L. Petkevičiūtė: „Skaitydamas jo knygas pasineri į tokią būseną, kuri pakelia tavo širdį, dvasią, tau pačiam atskleidžia tave tokį, koks galėtum būti – geresnis, tauresnis, kilnesnis.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Lietuvos rašytojas, politinis bei visuomenės veikėjas a. a. Vytautas Petkevičius išeidamas paliko mums didžiausią turtą – knygas. Tiek maži, tiek dideli jose randa šviesos spindulėlį, viltį, kad dar ne viskas prarasta, kad pasaulį įmanoma kurti gražesnį, geresnį.
„Jis gebėjo rašyti apie tai, kas žmonėms iš tiesų rūpi“, – taip apie jo kūrybą atsiliepia V. Petkevičiaus dukra Liudmila Petkevičiūtė. Ji sutiko pasidalyti savo prisiminimais apie tėtį ir „Šiaulių naujienoms“ pasakoti tai, ko galbūt daugelis nežinojome ir apie ką net nesusimąstėme.
– Koks tėvo paveikslas išliko jūsų atmintyje?
– Apie savo tėtį galvoju dažnai. Gal dėlto, kad likimo valia taip pat tapau rašytoja. Lyginu, samprotauju, mąstau, kuo mes skiriamės, kuo esame panašūs. Žmonės jį mėgo, skaitė jo knygas. Tėtei niekada nereikėjo reklamos. Ko nepasakysi apie dabartinius mūsų rašytojus.
Menu jį kaip puikų tėvą, nepaprastai išradingą auklėtoją. Žmogų, išpažinusį savitą tikėjimą. Jo tauta buvo vaikai. Jiems skyrė šviesiausias, gražiausias savo mintis ir būsenas.
Jis buvo nepaprastai atjautus žmonėms, jų bėdoms, vargams. Atsimenu, būdama dar visai mažutė stebėdavausi, kad pas tėtį ateidavo pasitarti ar užtarimo prašyti žilagalviai dar tuomet, kai jis nė trisdešimties neturėjo. Toks buvo išmintingas ir atsidavęs žmonėms. Jais rūpindavosi, sugebėdavo išspręsti kitų bėdas, apginti nekaltai užsipultą.
Stebino ir tai, koks jis daugiabriaunis, įvairialypis. Čia rimtas, mąslus, čia veržlus ir veiklus, o čia, žiūrėk – žaismingas, linksmas pramaniūgas ir pokštininkas. Vaikų dėmesį patraukdavo įvairiais žaidimais, dūkimais ir nepakartojamu žavesiu. Sutikęs kur būrį vaikų, būdavo, šūkteli: „Na, sveiki, vaikai vanagai!“ ir aplink jį tuojau pat visi susiburdavo. Fokusą parodydavo ar iš nosies saldainį išsitraukdavo, užmindavo neregėtų, negirdėtų mįslių arba išmokydavo tokių kūlversčių, kad net kvapą užgniauždavo.
Gebėjo padaryti žaislų iš bet ko – gilių, kankorėžių, akmenukų. Čia pat vietoje iš popieriaus, kartelių, virvutės ir kelių skudurų sumeistraudavo kokį aitvarą. Jeigu būdavome paplūdimyje, vaikus mokydavo plaukti arba atkalbėdavo nuo vandens baimės.
– Nekildavo pavydas, kai matydavote jį žaidžiantį su kitais vaikais?
– Ne, jis tai darė išmintingai. Mokėdavo visus suburti taip, jog smagu būdavo kiekvienam. Tėčiui kaitros buvo duota tiek, kad jis šviesdavo kaip saulė, nė vieno kelmo neaplenkdamas – jo pagavos ir linksmumo užtekdavo visiems.
– Ar V. Petkevičius turėjo įtakos jūsų asmenybei, požiūrio į gyvenimą vystymuisi?
– Taip, kiekviename žingsnyje. Nors paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje atrodė kitaip. Tuo metu maniau, kad pati viską išradau. Kaip yra iš tiesų, supratau, kai gimė trylika metų jaunesni broliai dvyniai. Stebėdama, kaip tėvas juos auklėja, supratau, jog man buvo taikyta tas pats. Mačiau, kaip išleisdavo broliuką vieną į darželį. Žinoma, tėtis jį stebėdavo iš tolo, bet taip, kad broliukas nematytų. Jį saugojo, bet tuo pačiu leido būti savarankiškam.
Aš taip pat, kiek save prisimenu, viską darydavau pati ir maniau, kad esu neeilinė, visas kliūtis galiu įveikti pati. Tačiau iš tiesų būtent jis nukreipdavo mane ta linkme. Pavyzdžiui, siųsdavo parduotuvėn nupirkti kefyro ar pieno. Tuo metu jau mokėjau skaičiuoti, bet kartą tėtis pasižiūrėjęs į grąžą pamatė, kad trūksta kelių kapeikų. Matyt, tuo metu mane buvo sudominęs koks žvirblis baloje ar šiaip neatkreipiau dėmesio, kiek smulkių man supylė į delną. Kai tėtis pasakė, kad kapeikų trūksta ir reikėtų grįžti jų atsiimt, paleidau „dūdas“, bet galiausiai vis tiek nuėjau į parduotuvę. Ten tryniausi iš kampo į kampą nedrįsdama prasižioti, kol pardavėja pati nepaklausė, ko noriu. Kai paaiškinau, ji pripažino savo kaltę ir grąžino visą grąžą. Kai grįžau, tėtis pagyrė: „Na, matai, kaip moki susitvarkyti.“
– V. Petkevičius rašė ir dieną, ir naktį?
– Šalia tėčio daug kas būdavo kitaip. Jis visą pasaulį, net ir laiko sampratą, laiko jausmą suvokė savaip. Žiūrėdama į tėtį supratau, kad mes ne tik galime, bet ir privalome susikurti savo pasaulį ir jame gyventi.
Jis beveik vienu metu baigė tris aukštuosius, prižiūrėjo mane mažą, vieną po kito rašė straipsnius ir dar romaną. Tarnyboje dirbo ne aštuonias valandas, kaip kiti, bet dažnai nuo ryto iki sutemų – nes rūpinosi viso Radviliškio rajono ūkiu.
Augdama stebėdavausi, kaip ir kada jis sugeba tiek visko padaryti. Važiuodavo visur, kur tik būdavo kviečiamas. Vargu ar Lietuvoje dar yra kampelis, kur jis nebūtų nuvykęs. Be to, niekada nemačiau, kad būtų kam nors atsisakęs padėti. Jei tik užkliūdavo už kokio blogio, apie tai rašydavo straipsnius, kalbėdavo su asmenimis, kurie už tai atsakingi. Su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą. Nesvarbu, ar tai būdavo valstietis, inžinierius, istorikas ar dailininkas. Manau, kad jis pats save taip buvo nuteikęs, todėl jam ir laikas tekėjo kitaip. Tėtė buvo pavyzdys, kaip pildosi mūsų nuostatos ir mintys. Kaip galvoji, kaip nusiteiki, kaip pasakysi, taip ir bus.
– Labiausiai patiko rašyti vaikams?
– Manau, kad širdį, kaip ir aš, atgaudavo rašydamas vaikams. Vaikų pasaulyje jautėsi jaukiausiai. Apie tai kalba jo nuostabios, nepakartojamos apysakos „Ko klykia gervės“ (1963), „Gilės nuotykiai“ (1964), „Sieksnis Sprindžio vaikas“ (1966), „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ (1969), „Ką rugelis šnekėjo“, „Tik trys vilkiukai“ (1973), „Kodėlčius“ (1974), „Visi prieš vieną“ (1976), „Molio Motiejus – žmonių karalius“ (1978), „Linelis brolelis“ (1981), „Audra stiklinėje“ (1982).
Kita vertus, tėtis buvo per platus, per didelis vien vaikams. Ir nepaprastai jautrus aplinkos negerovėms. Jis labai atjausdavo žmones, jų skriaudas ir bėdas. Todėl tiesiog negalėjo nerašyti suaugusiems. Jo romanus tiesiog išgraibydavo, kai kuriuos – dar neišspausdintus.
Jis gebėjo rašyti apie tai, kas žmonėms iš tiesų rūpi. O tai įmanoma tik tada, kai labai gerai jauti žmones. Negyveni užsidaręs kiaute, esi tarp žmonių. Tėtis buvo tikras rašytojas, kaip senovėje būdavo šamanas arba žynys.
Skaitydamas jo knygas pasineri į tokią būseną, kuri pakelia tavo širdį, dvasią, tau pačiam atskleidžia tave tokį, koks galėtum būti – geresnis, tauresnis, kilnesnis. Tėtis gebėjo viena ranka pašiepti negeroves, o kita – suteikti vilties, kad įmanoma jas įveikti, tereikia labai norėti ir netingėti. Jo knygose, kaip ir pasakose, pasaulio pamatas, jo variklis yra gėris, širdies tyrumas, gebėjimas mylėti, aukotis ir tvirtas žinojimas, kad galiausiai vis tiek nugali šviesa.
– Knygoje „Durnių laivas“ taip pat siekta parodyti skaudulius?
– Taip. Šioje knygoje tėtis gal net labiau nei kitose pasirodė kaip nepalaužiamas tiesos sakytojas. Sakė ją žmonėms, liūliuojamiems veidmainiško melo iš aukštų tribūnų, net ir tada, kai tai buvo labai neparanku, kai grėsė susidorojimu. Kol galop išties su juo buvo gėdingai susidorota: laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje tėtis buvo teisiamas už šią knygą! O jam mirus už ją (pasauly negirdėtas dalykas!) teisiami jo vaikai – mano broliai ir aš.
Didžiuojuosi savo tėčiu ir laikau jį didvyriu. Tauriu, bebaimiu ir be galo stipriu žmogumi. Jis meistriškai užtikrintais ir tiksliais pjūviais atvėrė skaudžiausias mūsų visuomenės votis, parodė jų pūlinius, bet tuo pačiu ir suteikė žmonėms viltį, kad be knygoje pašaipiai parodyto silpnybių ir blogybių liūno esama ir kitų kelių, kitokių būdų kreipti savo mintis, savo gyvenimą. Tereikia tvirtybės likti savimi, nesusitaikyti su aplinkos „pamišimu“, kuris anaiptol nėra visuotinis, nors ir labai nori toks atrodyti.
Deja, galiausiai tėtis liko nesuprastas. Tie veikėjai, kuriuos jis parodė „tarsi nuluptus“, pasistengė jį nušalinti, atimti jam sąžiningai pelnytą tautos šauklio ir gynėjo vardą. Padirbėta uoliai: V. Petkevičiaus, vieno iš pirmųjų Sąjūdžio judintojų, vieno iš pirmųjų Lietuvos žaliųjų, o svarbiausia – nuolatinio teisybės sakytojo tautai, niekur neliko. Net jo atvaizdai iš pirmųjų jo paties surengtų, Sąjūdžio mitingų filmų ir nuotraukų iškarpyti, lyg jo nė būti nebuvo. V. Petkevičius liko apjuodintas, apšmeižtas ir dėl to labai krimtosi. O skaudžiausia tai, kad žmones, kuriuos jis kažkada užtarė ir kuriems padėjo, jį apleido, nepajudino nė piršto jam apginti, neištiesė pagalbos rankos. Gal tai nujausdamas dar jaunas, pamenu, mėgo kartoti, kad nėra bjauresnio sielos teršalo, kaip nedėkingumas.
Tėvelio mokyta sakau: visos ydos iš baimės. O ko labiausiai bijome? Manau, nežinios. To, kas jos šiurpiuose ūkuose skendi. Todėl baimes geriausiai gydo tiesa, žinojimas. Tai kaip šviesa tamsoje – ją užžiebus tamsos tiesiog nebelieka. Tiesa vaduoja ir gaivina. Ja apsiprausę įgyjame jėgų atsinaujinti ir išlikti. Apsivėlę melu, klimpstame į veidmainystės liūną. Mūsų tiesiog nebelieka.
Tėvelis šitai suvokė nuo pat jaunumės, o gal net gimė su duotybe šitai suvokti. Juk daug kas priklauso nuo to, ką mums duoda gamta. Kokie gimstame, kokiais save padarome savo pačių valia ir įtaiga. Tad gal jam tiesiog buvo lemta tapti gėrio ir grožio gynėju, tiesos žyniu, teisybės sakytoju? Kaip tik apie tai galvodami ant tėčio kapo iškalėm jo žodžius: „Tiesa – kaip gamta. Ją sunaikinę, išnyksime ir patys“.

V. Petkevičius gebėjo viena ranka pašiepti negeroves, o kita – suteikti vilties, kad įmanoma jas įveikti, tereikia labai norėti ir netingėti.
Asmeninio archyvo nuotr.