
M. Jocaitė šiais metais buvo išrinkta Šiaulių universiteto gimnazijos „Metų gimnaziste“ ir į klausimą, kaip jai pavyksta būti viena iš geriausių tiek moksle, tiek šaškių sporte, kukliai nusišypsodama atsako, kad tai nėra sunku.
Ievos LIUBŠYTĖS nuotr.
Ieva LIUBŠYTĖ
Daug kam atrodo, kad sportas ir mokslas yra nesuderinami dalykai: arba esi geras sportininkas, arba geras mokinys. Tačiau šį mitą paneigė Šiaulių universiteto gimnazijos vienuoliktokė Milda Jocaitė.
Gimnazistė – ne tik puiki šaškininkė, skinanti laurus tiek Šiauliuose, tiek Lietuvoje, tiek Europoje bei pasaulyje, bet ir itin gera mokinė.
Aukščiausiais įvertinimais besimokanti M. Jocaitė šiais metais buvo išrinkta Šiaulių universiteto gimnazijos „Metų gimnaziste“ ir į klausimą, kaip jai pavyksta būti vienai iš geriausių ir moksle, ir šaškių sporte, kukliai nusišypsodama atsako, kad tai visiškai nėra sunku.
„Kai stengiesi, viskas pavyksta savaime“, – tikino M. Jocaitė.
Pirmoji šaškių trenerė – močiutė
Pasak M. Jocaitės, pirmoji jos šaškių trenerė buvo močiutė.
„Kai dar buvau maža ir nėjau į mokyklą, augau pas močiutę kaime ir mudvi su močiute žaisdavome šaškėmis. Paskui pradėjau lankyti Dirvonėnų mokyklą, o ten buvo šaškių būrelis. Man pasiūlė į jį nueiti, aš tai ir padariau. Tuomet pradėjau dalyvauti įvairiose varžybose, kur gindavau mokyklos garbę, ir man neblogai sekėsi“, – apie savo kaip šaškininkės kelio pradžią kalbėjo M. Jocaitė.
Gimnazistė pasakojo, kad nuo penktos klasės, kai ji atvyko į Šiaulius ir pradėjo čia mokytis, savo įgūdžius toliau lavino ir lavina iki šiol pas trenerę Sandrą Laurutienę.
„Šaškėms skiriu tikrai nemažai savo laiko. Į treniruotes einu tris kartus per savaitę, o jos trunka apie tris ir daugiau valandų. Džiugu, kad sulaukiu labai stipraus trenerės palaikymo – ji labai daug ką parodo, artėjant svarbioms varžyboms labai rūpinasi ir atsakingai joms ruošia“, – gerų žodžių savo šaškių trenerei negaili M. Jocaitė.
Šiaulių universiteto gimnazijos vienuoliktokė žaidžia ir pergales skina šimtalangėmis ir rusiškomis šaškėmis. „Šimtalangės ir rusiškos šaškės skiriasi tik dydžiu ir trimis taisyklėmis. Iš tiesų labiau treniruojuosi su rusiškomis šaškėmis, šimtalangėmis pradėjau žaisti vėliau“, – pasakojo M. Jocaitė.
Prie pergalių prisideda stiprus mokytojų palaikymas
Kalbėdama apie savo pergales šaškių sporte M. Jocaitė kuklinosi. Gimnazistės teigimu, Šiauliuose ir be jos gerų šaškininkų yra tikrai daug. Tačiau vienuoliktokė neslėpė, kad medalių, iškovotų įvairiuose varžybose, turi nemažai.
„Tikriausiai pats mieliausias ir labiausiai širdį paglostantis laimėjimas buvo tada, kai 2013 metais pirmą kartą tapau Europos čempione – iki tol to padaryti man nebuvo pavykę. Paskui sekė kita didelė ir man labai svarbi pergalė: pasaulio paprastųjų šaškių čempionate taip pat tapau čempione ir iškovojau auksą“, – apie pasiekimus sako M. Jocaitė.
Išgirdus apie tokius stulbinamus M. Jocaitės laimėjimus iškart kyla klausimas: kaip puikiai besimokančiai, mokytojų išgirtai Šiaulių universiteto gimnazijos vienuoliktokei pavyksta skinti laurus tiek sporte, tiek moksle?
„Manau, jeigu labai labai nori, viską galima suspėti ir suderinti, tiesiog reikia į tai įdėti daug pastangų. Be to, kai kažko pasieki, tikrai nesinori visko mesti.
Taip pat sulaukiu labai stipraus savo mokytojų palaikymo. Mane išleidžia į varžybas, grįžus leidžia atsiskaityti už tai, ką praleidau“, – teigė M. Jocaitė.
Pasak merginos, toks mokytojų supratingumas ir palaikymas ją skatina kuo geriau pasirodyti šaškių varžybose.
„Prieš kiekvienas varžybas labai jaudinosi ir jaučiu atsakomybę, kuo geriau sužaisti. Juk žinai, kad iš tavęs to tikisi, ir žinai, kad kai grįši iš kokio nors čempionato, mokykloje visada tavęs paklaus: kaip sekėsi? kaip sužaidei? O aš, žinoma, noriu, kuo geriau pasirodyti, kad turėčiau ką į tokius klausimus atsakyti“, – tikino gimnazistė.
Mėgstamiausia pamoka – matematika
Šiaulių universiteto gimnazijos vienuoliktokės mėgstamiausia pamoka yra matematika.
„Labiausiai man patinka dėl to, kad šaškių sportas vis tiek labiau susijęs su tiksliaisiais mokslais. Žaidžiant šaškėmis reikia logiškai mąstyti, skaičiuoti. Taip pat man prie širdies yra ir informatika bei ekonomika“, – savo mėgstamas pamokas vardija gimnazistė.
M. Jocaitė teigia, kad šaškių žaidimas padeda vystyti loginį mąstymą ir jį tobulinti, nes per šaškių treniruotes yra sprendžiami uždaviniai, skaičiuojama, analizuojami ir bandomi įsiminti įvairūs šaškių ėjimų variantai. Todėl vienuoliktokė gali pasigirti ne tik aukštais šaškių sporto pasiekimais, bet ir itin puikiais mokslo rezultatais.
„Dalyvauju matematikos, ekonomikos olimpiadose. Jau trejus metus iš eilės Šiaulių Didždvario gimnazijos organizuojamoje Šiaulių apskrities mergaičių matematikos olimpiadoje užimu trečiąją vietą. Taip pat pernai iškovojau pirmąją vietą 9 – 10 klasių ekonomikos olimpiadoje.
Tad tikslieji mokslai man sekasi tikrai neblogai, nors ir iš kitų dalykų gaunu tikrai gerus įvertinimus, bet tai, kas susiję su skaičiais, loginiu mąstymu, man yra mieliau“, – teigia M. Jocaitė.
Žaidžiant šaškėmis reikalinga kantrybė
Pasak M. Jocaitės, norint būti geru šaškių žaidėju reikia turėti daug kantrybės.
„Galiu pasakyti, kad žaidžiant šaškėmis reikia ne tik talento, bet ir, žinoma, daug kantrybės. Šaškių sporte reikia spręsti uždavinius, skaityti šaškių knygas, mokytis teoriją, ją analizuoti. Tos teorijos yra tikrai labai daug. Aišku, reikia turėti ir gerą atmintį, bet vis dėlto, vėl pabrėšiu, labiausiai reikalinga kantrybė. Pavyzdžiui, daug kas sako, kad šaškės labai lengvas žaidimas ir visi jomis gali žaisti. Tačiau taip nėra, nes norint kažko pasiekti turi labai daug treniruotis, skaityti, domėtis, analizuoti. Kuo daugiau žinosi, tuo geriau žaisi“, – apie šaškių sportą kalba M. Jocaitė.
Daug kas šaškių nelaiko sportu
Gimnazistė teigia, kad nemalonu, jog Lietuvoje daug kas šaškių net nelaiko sportu.
„Labai daug kas mano, kas čia tos šaškės, kas čia jomis gali nemokėti žaisti, juk visi vaikystėje žaidėme. Tačiau tvirtai sakau, kad taip nėra, ir tikrai nesuprantu, kodėl žmonės išvis taip mano. Gal to priežastis, kad jie per mažai domisi šia sporto šaka“, – spėlioja gimnazistė.
M. Jocaitė sako, kad dalyvaudama šaškių čempionatuose yra aplankiusi nemažai šalių ir ten ji susidūrė su visai kitokia nuomone apie šaškių sportą.
„Esu buvusi Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, šiemet buvau išvykusi į Sankt Peterburgą. Daugumoje šalių labai rimtai žiūrima į šaškių sportą.
Žaidžiant rusiškomis šaškėmis sulauki labai didelio Rusijos ir Baltarusijos sportininkų pasipriešinimo. O jei kalbame apie šimtalanges šaškes, tai stipriausi yra Olandijos atstovai. Olandijoje išvis yra labai aukštas šaškių lygis – čia ši sporto šaka gal net yra pirmajame sporto šakų trejetuke“, – apie kitų šalių šaškių žaidėjus kalba M. Jocaitė.
Planuose – studijos universitete
Šiaulių universiteto gimnazijos vienuoliktokė, paklausta, ar savo ateitį sieja su šaškėmis, atsako, kad vis dėlto ateityje ji save mato kaip universitete besimokančią studentę.
„Šaškių trenerė būti neplanuoju, galvoju savo ateitį sieti su tiksliaisiais mokslais ir stoti į kokį nors universitetą. Kol kas tvirtai pasakyti, ką studijuosiu, negaliu, bet galiu patikinti, kad studijas rinksiuosi Lietuvoje. Tikrai neskubu išvykti iš Lietuvos, man čia patinka“, – teigia M. Jocaitė.
Artėjant dvyliktai klasei, kai reikės laikyti ateitį lemiančius egzaminus, gimnazistė neslėpė, kad planuoja dar labiau pasinerti į mokslus.
„Stengsiuosi kuo geriau išlaikyti egzaminus – juk tai ne juokas, nuo to priklausys mano ateitis. Dar egzaminų, kuriuos laikysiu, nepasirinkau, bet galvoju apie lietuvių, anglų, matematiką, informatiką, gal dar ir istoriją. Nežinau ar dvyliktoje klasėje reikės pristabdyti šaškių sportą, bet tikiuosi, kad viską, kaip ir iki šiol, puikiai spėsiu suderinti.
Kaip jau minėjau, džiaugiuosi, kad sulaukiu labai stipraus mokytojų palaikymo. Taip pat jaučiu labai didelį šeimos palaikymą. Jie manimi tiki ir žino, kad viską galiu suderinti ir viską galiu suspėti. Niekas iš mano artimųjų man niekada nesiūlė nieko mesti. Žinoma, prasčiau mokytis man tikrai neleistų, bet jie žino, kad aš galiu puikiai pasirodyti tiek šaškių sporte, tiek moksle“, – apie svarbų ir reikšmingą artimųjų palaikymą sako M. Jocaitė.



