„Esame tai, ką valgome“, – sakė Hipokratas, kurio sukurtą priesaiką iki šiol kartoja visi medikai. Ir tikrai, Antikinės Graikijos gydytojas nemelavo – jo žodžius liudija žmonių gyvenimai.
Šiaulietės Rimos Grabliauskienės istorija įdomi – vairavusi Šiauliuose maršrutinį autobusiuką, emigravusi į Angliją, dirbusi įvairiausius darbus ir sulaukusi 40-ties ji susidūrė su sunkiomis sveikatos problemomis, o galiausiai pateko ir pas gydytojus onkologus. Tačiau šiandien ji jaučiasi puikiai ir galėtų nuversti kalnus.

Artūro Staponkaus nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Gyvenimas nepašykštėjo patirties
Ir saldaus, ir kartaus mačiusi gyvenime R. Grabliauskienė nenuleido rankų, nors situacija tikrai buvo kritiška. Kaip ji pati sako, tai labai ilga istorija. Būdama 41-erių ji pradėjo „taksuoti“ 12 maršrutu Šiauliuose, tuoj pat prasidėjo ir kairiojo kelio sąnario skausmai. Išdirbusi penkerius metus šiame darbe ji galiausiai kreipėsi į gydytojus, tačiau vaistai nebepadėjo – esą svarbiausia neturėti per didelės apkrovos ir viskas bus geriau. O kaip numinti sankabą be apkrovos? Taigi šiaulietė liko be darbo, be sveikatos. Išeitis tik viena – emigracija.
Išvykusi į Angliją ji dirbo senelių namuose valytoja, o labiausiai ją sukrėtęs dalykas – tai bejėgė senatvė.
„Kai pamačiau patalpą pilną kaip grybų prisodintą žmonių: atnešė, įmetė ir laukia, kada bus valgyti duodama, kada bus į tualetą vedami, vaikštančių labai mažai, daugumai reikia pagalbos. Kai aš pamačiau tą visą kiekį tokių žmonių vienoje vietoje, tai mane apėmė siaubas – ką tai reiškia. Normalu? Ir kažkaip pradėjau galvoti, kad aš irgi einu tuo pačiu keliu“, – pasakoja R. Grabliauskienė.
Laikui bėgant vis aštrėjo ir kitos ligos: R. Grabliauskienė juokauja, kad tikriausiai visas ligas jau yra persirgusi. Didžiausią galvos skausmą kėlė skrandis – dėl jo šiaulietė pateko ir pas gydytojus onkologus...
„Aš jau buvau onkologiniame, tai buvo paskutinė mano dispanserių ligoninė. Ir visą laiką man ten sakė – nevalgyk druskos. Druskos iš tikrųjų buvau atsisakiusi jau gal 20 metų – aš jos nevartojau. Liepė valgyti sriubas – bet viskas tik aštrėjo, aštrėjo ir aštrėjo. Paskui, gink Dieve, nieko neužgerti vandeniu. Šitoks buvo pasakymas“, – prisimena šiaulietė.

Matyti vaizdai privertė keistis
Greit sulauksianti 55-erių R. Grabliauskienė sako, kad prieš ketverius su puse metų ji valgė bet ką ir vartojo vaistus tiek iš Anglijos, tiek iš Lietuvos. Kokia viso to nauda? Jokios. Senelių namuose regėti vaizdai privertė rimtai susimąstyti ir ieškoti kitų kelių. O juk ir vaikystėje tėvai versdavę ją kasdien suvalgyti po šaukštą žuvų taukų, namuose nuolat būdavo vitamino C žirniukų... Tikriausiai ne be reikalo?
„Aš pirkau maisto papildus, jau čia ta televizija turėjo tiek visur viską išviešinusi – čia perku, ten perku, bet niekas nesikeičia. Ir kai man buvo 50 metų, atėjo tokia lietuvė ir atnešė tris žurnalus, iš pradžių nenorėjau jų nė vartyti, tačiau taip atradau kokybiškus ir gerus maisto papildus. Pradėjau naudoti ir viskas: per du mėnesius aš savęs jau nebeatpažinau – tai kur čia aš dirbu, dirbu, o kada čia pavargsiu. Einu, einu, o kada čia tos rankos nusileis?“ – pasakoja R. Grabliauskienė.
Dabar ji šiuos maisto papildus vartoja kiekvieną dieną – žmonės stebisi, vis sako, kiek daug vaistų ji vartojanti. Tačiau juk tai ne vaistai – tai natūralūs maisto papildai. Su jais šiaulietė net išgydė savo penkerių metukų anūkę nuo gydytojų diagnozuotos egzemos – mergaitė nebegalėjo suvalgyti net pomidoro gabaliuko...

Gyvenimas be mėsos ir su geriamu šiltu vandeniu
R. Grabliauskienė daug laiko praleido studijuodama įvairių mokslininkų veikalus ir ieškodama būdų bei patarimų, kaip pasigerinti sveikatą. Štai ir lankantis jos įkurtoje jaukioje kavinėje „Laiminga diena“ klientams maistas patiekiamas su šiltu vandeniu, o pati šiaulietė tokio vandens išgeria ne mažiau kaip 4 litrus per dieną. Kodėl? Nes besimokydama ji atrado faktą, jog be vandens skrandžio sultys nedirba. Pabandė – ir tikrai, kaip ji pati sako, akys nušvito!
„Vanduo turi būti kūno temperatūros, o ne kambario. Jeigu jūs naudosite kambario temperatūros vandenį, tai kad toks vanduo būtų sušildytas, organizmas naudoja vitaminus ir mineralus. Neatimkime iš širdies, neatimkime iš kaulų reikalingų medžiagų. Aš sakau – arbatinukas pigiau. Dabar jau įpratau tokį vandenį gerti ir jau kitaip negaliu. Man nebereikia šalto vandens“, – sako R. Grabliauskienė.
Po kurio laiko R. Grabliauskienė atsisakė ir mėsos, nes, pasirodo, vėžio ląstelės minta pienu, cukrumi ir mėsa. Tačiau kol kas sunku atsisakyti saldumynų.
„Oi, kad dar labai noriu saldžiai. Daug aš valgau saldumynų, bet stengiuosi juos išplauti, kad pas mane organizme jų neliktų. Tai kaip sakau – dvigubas vandens ir viskas išeis lauk. Mūsų saldumynai irgi visi yra sveiki, visi geri“, – sako šiaulietė.
Dabar R. Grabliauskienė bet ko į burną nesideda – maisto kokybė yra pirmutinis reikalas. Ir bet kokios kavos nebesinori gerti. Net dažnai keliaudama į Angliją pas savo vaikus, ji neužsuka niekur pavalgyti – įsideda pačios keptos duonos sumuštinį su GHI sviestu, druska, kopūsto lapų, riešutų, kelis litrus vandens ir to visiškai pakanka. Ir pinigai piniginėje, ir sveikata gera.

Su meile ruošiamas maistas
„Laimingos dienos“ virtuvėje – tik su gera nuotaika ir su meile gaminamas maistas, tai labai svarbu sveikatai. Ruošiami patiekalai turi būti subalansuojami taip, kad baltymai ir angliavandeniai nesimaišytų. Jeigu žmogui patiekiamas grybų kotletas, tai prie jo nėra nei bulvių košės, nei kruopų – tik daržovės ir padažas. Svarbiausia, kad žmogus galėtų valgyti skanų maistą ir gerai jaustis. Nors kavinukėje „Laiminga diena“ nėra patiekalų iš mėsos, žmonės, valgantys mėsą kuo puikiausiai gali paragauti cepelinų su daržovėmis.
Pati R. Grabliauskienė visą savo gyvenimą mėgo gaminti, niekada nėra valgiusi pusfabrikačių – viską darydavosi pati. Tad ir dauguma siūlomų patiekalų tiesiai iš jos virtuvės, tik virėjos bei konditerės šį bei tą pakeitė – kad būtų skaniau ir atrodytų estetiškiau.

Laimės formulė – padėti sau
Atrodo, žmogus turi viską – namą, šeimą, pinigų, tačiau kur ta laimė? Nelaimingi žmonės – dažnas vaizdas mūsų visuomenėje. Tačiau svarbiausia, kaip sako R. Grabliauskienė, tai nepatingėti ir padėti sau, nes be pastangų nieko neišeis. Nukeldami veiksmus į rytojų vis stovime vietoje, todėl reikėtų pradėti šiandien.
„Reikia kalbėtis su savimi – dabar aš, pavyzdžiui, dar nemoku valgyti. Aš valgau greitai – čia yra baisus nuodas. Tai reikia mokytis, įdėti pastangų, kad būtų kitaip. Norint būti laimingam, pirmiausia reikia tą laimę duoti kitiems. Kai tu ją duodi, tai tik tada ir gauni. Jeigu tu jos neduodi – juk yra labai daug turtingų žmonių, bet ar jie laimingi? Pažiūrėkit, su kokiomis gyvena problemomis, o turto turi neįkainojamo. Niekas nevyksta be reikalo“, – sako R. Grabliauskienė.
Pasak jos, svarbiausia nuolat mokytis ir netgi mokykloje vaikai jau turėtų semtis žinių apie laimingą gyvenimą. Juk dabar dauguma žmonių vis sako, kad nieko nebenori, viskas blogai, nesiseka. Kas nutinka? Būna tik dar blogiau – daugiau skolų, nelaimių, depresijos...
„Mano žmonės: noriu to, noriu mašinos geresnės – nebenoriu su tuo senu „trantu“ važiuoti, bet važiuoja. Arba nusiperka dar tokį patį. Pažiūrėkit, kartų kartos nelaimingos. Dabar aš žinau, kad visas nelaimes prisišaukiau pati – visko nenorėdama. Kai aš pradėjau norėti, šiandien aš turiu visai ką kita“, – sako R. Grabliauskienė.