S. Bulzgis – save pristato kaip žurnalistą, tačiau yra išleidęs daugiau nei 10 knygų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ, Akvilė PUŠINSKAITĖ
Vasario 2-ąją ilgametis „Šiaulių naujienų“ darbuotojas, rašytojas, poetas, kraštotyrininkas Stasys Bulzgis sutiko savo 80-ąjį gimtadienį. O praėjusį ketvirtadienį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje jis pristatė savo naujausią poezijos knygą „Nepaverskim dykuma širdies“. Tad „Šiaulių naujienų“ skaitytojams pateikiame S. Bulzgio pasakojimus apie žurnalistinį darbą, jo džiaugsmus ir rūpesčius, apie kūrybą, įkvėpimą ir daugelį kitų įdomių dalykų bei literatūros tyrinėtojos Dalios Striogaitės recenziją apie knygą „Nepaverskim dykuma širdies“.

„Šiaulių naujienose“ – 30 metų
Išvardyti visus S. Bulzgio pasiekimus – be galo sudėtinga. Jis jau kelis dešimtmečius yra Lietuvos kraštotyros draugijos narys, garbės kraštotyrininkas, 1999 metais apdovanotas garbingu Mikelio prizu, poetas, žurnalistas... Paklaustas, kuo pats save laiko, S. Bulzgis nedvejoja – „Aš – žurnalistas.“
Iš tiesų S. Bulzgis didžiąją dalį savo gyvenimo mynė redakcijų slenksčius. Apie dešimtmetį jis dirbo Radviliškio rajono laikraštyje, kurio redakcija buvo įsikūrusi Šeduvoje. Po kiek laiko vyriškis vedė. Kadangi žmona – šiaulietė, į šį miestą persikėlė ir jis.
Atvykęs į naują miestą S. Bulzgis netruko susirasti darbą – įsidarbino Kelionių ir ekskursijų biure. Po kiek laiko sulaukė kvietimo prisijungti prie „Šiaulių naujienų“ kolektyvo. Tiesa, tada laikraštis dar vadinosi „Raudonoji vėliava“.
„Tais laikais laikraščio redaktorius buvo Alfonsas Šidlauskas. Aš jį šiek tiek pažinojau. Kai jis, tiksliau jo draugas kreipęsis į mane, pareiškė norą, kad prisijungčiau prie laikraščio, aš nuėjau ir įsidarbinau“, – prisimena S. Bulzgis, pridurdamas, kad su šia redakcija nesiskyrė maždaug trisdešimtmetį.

Didžiausia problema – popierius
Per visą šį laikotarpį S. Bulzgis domėjosi ir rašė kultūros temomis. Seniau šis redakcijos skyrius vadinosi Propagandos ir kultūros. Šiam skyriui priklausė ir ateistinis darbas. „Atvirai kalbant, su ateizmu jokio vargo neturėjome. Kadangi buvo daug docentų, profesorių, pedagogų, kitų žmonių, kurie nešdavo straipsnį po straipsnio, jų turėdavome netgi daugiau nei reikia.
Pamenu, kai prasidėjo Sąjūdis, visi Šiaulių žurnalistai leisdavo bendrą laikraštį. „Šiaulių naujienos“ labai aktyviai palaikė Sąjūdį. Didžiausias indėlis buvo redaktoriaus Pranciškaus Narbuto. Žinoma, buvo partijos komitetas, buvo kontrolė, visa kita... Bet jis palaikė ir leisdavo spausdinti straipsnius Sąjūdžio labui“, – tikino ilgametis „Šiaulių naujienų“ darbuotojas.
Paklaustas, su kokiomis problemomis redakcijoje tekdavo susidurti Sąjūdžio laikais, ilgokai pasvarstęs S. Bulzgis atsako, jog didžiausia problema buvo popierius. „Mes neturėdavome ant ko spausdinti laikraščio. Griebdavome bet kokį popierių, koks tik pasitaikydavo po ranka. Jei pavartytumėte to laikotarpio laikraščius, pamatytumėte, kad popierius buvo visai ne laikraštinis, o toks, kokį pavykdavo gauti“, – teigė jis.

Straipsniai ir kritika žengia koja kojon
S. Bulzgis net sulaukęs pensijos nesuskubo užverti „Šiaulių naujienų“ redakcijos durų. Tad kas, jo nuomone, yra žurnalistas.
S. Bulzgio teigimu, konkretaus apibrėžimo negalima rasti. Esą, kaip yra visokių žmonių, taip yra ir visokių žurnalistų. „Yra šunsnukių, yra nesąžiningų, bet yra ir labai dorų, gerų žmonių. Kiekvienas žmogus – vis kitas pasaulis. Bet neginčytina, kad rašyti straipsnius reikia turėti sugebėjimą“, – sakė jis.
Tiesa, net tada, kai žurnalistas savo darbą atlieka gerai, gali sulaukti priekaištų. Kritikos strėlių nepavyko išvengti ir S. Bulzgiui. Vyriškis prisimena laikus, kai teko lankytis vos susikūrusios grupės „Bix“ koncerte. Žurnalisto nuomone, šis koncertas buvo nelabai vykęs, todėl jis parašė kritinį straipsnį. Tuoj po jo pasirodymo viešumoje kilo didžiulis triukšmas. Įsižeidę grupės nariai kreipėsi į redakciją, po koncertų gerbėjams vis primindavo šią publikaciją ir reikalavo viešo straipsnio autoriaus pasmerkimo.
S. Bulzgis tikino, kad tai toli gražu ne vienintelės kritikos strėlės. Esą jų buvo galima tikėtis po kiekvieno kiek kritiškesnio straipsnio. „Žinoma, būdavo kartais ir pagiriamų žodžių. Bet jokių premijų nesu gavęs. Daugiausia – priekaištai“, – darbą redakcijoje prisiminė jis.

Kūrybos vertintojų nėra ir nereikia
Kad S. Bulzgis turi talentą rašyti dar 1962 metais pastebėjo „Lietuvos pionierius“, kuriame ir buvo išspausdintas pirmasis poeto vaikiškas eilėraštis. Tuo metu tarybiniais metais, pasak S. Bulzgio, šiauliečiams kūrėjams praktiškai nebuvo įmanoma išleisti savo kūrybos knygų. Girdi, platesni keliai atsivėrė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. „Taigi tik 1994 metais išėjo pirmoji mano knyga „Pro baltą ūką“ – sonetų vainikas. Joje buvo ir naujausi mano eilėraščiai, ir šiek tiek seniau parašytų“, – teigė knygos autorius.
Metams bėgant, autorinių knygų sąrašas vis pilnėjo. S. Bulzgis patikina, kad tikslaus skaičiaus, kiek knygų išleido į pasaulį, net nežino. Nepaisant to, poreikis rašyti iki šiol niekur nedingo. „Galima būtų ir nerašyti. Bet kai ilgą laiką dirbi redakcijoje, pripranti rašyti, tai iš inercijos ir rašai“, – teigė jis.
O rašo S. Bulzgis namuose. Nors tuoj suskumba patikinti, kad galėtų rašyti bet kur: svarbu, kad būtų galima atsisėsti prie stalo ir dėlioti mintis. Jas autorius lieja lapuose.
„Šiaip vertintojų mano kūrybos nėra – nėra ir nereikia. Atranką darau pats kurdamas: jei rašau, tai pirma apgalvoju apie ką. Manau, kad net eilėraštyje turi kažkas būti – iš nieko nedarau. Bent nuotaika turi būti. O jei jau rašau baladę arba poemą, tai jau reikia ir siužeto“, – sakė S. Bulzgis.

S. Bulzgio poezijoje jaučiamas išsilavinimas
Literatūrologė D. Striogaitė ir S. Bulzgis yra seni pažįstami – jie kilę ir iš to paties Radviliškio krašto, abu mokėsi Vilniaus universitete.
„Kalbėsiu ne tik apie naująją knygą, bet ir apie anksčiau išleistąsias, nes man rodos, kad jos siejasi ir nelabai jau išsiskiria ta naujoji knyga kokiu nors ypatingu kitoniškumu“, – pradeda recenzuoti D. Striogaitė.
Pasak jos, S. Bulzgio poezijoje visada aiškiai apčiuopiami horizontalumo ir vertikalumo lygmenys. Horizontalė – tai būtų keliolika jo išleistų knygų, įvairios temos, vis plečiamas akiratis ir tai nėra per daug jau sudėtinga. O vertikalė – tikrai pagirtina. Vertikalė – aukštasis dvasios skrydis ir siekis į didžiąją kultūrą, į vertybes, kurias kartais vadiname amžinosiomis. Į žmogaus būties prasmės ieškojimus, į pačią esmę. Toje vertikalėje visada jaučiamas išsilavinimas, remiamasi ir į Antikos kultūrą, ir į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorinius momentus bei istorines asmenybes, ir senovės graikų mitologiją, ir į lietuvių pasakų, legendų įvaizdžius. Ši vertikalė tikrai nekelia jokio ginčo – tai tiesiog teisinga strategija ir pagirtinas dalykas.
„Na, toks būtų lyg ir atodūsis – kaip poezija paženklina žmogų ir jo kūrybą. Ar nori, ar nenori, o ima ir paženklina – uždeda tam tikrą antspaudą. Tai ir gerai, o gal ir blogai. Buvęs mokytojas, buvęs žurnalistas, buvęs kraštotyrininkas, tėvynės mylėtojas. Ir visa tai susispaudžia, sueina į kūrybą, į eilėraščius, visa tai labai stropiai juose fiksuojama. Kaip lituanistas, matome, jis gerai išmano lietuvių literatūrą, istoriją ir teoriją, lyrinius žanrus – sonetą, baladę, elegiją, trioletą, jų kanoninę specifiką. Moka gražiai, lanksčiai interpretuoti pasaką ar legendą, bet ir neatsiplėšia nuo daug ko. Sakykim, nuo tradicinių lietuvių literatūros temų – tėviškė, ryšys su gamta yra amžinos ir pabodusios temos.
Kaip publicistas – vis su tokia didaktine nuostata – S. Bulzgis moka kreiptis į skaitytoją, paraginti, pagraudenti, pamoralizuoti. Kaip tėvynės mylėtojas, stengiasi skaitytojui duoti kuo daugiau pažintinės medžiagos iš Lietuvos istorijos ar iš etnopaveldo. Visa tai stropiai sudėdamas į ketureilius, man rodos, gerbiamas autorius šiek tiek apsigauna – skaitytojo širdis, imdama poezijos knygą į rankas, laukia ko kito. Norisi naujos kalbos, naujos formos, kažkokių įžūlesnių proveržių, atsinaujinimo ryškesnio, gal tokio poetinio gaivalo. Gal tegul nebūna taip tvarkingai, taip griežtai, kanoniškai sueiliuota. Gal nereikia bijoti ir laužyti, ir apversti aukštyn kojom tai, kas labai nusistovėję“, – komentuoja D. Striogaitė.

Novatoriška – kitokia elegija
Kaip sakė literatūrologė, elegija yra labai subtilus žanras, būtinai su melancholiška nuotaika, liūdesiu, nevilties, skausmo, graudulio prasiveržimais. Paprastai poetai elegijas rašo nuovargio, nusivylimo akimirką.
„Jos yra apie būties trapumą ir tokius liūdnus dalykus, bet štai mūsų autorius nelinkęs į pesimizmą, o visur ieško vilties. Tas labai gerai – švelnią elegiją jis gerokai perdirba. Va čia ir yra mano atradimas ir didelis pagyrimas. Tai rodos ir netikėtume, ir nelauktume to iš graudulingojo žanro. Bet atsiranda mūsų autoriaus poezijoje tokios rupios gyvenimo išminties, aforizmų ir elegija darosi šiurkštesnė, ne tokia nugludinta švelnybė, o daugiau ji priartėja prie nūdienos reikalų ir rūpesčių. Šiandien gyvename tikrai ne švelnųjį gyvenimo metą“, – sako D. Striogaitė.
Autorius taip pat atsisuka ir į senąją lietuvių kalbą – eiėraščiuose vartoja jau pamirštus ir nebevartojamus žodžius. Pavyzdžiui, vienas iš naujojoje poezijos knygoje „Nepaverskim dykuma širdies“ išspausdintų eilėraščių pavadinimų – „Talakna“.
„Kas yra talakna? Manau, kad nedaugelis dabar pasakytų. O tai senas lietuviškas žodis ir gerokai primirštas, nebevartojamas, tari išėjęs iš apyvartos. Stasys yra lituanistas, jis labai stengiasi ir tuos užmirštuosius žodžius įterpti, parodyti, kad jie visai gražūs ir vartotini. Talakna – tai yra pliurzė, skysta purvynė: kartais brendame per labai skystą tykštantį purvą“, – aiškina D. Striogaitė.
Ji džiaugėsi, kad S. Bulzgis sugebėjo seną kanoninį elegijos žanrą taip sušiuolaikinti – tai ir netikėtumas, ir atradimas, ir tikrai labai malonus dalykas. Galiausiai literatūrologė prisipažįsta, kad maniusi, jog S. Bulzgio poezija tik vejasi prarastą, praėjusį laiką, kad yra tik kartotė to, kas buvo, kas jau pažįstama, kas literatūroje jau nesyk išbandyta.
„O dabar sakyčiau – ne. Yra ne tik tai, ką čia paminėjau, bet štai ypač paskutiniame knygos skyriuje tokių visai kitaip skambančių eilėraščių, kuriuos vertinčiau labai gerai. Net pagalvojau, kad reikia pasiūlyti autoriui sudaryti iš savo daugelio knygų vieną rinktinę pačių geriausių eilėraščių“, – tokiu pasiūlymu D. Striogaitė užbaigė poezijos knygos recenziją.