jos, G. Šulskytė yra kupina idėjų ir minčių. Tačiau priešakyje – ilgas ir nelengvas atradimų kelias. „Tobulumui ribų nėra. Visada išmoksi, ko nemoki, patobulinsi savo techniką. Patikėk manimi, tobulų žmonių nėra. Ir tas tobulėjimas skatins tave kurti. Jeigu tu užsibrėši tikslą gyvenimą praleisti su kūryba, tu pajausi, kad Šiauliai yra labai mažas miestas, Lietuva – labai maža šalis, pasaulis be galo platus, menininkų – be galo daug. Pabandyk su jais rasti bendrą kalbą, pabandyk šokiruoti juos, pabandyk pati savo pasaulį sukurti“, - linkėdama nesustoti sakė M. Ruzgytė.

Parodos „Be kojų“ darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.