Parodos „Jausmų santechnika“ darbai.
Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
„Laiptų galerijoje“ menininkė iš Klaipėdos Egidija Brinkytė pristatė tapybos parodą intriguojančiu pavadinimu „Jausmų santechnika“. Tai net 20-oji jos paroda, 2-oji Šiauliuose bei 1-oji „Laiptų galerijoje“ jaunos dailininkės paroda. Šiaulių universitete ji 2015 m. įgijo tapybos magistro laipsnį, o šiuo metu gyvena ir dirba dailės mokytoja Klaipėdoje.
E. Brinkytės darbų turi privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Oginskio rūmai, Žemaičių dailės muziejus Plungėje ir Angelų muziejus Anykščiuose. Jauna menininkė jau nuo 2006 m. dalyvauja bendrose parodose – projektuose Lietuvoje bei Vokietijoje.
– Kaip pasukote menininkės keliu?
– Tėvai ne dailininkai, ne prie meno. Aš nuo vaikystės pradėjau domėtis daile. Ir labai norėjau, ir veržiausi į meno mokyklą, tad po kelerių metų mane tėvai ten sutiko išleisti. Tik nelabai norėjo. Na ir užsikabinau: 1996 – 2000 m. lankiau Šilalės vaikų meno mokyklą. 2001 – 2004 m. studijavau Kauno kolegijoje J. Vienožinskio menų studijų centre ir įgijau molbertinės tapybos kūrinių restauravimo ir konservavimo specialybę. 2004 – 2006 m. Šiaulių universitete, menų fakultete įgijau dailės ir dizaino specialybę, dailės pedagoginę kvalifikaciją. 2015 m. apgyniau tapybos magistrą Šiaulių universitete.
– Kolegijoje įgijote labai įdomią specialybę.
– Tai yra tapybos darbų, kurie yra suirę, deformuoti, apdegę, atkūrimas. Jeigu paveikslas yra daugiau nei 50 proc. suiręs, jo atkurti nebegalima, galima tik užkonservuoti. Tai yra, padaryti taip, kad jis daugiau nebeirtų. Pirmiausia, kai yra nutrupėję dažai, turi pasigaminti gruntą, jį uždėti, o tuomet su akvarele pasiėmusi patį ploniausią teptuką dėlioji taškelius ir taip pamažu atkuri darbą. Tik tuomet dedamas lakas. Jokių aliejinių ar akrilinių dažų negalima naudoti.
– Užsiėmėte tokiu dalyku kaip paveikslų padeginėjimas.
– Ieškojau diplominiam darbui temos. Ir labai norėjau įdomaus, intriguojančio ir aktualesnio įvykio. Prisiminiau Tytuvėnų vienuolyno gaisrą. Gaisras 2012 m. Tytuvėnų vienuolyne suniokojo vieną iš didžiausių ir vertingiausių XVII – XVIII a. baroko sakralinės architektūros paminklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės rytų Europoje.
Ir linkdama prie ugnies temos bandžiau ieškoti. Dėstytojai užsiminė, kad kažkas kažkur Italijoje degino paveikslus, ėmiausi to ir ištobulinau techniką. Pačiai nuo pat pradžių teko domėtis veiksmo tapyba naudojant ugnį, nes aprašymo, kaip tai vyksta, neradau niekur.
– Kaip vyksta toks kūrybos procesas?
– Reikia emalinių dažų, kurių teko ieškoti statybinių prekių parduotuvėse, – klausinėjau, kurie labiausiai dega. Paprastai dažai nedega. Ir tuomet pyliau white spiritą, kad ugnis degtų – taip degindama formavau paveikslą. Tai tiesiog veiksmo tapyba, kuria galima pavadinti ir performansu. Žiūrovas gali matyti veiksmą ir žavėtis reginiu. Aš dar ir fotografavau išdegintas detales, iš pačių nuotraukų galima padaryti atskirą kolekciją. Tai yra iš tikrųjų pavojingas procesas. Bandžiau vasarą paveikslus lauke deginti, kai nėra jokio vėjo – neužsidega, nes nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo viskas užgesta. Tad ėmiau deginti uždaroje patalpoje – garaže, bet reikėjo apdangalų, nes po visko išeidavau „smalina“, o plaukai būdavo tiesiog švininiai.
– 20 parodų – tikrai nemažai jaunai kūrėjai.
– Gyvenu Klaipėdoje, dirbu dailės mokytoja. Pabaigusi bakalauro studijas surengiau pirmąją parodą gimtinėje, Šilalėje muziejuje. Paskui surengiau Klaipėdoje ir taip išėjo: ėmiau ieškoti erdvių, kur galėčiau eksponuoti darbus, pasinėriau į kūrybą ir man tai patiko – kaip laisvalaikis. Pedagogika – kaip darbas. Su motyvuotais vaikais įdomu dirbti. O su nemotyvuotais – šiek tiek problemiška.
– Pedagoginis darbas turi malonumų?
– Šio darbo malonumas – daug atostogų.
– Viename interviu sakėte, kad šiuolaikinis menininkas turi kur kas daugiau laisvės.
– Dabar kitaip galvoju. Per magistro studijas padariau didžiausią eksperimentą savo gyvenime – kalbu apie paveikslų deginimą. Iš dalies yra tiesos – eksperimentams nėra ribų, juos gali daryti ir jaunas, ir senas. Kuo daugiau patirties, tuo daugiau laisvės ir idėjų.
– O kaip studijos ŠU?
– Išties pravertė. Prieš dvejus metus turėjau ŠU bibliotekoje parodą ir ten buvo visai kiti darbai. Matyt, nepavyktų atpažinti manęs, tos pačios kūrėjos, minėtoje parodoje ir naujausioje parodoje „jausmų santechnika“. Na, galiu pasakyti, kad magistro studijos man pasirodė labai lengvos, to nesitikėjau. Nors dirbau intensyviai. Smagu, kad dėstytojai skatina rengti parodas, motyvuoja visur dalyvauti.
– Koks menininkas jums – etalonas?
– Įspūdį sudarė Jono Gasiūno kūryba, jis eksploatuoja piešimo degančios žvakės liepsna bei dūmais techniką. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Tapybos katedros docento tapytojo Vidmanto Zarėkos darbai labai įspūdingi, jo kūryba labai plati. Aišku, aš į jį žiūrėjau kaip į savo baigiamojo darbo vadovą.
– Naujoji paroda vadinasi „Jausmų santechnika“.
– Parodoje pristatau abstrakcijas. Norėjosi, kad pavadinimas suintriguotų ir interpretacijos laisvė duotų šiek tiek smegenims darbo, plėtotų fantaziją, pritrauktų daugiau žiūrovų. O kadangi parodų lankomumas yra mažas, aš pati nesu gerai žinoma, norėjosi, kad pavadinimas „užkabintų“.
Čia yra dvejų metų darbai – tai abstrakcijos, kurios kiekvienam žmogui reiškia vis kažką kita. Mano tikslas, kad kiekvienas žmogus bent dalelytę įžvelgtų to, kas jam yra artima. Kadangi visi žmonės skirtingi, norisi, kad kiekvienas pamatytų savo iliuziją.