A. Žagrakalytė: „Eilėraštyje visko nesurašysi, ten viskas turi būti kondensuota kaip vitaminų porcija, desertas, o proza – tai vakarienė iš šešių patiekalų“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Poetė, eseistė, literatūros kritikė Agnė Žagrakalytė šiauliečiams pristatė savo pirmąjį prozos kūrinį „Eigulio duktė: byla F117“. Tai spalvinga giminės saga, net kelių kartų istorija, paremta tikrais faktais ir įvykiais. Knyga susilaukė itin didelės sėkmės, o autorė apdovanota Jurgos Ivanauskaitės ir Augustino Griciaus premijomis. Susitikimo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje metu A. Žagrakalytė sutiko atskleisti savo sėkmės paslaptį bei plačiau papasakoti apie kūrybinius procesus.
– Ar žurnalistinė patirtis netrukdo kūrybai?
– Filologijos išsilavinimas, žurnalistinė patirtis padeda, nes žinodamas visas sistemas esi priverstas perskaityti milijoną knygų. Galiausiai tu ir pats pradedi maždaug nutuokti, kaip tai daroma. Nors vis tiek kablelių pridedu daugiau, negu reikia, bet tam skirtos puikios redaktorės, kurios man padeda jų perteklių išbraukti.
– Kokiomis aplinkybėmis supratote, kad galite rašyti?
– Iš bado gali prisigaudyti įvairios patirties. Dariau viską, vienu metu kepures mezgiau. Vaikystėje net turėjau savo saldainių verslą: iš konditerinės masės gamindavau saldainius ir paskui pardavinėdavau. Taip pat siuvau žaislus, maniau, kad įsteigsiu savo žaislų fabriką, bet tada man buvo tik 12 metų.
O kad galiu rašyti, buvo aišku visada. Už ką labiausiai giria, ten daugiausiai ir stengiesi. Rimtai rašyti pradėjau nuo publicistikos, rimtų tiriamųjų straipsnių. Pats didžiausias iš mano pirmųjų darbų buvo rašinys „Žyds juods, žyds raudons“, tada vaikščiojau po kiemus ir rinkau medžiagą tiriamajam straipsniui. Taip pat rašiau kritikos straipsnius iš Mariaus Katiliškio kūrybos. Galiausiai pamačiau, jog už eilėraščius nukrenta tie patys laurai. Be to, parašyti eilėraštį trunka daug trumpiau nei vaikščioti po kaimus. Čia kelios eilutės ir rezultatas toks pat.
– Kodėl nuo poezijos perėjote prie prozos?
– Pamačiau, kad eilutės pasidarė per trumpos, o aš pati turiu daug ką pasakyti, pradėjau per daug pliurpti. Eilėraštyje visko nesurašysi, ten viskas turi būti kondensuota kaip vitaminų porcija, desertas, o proza – tai vakarienė iš šešių patiekalų.
Jeigu tuo darbu degu, o tema mane domina, tuomet jokio skirtumo, ar tu rašai prozą, ar eilėraštį. Su eilėraščiais gal šiek tiek paprasčiau, nes jie patys nukrenta. Juos gali kepti po kelis per dieną, tačiau, žinoma, nuo to nebus nei pačiai geriau, nei kitiems įdomu.
Visai neseniai Belgijos kapinėse vaikštinėdama radau antkapį su labai dailios blondinės nuotrauka, ten buvo parašyta „Marilė nukritusi į Afrikos dangų“ ir pavaizduoti lakūno sparnai. Man tai pasirodė labai gražus sakinys, galbūt toks poetinis pareiškimas ir įkvepia.
– Apie ką romanas „Eigulio duktė: byla F117“?
– Knyga susideda iš trijų skirtingų dalių. Pirmoje – daugiau kalbama apie XIX a. Biržus, antroje – apie XX a. pradžios Tetervinų kaimą, visus ūkio darbus ir žmonių buitį. Paskui veiksmas keliasi į Linkuvą. Tuomet tekstas būna labiau pririštas prie vieno konkretaus veikėjo, tuo tarpu pirmoje dalyje daugiau veikėjų ir likimų.
Tai tiesiog pasakojimas apie Juozą Žagrakalį, jo gyvenimą, aplinkinius žmones. Tai dokumentinė fikcija.
– Kas rašant buvo sunkiausia?
– Rašant istorinius dalykus svarbiausia nenusišnekėti, o kad nenusišnekėtum, turi patikrinti, kaip aprašomi daiktai atrodė, kaip buvo išdėstytos sodybos. Reikėjo perskaityti kuo daugiau knygų, kad kuo mažiau suklystum.
Vis dėlto galbūt sunkiausia buvo sustoti rašyti, nes knygoje ir taip yra 572 puslapiai. O jų buvo dar daugiau, teko daug ką trumpinti ir braukyti. Pats rašymo procesas truko trejus metus. Tačiau realiai medžiagą pradėjau kaupti dar nuo mokyklos laikų. Tuomet kalbindavau žmones, juos išklausydavau ir užsirašinėdavau. Galiausiai sukaupta medžiaga labai pravertė rašant knygą. Rinkti medžiagos į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką važiuodavau porą kartų per metus. Kadangi gyvenu Briuselyje, atskridusi į Lietuvą, pasidarydavau rankraščių kopijas ir jas gabendavausi į namus.
– Kaip reaguojate į pagyras ir kritiką?
– Apdovanojimai, premijos labai malonūs, tačiau kuo daugiau premijų, tuo daugiau priešų.
Žinoma, smagu sulaukti pagyrų, bet būtų nenormalu, jei mane tik girtų. Kritika dažniausiai būna slapta, komentarinė.
Šitame versle sukuosi daugiau nei dvidešimt metų, todėl dėl kritikos neišgyvenu. Taikli, autoriaus abejones patvirtinanti kritika būna net veiksminga. O jeigu autorius su ja nesutinka, tai kritikuok nekritikavęs: kaip vanduo nuo žąsies.
– Rašote vedama impulso ar pareigos?
– Rašymas man – kaip tam tikras impulsas, kažkoks postūmis. Dažniausiai rašau virtuvėje, kai aplinkui ir puodai verda, ir vaikai laksto, ir vyras pianinu groja – tam net paros laikas nesvarbus. Rašymo tikslas – džiuginti žmones. Visi rašytojai rašo skaitytojams, tai simbiotinis ryšys, mes vieni be kitų negalime. Pats sau gali prisirašyti bet ką, tačiau aš dar iki to nenusiritau.
Kai aš rašau, kenčia visi. Man iš karto reikia viską išrėkti, su visais pasidalyti savo įspūdžiais. Leidyklų žmonės tikriausiai jau pervargo nuo manęs, aš juos užbomborduoju tekstais, o po to pagalvoju, kad gal nereikėjo siųsti. Bet gyvenime visokių nesąmonių pasitaiko.
– Lietuvių autoriai jums ne konkurentai?
– Man patinka daugelis lietuvių autorių, aš noriu, kad jiems sektųsi, nes jie yra draugai, kolegos, o jeigu ir priešai – vis tiek.
Lietuva tokia maža ir tų dažnai rašančių autorių nėra labai daug. Visus jų darbus galima suspėti perskaityti ir visiems užteks vietos.
Pastebiu, kad ypač paskutiniais metais lietuvių autorių pasitikėjimas savimi išaugo labiau. Skaičiai, kiek lietuviškų knygų išleidžiama per metus, tikrai įspūdingi.
Manau, gera knyga gali paskatinti keistis ir į tam tikrus dalykus pažvelgti kitaip, bet tai trunka neilgai. Kai praeina geros knygos postūmis, žmogui dažniausiai reikia dar vienos, o kitaip ir būti negali, nes tuomet per gyvenimą užtektų perskaityti tik vieną.
– Susitikimai su skaitytojais nevargina?
– Ne, sėdi sau ir pliurpi arba atsakinėji į klausimus. Šiek tiek sunkiau bendrauti būna su knygos neskaičiusiais asmenimis, o su tais, kurie perskaitę, tiesiog šnekučiuojiesi ir viskas įvyksta savaime. Skaitytojai mane labiausiai sujaudina, kai pasisako, jog perskaitę knygą apsiverkia, ypač kai tai pasako jauni vyrai. Kai gali žmones paveikti emocionaliai, daugiau nieko ir nereikia.