Genealoginė Mitkevičių ir Girdvainių giminės lentelė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Iškilus miesto kultūros ir visuomenės veikėjas Bronius Mitkevičius atskleidė savo giminės kilimo šaknis. Jos – bajoriškos, tačiau B. Mitkevičiaus pasididžiavimą lydi liūdesys: rengiant informaciją apie giminę norėjosi papasakoti kur kas įdomesnių dalykų ateities kartoms, atskleisti senolių buitį ir gyvenimą, iliustruoti nuotraukomis iš dar senesnių laikų. „Gaila, kad apie tai pagalvojau, kai jau pats pasenau, o senieji XIX a. vid. bei XX a. pr. palikuonys, iš kurių būtų buvę galima daugiau ko išgirsti, jau senai buvo iškeliavę pas bočius“, – teigia B. Mitkevičius.

Neseniai gautas bajorystės liudijimas
Praėjusių metų liepos 20 d. B. Mitkevičius buvo pakviestas į neeilinį renginį, vykusį Vilniaus universiteto Teatro salėje, kur vyko iškilmingas Koalicinės bendradarbiavimo deklaracijos originalų ir kilmės liudijimų dokumentų įteikimai. Šį renginį organizavo retai žiniasklaidoje minima visa renginio svita: LDK atminties rūmai, LDK kilmingųjų susivienijimas, LDK kilmingųjų palikuonių bendrijos ir Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija. Štai mano rankose kilmės liudijimas, kurį beskaitydama liežuvį galiu nusilaužti ir vis dėlto: „Bronius Mitkevičius, Stepono, gimęs 1928 balandžio 10 d. Mažeikių apsk. Ylakių valsč. Ylakių m. kilęs iš Taujanių, Stančikų, Einikių, Drazdauskų, Steckvičių, Giniotų, Sirutavičių ir kilmingų Pisankų H. Prus-III, Girdvainių H. Vanagas (Jastrzębiec), Mitkevičių H. Prus-I giminių.“
Šiuo metu tikrų Mitkevičių palikuonių yra 9. Jauniausias gimė 2012 m. rugsėjo 14 d., o vyriausias šiuo metu yra pats B. Mitkevičius.

Kilmingo giminės medžio pradžia
Genealoginė giminės lentelė patvirtina, kad pirmasis Mitkevičius – Jonas – gimė 1529 m. Kaip sako B. Mitkevičius, giminėje bajorystės kilmė prasidėjo nuo tų laikų, kai senelio Stanislovo Mitkevičiaus sūnūs broliai Marcelijus ir Stanislovas vedė iš Mažeikių apskrities, Tirkšlių valsčiaus Gaurylių kaime gyvenančio bajoro, turėjusio 400 ha žemės, Bronislovo Ipolito Girdvainio (1867-08-20 – 1937-05-04) dukras – bajoraites Otiliją ir Mariją. Marcelijaus Mitkevičiaus žmona tapo Otilija, o Stanislovo Mitkevičiaus žmona tapo Marija.
S. Mitkevičius gyveno tėviškės ūkyje, kuris buvo parduotas iš varžytinių, po to jam teko repatrijuoti į Ameriką. Apie jo gyvenimą ir šeimą, deja, jokių žinių nebuvo. M. Mitkevičius dirbo ūkvedžiu dvaruose pas grafus Tiškevičius ir Pliaterius. Vėliau nusipirko 80 ha ūkį Telšių apskrities Nevarėnų valsčiaus Virmenų kaime. Marcelijaus šeimoje augo viena duktė Vanda, kuri dirbo mokytoja Telšių apskrities Nerimdaičių kaimo pagrindinėje mokykloje. Ji ištekėjo už mokytojo Juozo Mažučio, užaugino tris sūnus. 1941 m birželio 14 d. šeima buvo ištremta į Sibirą, kur J. Mažutis netrukus mirė, o žmona su sūnumis grįžo į Lietuvą.
O S. Mitkevičiaus šeimoje augo trys vaikai: dukros Marija bei Aurelija ir sūnus Steponas.
Mitkevičių senelis valdė 300 ha žemės plotą. S. Mitkevičius su pirmąja žmona 1922 metų gegužės 22 dieną susilaukė dukters Reginos. Pirmajai žmonai mirus, senelis vedė Juzefą Taujenytę. Mitkevičių šeima gausėjo – 1928-04-10 gimė sūnus Bronius, o po metų lakpričio 1 dieną – dvynukai.
Dvynukų likimas nepagailėjo. Vienas jų iš miegamojo iššliaužė į virtuvę, netyčia apvertė ant grindų stovintį verdančio vandens puodą, apsiplikė ir nebeišgyveno. Likęs gyvas brolis pakrikštytas Rimvydo vardu. Tačiau po trejų metų šeimą nudžiugina dar vienos gyvybės laimė: 1931 metais šeimą papildė dukra Gražina.

Tremties randai
Kaip pasakoja B. Mitkevičius, tėvas S. Mitkevičius iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dirbo Ylakių, Laižuvos, Vegerių valsčiuose sekretoriumi, o vokiečių okupacijos metais – Tirkšlių valsčiaus sekretoriumi. Ylakių valsčiuje 10 metų raštvede dirbo ir mama Juzefa.
1945 metų balandžio 29 dieną ūkininkų Beresnevičių, gyvenusių Gaurylių kaime, namuose jį areštavo ir su rogėmis išsivežė trys milicijos pareigūnai. Teisme jį nuteisė 15 metų katorgos darbų. Jam bausmę teko atlikti Vorkutos anglių kasykloje.
Kaip žinome, Vorkutos miestas yra didžiausias miestas pasaulyje už Šiaurės poliarinio rato. Čia gausios anglies kasyklos ir šachtos, pastatytos kalinių rankomis. Vorkuta asocijuojasi ne tik su alinančiais darbais anglies šachtose, bet ir kalėjimais, lageriais, mirtimis ir iki pat mirties atmintyje išliekančia patirto skausmo žaizda... Vis dėlto S. Mitkevičius nepasidavė ir išliko: 1955 metų spalio 10 dieną jis buvo paleistas į laisvę ir grįžo gyventi į Šiaulius. Po trejų metų gyvenimo Šiauliuose balandžio 13 dieną mirė, palaidotas Ginkūnų kapinėse.

Apie brolius ir seseris
Sovietų okupacijos metais B. Mitkevičiaus sesuo Regina Sedoje susipažino su Jonu Balčiūnu ir už jo ištekėjo. Vokiečių okupacijos metais apsigyveno Mažeikiuose, o vėliau atsikraustė į Šiaulius, kur gyveno ir dirbo. Užaugino sūnų Vytautą ir dukrą Valentiną. J. Balčiūnas, sulaukęs gražaus amžiaus, mirė ir palaidotas Ginkūnų kapinėse. Į šias kapines iš senųjų kapinių prie Talkšos ežero tėvo palaikai perkelti ir palaidoti šalia J. Balčiūno kapo.
„Aš buvau pašauktas į tarybinę armiją atlikti karinę prievolę, tai buvo 1950 metų gegužės mėnesį. Tarnavau pietų Urale, Tocko lageriuose, kur 1954 m. buvo susprogdinta tarybinė branduolinė bomba. Baigęs „rekrutuose“ 3 metus ir 7 mėnesius, grįžau į Šiaulius, gyvenau kartu su mama. Pradėjau šokti dainų ir šokių ansamblio „Jovaras“ šokių kolektyve, kuriame kartu šokau su šokėja Ritone Malvina Ambrozaite. 1960 m. sukūrėme šeimą, užauginome sūnų Faustą ir dukrą Gretą“, – pasakoja B. Mitkevičius.
O jo brolis Rimvydas taip pat neišvengė tremties už pasipriešinimą okupaciniam režimui. 1950 metų gegužę buvo ištremtas į tą pačią Vorkutą, kur kalėjo ir jo tėvas, tik į kitą anglių kasyklą. 1956 metų rugpjūčio 26 dieną jis buvo paleistas iš įkalinimo vietos. Po grįžimo į Lietuvą 1960 metais Rimvydas vedė šiaulietę Danutę Snarskytę ir susilaukė sūnaus Audriaus bei dukros Auksės. Sulaukęs 81-erių Rimvydas 2010 metų sausio 21 dieną po sunkios ligos pasimirė, palaidotas Ginkūnų kapinėse.
Jauniausia šeimos atžala Gražina ištekėjo už žurnalisto Donato Vaitiekūno. Susituokę trumpai gyveno Šiauliuose, o vėliau persikėlė į Vilnių. Užaugino tris sūnus – Paulių, Lina ir Kastytį. „Pas dukrą Gražiną atvažiavo pagyventi mūsų mama. Būdama Vilniuje pas dukrą ji susirgo ir buvo paguldyta į ligoninę, kurioje 1964 metais mirė. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Po Rimvydo mirties 2010 metų gruodžio 25 dieną Vilniuje mirė ir Gražina. Palaidota šalia vyro Rokantiškių kapinėse“, – sako B. Mitkevičius.
Pasak B. Mitkevičiaus, jo mamos mama Emilija Masalskytė ištekėjo už Stepono Taujenio, garsaus vietos regiono kalvio. Jų šeimoje augo keturios dukros. Ylakiuose Sedos gatvėje šeima turėjo gražią sodybą, kurios pakraštyje buvo garsioji senelio kalvė.
„Senelės Emilijos brolis Martynas savo sesei padovanojo ilgo stalo formos klavesininį instrumentą, kuris stovėjo namo svečių kambaryje, iš ten sklisdavo lietuviškų dainų muzika. Senelė Emilija niekada nesirgo, sulaukė net 96 metų. Apie senelį S. Taujenį nėra jokios informacijos, o štai vienas iš senelės brolių – Martynas buvo įdomi asmenybė“, – sako B. Mitkevičius.

M. Masalskio vargonai – Lietuvos kultūros paveldas
Anot B. Mitkevičiaus, M. Masalskis jau vaikystėje pasižymėjo muzikalumu – tėvas išmokė groti smuiku, tad grojo savo suburtame orkestrėlyje. Pats savarankiškai išmoko vargonų ir fisharmonijų meistrystės – pasigamino kambarinius vargonėlius, be to, taisė kitų pagamintus, gamino naujus ir įrengė juos įvairiuose miestuose.
Panevėžyje 1914 metais jis pasistatė namą, kuriame buvo įrengtos ir dirbtuvės. Pastatas buvo neįprasto dydžio – 21,4 ilgio ir 9,7 m pločio. Tokie matmenys buvo neatsitiktiniai: kad vargonų vamzdžiai tilptų. M. Masalskis išgyveno net 97 metus ir pagamino 550 fisharmonijų mokykloms ir privatiems asmenims.
Kai kurie M. Masalskio vargonai yra įtraukti į LR kultūros vertybių sąrašus.
2008 metų istorijos ir kultūros žurnalo „Žiemgala“ straipsnyje apie Šiaurės Lietuvos ir kultūros paveldą M. Masalskis (1858-1954) minimas kaip vienas žymiausių Lietuvos vargonų meistrų. „Garu varoma vargonų fabrika“ – tokį įrašą dažnai galime rasti M. Masalskio vargonų griežyklose. Straipsnyje teigiama, kad 1904 ir 1905 metais žemės ūkio parodose Kaune M. Masalskio dirbtuvė gavo sidabro medalį už triūsą ir indėlį į kaimo bendruomenių gyvenimą.
Kurdamas vargonų prospektus (matomąją pusę arba kitaip tariant vargonų fasadus) M. Masalskis neretai pasikviesdavo profesionalius drožėjus. Tarp M. Masalskio vargonų galima paminėti esančius įspūdingus Skirsnemunės Šventojo Jurgio bažnyčios neogotikinio stiliaus vargonus, kitus vargonus, esančius Kražių, Pumpėnų, Kazokiškių, Krakių, Švenčionių, Šėtos, Šačių ir kitose bažnyčiose.

B. Mitkevičiaus kilmės liudijimas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.